2008-ųjų politinei mišrainei noriu pasiūlyti vieną iš pirmo žvilgsnio chuliganišką receptą. Kaip į baltą mišrainę nedėti majonezo ar į pikantiškas salotas nedėti sūrio, į artėjančius Seimo rinkimus nerinkti partijų.
Karalius nuogas
Skamba įžūliai. Juk be partijų demokratinė valstybė neįsivaizduojama! Partijos konsoliduoja politines pozicijas. Partijos stabilizuoja politinę sąrangą. Sutinku. Tačiau:
· partijos šturmuoja paskutiniąsias vietas Lietuvos gyventojų pasitikėjimo apklausose;
· partijos politiką susiaurina iki verslo gigantų, profesinių sąjungų ir kitų interesų;
· partijos konservuoja progresą, labiau už sveiką protą vertindamos lojalų „išsėdėjimą“ ir savo jaunimą bei intelektualus naudodamos apelsino principu: „Išsunk. Išmesk“;
· susikūrusios klasių kovos pagrindu, šiandien partijos nebeturi ideologinio ar moralinio ginklo savęs pateisinimui (Lietuvoje tai parodo vykstanti šokinėjimo per partijas, bėgiojimo per koalicijas ir žodžių dauginimo partijų pavadinimuose trikovė).
Tad ar ne laikas įžūlumą priimti kaip neišvengiamą vienintelę išeitį? Juolab, kad pats žodis „partija“ lotynų kalboje reiškia ką nors susmulkintą, padalytą dalimis, o mes norime ne išrinktųjų kastos, bet visos Lietuvos suklestėjimo. Gal šio tikslo vardan vieną kartą galime pasielgti ne taip, kaip esame įpratę?
Nepartinių nepartija
Ne, nesiūlau gimdyti dar vienos politinės jėgos. Nesiūlau revoliucijos ar perversmo. Taip pat nemanau, kad Lietuvoje turime pakankamai potencialo spręsti tradicinių partijų atgyvenimo problemą taip, kaip Vakaruose, – kurdami veiksmingas ir turinčias ką pasakyti postmodernistines partijas (feministų ar žaliųjų). Siūlau vieninteliams rinkimams atsisakyti įpročio ir pasielgti visiškai netradiciškai, – nebalsuoti už partijas!
Labai tikėtina, kad šie išrinktieji:
· būtų išskirtinės protingos asmenybės, galinčios prasibrauti į valdžios olimpą net be partijų užnugario (tai iš jų leistų tikėtis kokybiškų sprendimų);
· nebūtų susaistyti jokiais išankstiniais saitais su jokiomis verslo struktūromis (nes Seime investuoti į vieną žmogų, tikintis keleriopos grąžos, neverta);
· į Seimą eitų vedini ideologinių įsitikinimų (nes asmeninių interesų Seime vienas nepramuši);
· sprendimus parlamente priiminėtų, remdamiesi vien savo sveiku protu ir įsitikinimais, o ne šokdami pagal partinę dūdą (realiausias sprendimų priėmimo būdas – absoliučios daugumos principu, balsuojant dėl kiekvienos nepartinių frakcijos pozicijos);
· galėtų skaidriai atsiskaityti už visą savo veiklą, nes neturėtų slėpti užkulisinių įvykių ir susitarimų.
Taigi mes, kaip rinkėjai, kartą pasielgę netradiciškai, į Seimą atvestume keletą ar keliolika šviesių žmonių, kurie nebūtų susaistyti skolos ryšiais su verslo ar profsąjungų rykliais, kurie į valdžią eitų vedami ideologinių įsitikinimų ir sprendimus priiminėtų, remdamiesi savo protu, o ne tampomi už virvučių ir galiausiai, veiktų skaidriai.
Žinoma, kad šie 15 mūsų išrinktųjų Seime netaptų tik rėksnių banda, dar prieš rinkimus jie rinkėjams turėtų pasižadėti, kad gavę mandatus, toliau veiks išvien. Kaip viena, sveiko proto vedama skaidri jėga. Kitaip tariant, jie turėtų koordinuoti savo veiksmus dar prieš rinkimus. Tačiau, siekdami žmonių pasitikėjimo, privalėtų rinktis vienintelį kelią patekti į valdžią – vienmandatį.
