A. Seimas priėmė Seimo rinkimų įstatymo pataisą, kuri nuo tos datos, kai prezidentas oficialiai paskelbia rinkimų datą, neleidžia papirkinėti rinkėjų.
B. Lietuvoje užgimė dvi, švelniai tariant, įdomios partijos: žemaičių ir šoumenų. Pranašaujamas dar keleto tokių atsiradimas.
C. Jau kelintą savaitę mano mėgstamame laikraštyje vienas skandalingas politikas per visą puslapį pasakoja, kad jis įvykdė visus žadėtus vienetukus, ir rašo laiškus apie tai, ką, jo įsitikinimu, turi žinoti žmonės. Anądien to paties mano mėgiamo laikraščio internetinio puslapio redaktorius ironiškai išreiškė susirūpinimą tiek įdomiomis partijomis, tiek skandalingojo politiko „laiškais“.
Ar verta dėti antsnukius belojantiems, ar reikia ieškoti trumpesnio kelio į rinkėjų širdis ir smegenis. Juk kiek velnių priėdusiam bemautum apynasrį, jis vis tiek, nutaikęs progą, kam nors krimstels. O kiek nemokančio ar nenorinčio kandžiotis snukį bekištum į apynasrį, jis ir nesuvaržytas gali tik aplaižyti. Užtat, kaip gera apsimesti nepavojingu, kai ant tavęs puikuojasi antsnukis!
A. Neįmanoma visiškai uždrausti rinkėjų pamaloninimo. Kas linksmino rinkėjus dainomis ar sriuba, ir toliau ras būdų, kaip įtikinti “praktiškai”. Gal įstatymo antsnukis negalės būti uždėtas nuolaidas apsipirkimui ar pramogoms dovanojantiems kandidatams? Gal, užuot atvežę garsius dainininkus, politikai dainuos, šoks ar nusirengs patys (tai jau vyksta Italijoje), o gal dovanos bus dalijamos “po kilimu”? O gal tiesiog rinkimų stebėtojai, prireikus, užmerks vieną ar kitą akį?
B. Negalima uždrausti kurtis nei žemaičių, nei šoumenų, nei homoseksualų, nei šunų mylėtojų partijoms. Psichologai sako, kad tai anų partijų nariams netgi sveika – padeda realizuoti save. Jeigu žemaičių partijai įsteigti pagal įstatymą užteko 1000 narių, tai partijas steigti gali ir Plateliai, ir Alsėdžiai, ir visi kiti statistiniai Lietuvos teritoriniai dariniai, turintys bent 1000 suaugusių gyventojų, ir pajutę savirealizacijos troškulį. Aš jau nekalbu apie artistus! Mes, lietuviai, gi... uch. Tik dėl prisikėlusių narių Prisikėlimo partijoje abejočiau...
C. Nepatogu uždrausti situaciją, kai spauda gauna pinigus iš tų, kuriuos kritikuoja. Daugelio intelektualų nemėgstamas ir linčiuojamas politikas yra viena. Tas pats politikas, daug mokantis už viešus laiškus spaudoje su Užs. nr., yra visai kas kita. Pliurpalistinėje laisvos rinkos ekonomikoje biznis yra biznis! O vienas mano buvęs darbdavys, kuris iš principo “nepasirašė” nemėgstamo politiko reklamai už pinigus, švelniai tariant, įdomus.
A. Intelektualai nuolat ragina politikus rinkimuose kautis programomis, pasiūlymais ir argumentais, o ne ledais, saldainiais ir šokiais. Politikai atšauna, kad mūsų žmonės supranta tik ledų, saldainių ir šokių kalbą. Betgi niekas niekada dorai ir nebandė žmonėms pasiūlyti tik programų, pasiūlymų ir argumentų! Niekas normaliai nelipo ant bačkos ir su rinkėjais nediskutavo (mūsiškas susitikimas su rinkėjais yra tik lozungų iššūkaliojimas ir skundų išklausymas, o ne normalus diskutavimas). Niekas neaiškino jiems, kad geriant ir neišsišluojant kiemo, gerbūvis pats neateis. Niekas į mūsų rinkėją nežiūrėjo, kaip į asmenį, kuriam reikia daugiau nei pigių dovanų.
B. Drąsiai ir tiesiai į Seimą žvelgia žemaičių ir prisikėlusių žvaigždžių partijos, manydamos, kad duris į sėkmę atidarys užrašai: „žemaitis“, „žvaigždė“. Tai rodo, kokį statistinį rinkėją Lietuvoje mato E. Skarbalius ar A. Valinskas: „apakusį“ nuo pseudoistorinės knygos, kuri galbūt yra vienintelė jo per paskutinę dekadą perskaityta knyga arba „apakusį“ nuo KĮŽo ir balsuosiantį už tą, kieno stipresnė barzda, ar kuris geriau pralinksmins. Tai demonstruoja ir minimos kandidatų į Seimą pavardės: toli gražu ne Bumbliausko ir ne Donskio tipo žemaičiai ir televizininkai. Pats esu žemaitis. Užsispyręs. Tad dar kartą kartoju tai, kuo tikiu: partinė sistema Lietuvoje išsikvėpė. Jai reikalinga dezinfekcija. Jeigu neturi ką pasakyti 30 partijų, vargu ar turės ką pasakyti Žemaičių ar Tautos prisikėlimo (šoumenų) partijos. Vargu, ar jos turi nors kokį politinių sprendimų planą, žiūrintį toliau nei viena Seimo kadencija.
C. Gal klystu, bet Lietuviškos svajonės esmė tokia: kritikuok ir atmink, kad nėra nė vieno švento; daryk pinigus ir suprask, kad visi yra žmonės, ypač tie, kurie gerai moka. Tad kartais man atrodo, jog mūsų žurnalistai-verslininkai pramiegojo ir Baltijos tigrų gimimą, ir ES milijonus, ir BVP šuolius - taip pigiai, lyg blokados metais, jie parduoda tiesą. Negi žiniasklaidos įmonių finansiniai pajėgumai dar neleidžia pasakyti „ne“ tų, kuriuos jos kritikuoja, reklamai? Mes visada didžiavomės formaliai nepriklausoma spauda, kai tiek JAV, tiek Britanijoje leidiniai net neslepia, kuriai politinei krypčiai priklauso. Bet gal geriau pačiam prisipažinti, su kuo tu, nei per televizorių iškoneveikti politiką, o paskui jo pasakoms parduoti visą puslapį? O gal tie, kurie viena ranka muša populistus ir nedorėlius, o kita savo leidiniuose spausdina jų reklamas, taip sukuria savo gerovės perpetuum mobile („Aš tamstą piktai kritikuoju ir brangiai reklamuoju, kad galėčiau dar pikčiau kritikuoti ir brangiau reklamuoti.“)?
Tokių paveikslėlių neuždrausi. Tačiau drausti patogu! Tie, kurie vaizduoja pasipiktinusius ar draudžiančius, visiems parodo, kokie nori būti dori, tačiau nieko nepakeičia. O bandančius iš tiesų sutraukyti šį uždarą neveiksmingų draudimų, vis įdomesnių partijų ir kritikuojančių-mokančių sąmokslo ratą apšaukia populistais, fantastais ar kitaip nuramina.
Visa politinė pasiūla yra orientuota į žemiausius žemiausių sluoksnių instinktus. Politinė agitacija brangsta, o vidurinė klasė, kuri galėtų imtis geros valdžios išrinkimo, tampa politiškai vis apatiškesnė, nes jai niekas nieko nesiūlo. Tokią valstybę valdyti – malonumas. Tačiau ar perspektyvu joje gyventi?
Visgi įdomu, ar atsirastų žmonių, kurie išdrįstų pigiai, atvirai ir galbūt efektyviai ką nors pasiūlyti protingam rinkėjui? Ar kas balsuotų už kandidatą, kuris kleigotų: - Gerbiami veltėdžiai, girtuokliai ir degradai, prašau už mane nebalsuoti! Mano rinkėjas – protingas rinkėjas! Mano rinkėjas – skaidrus rinkėjas! Politika – ne vieno klausimo ir ne vienos dienos reikalas! – ir t.t.
Tokio asiliukiškai atviro ir užsispyrusio kandidato rinkimai būtų lyg tiesos „tauta gauna tokią valdžią, kokios nusipelno“ verifikavimas. Bet kiek statote, kad jis nesibaigtų fiasko?
Tik nebesimuilinkime smegenų. Nesimaukime antsnukio, jei snukis kreivas.