Tokiu būdu tiek sąmoningi Lietuvos rinkėjai, tiek tinkami kandidatai į Seimą gali užtikrinti, kad į valdžios elitą atsivertų kelias skaidriai, kūrybingai, protingai politikai. Vieningi ir skaitlingi nepartiniai kandidatai ne tik būtų visuomenės agentas Seime, bet ir turėtų realią legislatyvinę galią. Realią galią sutraukyti amžiną korupcijos ir stagnacijos ratą ir atverti galimybes tiems, kuriems atimtos normalios konkurencijos teisės.
Skydas nuo kritikos
Manau, kad dvi didžiausios kritikos strėlės partijų sistemos dezinfekcijos pasiūlymui smigs į pastarojo neįprastumą (XXI a. mes su visuomenėmis nebeeksperimentuojame) bei stabilumą (pavieniai asmenys išdraskys nusistovėjusią tvarką). Tad noriu abi jautriausias savo gležnos teorinės užmačios vietas pridengti keletu argumentų.
Pasiūlymas iš tiesų nėra toks jau naujoviškas. Prisiminę, kad vienmandatės apygardos yra ne kas kita, kaip siekis užtikrinti teritorinį atstovavimą parlamente, Jungtinėje Karalystėje rasime vieną seniausių įstatymų leidžiamųjų valdžių pasaulyje – lordų rūmus, – kurių nariai, tik pakliuvę į rūmus, renkasi partinę priklausomybę. Ne partiniu principu įstatymų leidžiamosios valdžios nariai renkami ir JAV Nebraskos valstijoje bei keliose Kanados provincijose.
Rasime ir nepartinių parlamento narių frakcijų ar mišrią Seimo narių grupę (kurią, tiesa, šiuo metu sudaro vienintelis narys) Lietuvoje. Nepartiniai dariniai įstatymus leidžiančiame organe paprastai pasižymi žaidimu atviromis kortomis ir uoliu viešojo intereso saugojimu. Taigi galime ryžtis tam ir Lietuvoje. Na, o tai, kad partijos yra atgyvenusios ideologiniu požiūriu, jau kurį laiką skelbia ir kai kurie politologai.
Stabilumo strėlę pirmiausia galima atremti klausimu, ar tikrai gyvybiškai svarbu saugoti status quo, net jei ji ydinga? Gal iš tiesų korupciją ir kitus valstybės sopulius turime pradėti rauti ne iš savęs, bet nuo valstybės elito, atverdami kelią į valdžią ne siauriems interesams, bet sveikam protui atstovaujantiems politikams? Neturėtume savęs kaltinti, kad tikėdamiesi naujos kokybės, į valdžią rinkdavome naujas jėgas ir nusivildavome. Problema (bent jau šiandien) slypi ne atskirose partijose, bet pačioje partinėje sistemoje.
Galiausiai, net jeigu nepartiniams kandidatams rinkėjai patikėtų 15 ar visus 71 balsą, partijų dezinfekcija būtų tik laikina. Sutraukius ribotumo ir stagnacijos grandinę, išvalyta politinė sistema ilgainiui vėl galėtų grįžti į įprastą partinį ciklą.
Viena didžiausių pastarųjų metų Lietuvos ir daugelio kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių politologų dilemų yra nesugebėjimas paprastai kaimo močiutei paaiškinti, kodėl populistai yra blogis. Lietuvoje šią dilemą vis dažniau ir garsiau papildo klausimas: „O tai, o už ką balsuoti“? Aš savo straipsniuką taip pat noriu pabaigti dviem retoriniais klausimais: „O kas mums sakė, kad būtinai reikia balsuoti už partijas, ir kodėl net politikoje vadovaujamės supermarketo principu – dažniausiai renkamės etiketę, o ne kokybišką dalyką?“
Naujausiame „Atgimimo“ numeryje skaitykite:
Ar Rusija tampa agresyvesnė Vakarams tik todėl, kad jai turtus krauna neįtikėtinais tempais brangstanti nafta ir dujos? Audrius Martinkus mano, kad ne tik, ir skaitytojams pristato straipsnių ciklą apie Rusijoje pagreitį įgaunančią eurazizmo ideologiją.
Abortas neretai tampa kontracepcijos priemone. Kelią užkirsti tam skubama draudimais. Tuo tarpu specialistai prieštarauja ir sako, kad pirmiausia reikėtų imtis gyventojų, ypač jaunosios kartos, švietimo apie šeimos planavimą, lytinį gyvenimą ir kontracepciją. Džina Donauskaitė
Biurokratija iš mokslininkų iščiulpia daug jėgų, kurių pritrūksta moksliniam darbui. Laurai Gintalaitei mokslininkai skundėsi priversti rūpintis niekam nereikalingais popieriais.