Neturėtume stebėtis tuo, kad kapitalizmo kritikų šiandien netrūksta – tiesą sakant, jų visada buvo pakankamai, o dabar, kai rinkos ekonomika gydosi globalinės finansų krizės padarytas žaizdas, puolančiųjų eilės auga geometrine progresija. Paklausti, kaip reikėtų reformuoti šią sistemą, narsieji socialinių reformų karžygiai suskyla į dvi stovyklas.
Pirmoji siūlo Sovietų Sąjungos praktikoje išbandytą dviejų Š (Šarikovo&Švonderio) metodą, t. y. tiesiog viską atimti ir padalinti. Atvirai išpažįstančiųjų švonderiškas pažiūras šiandien tėra saujelė. Antroji stovykla yra kur kas solidesnė kiekiu ir kokybe – ji ieško vadinamojo trečiojo kelio, įstrigusio kažkur tarp socializmo ir kapitalizmo.
Prieš keletą dešimtmečių trečiakelininkai buvo idėjinė srovė, brandinusi teorinį idealios ekonominės santvarkos modelį, tačiau negalėjusi pateikti praktinių jo įgyvendinimo pavyzdžių. Vienas iš pirmųjų šią svajonę tolimame praėjusio šimtmečio 6-ajame dešimtmetyje ėmėsi diegti Vengrijoje Imrė Nadis, tačiau jo žūtis nuo ortodoksinių komunistų rankos simbolizavo idėjos likimą – trečiasis kelias buvo užlygintas sovietų tankų.
Vis dėlto yra vienas „bet“ – jeigu tokia dviejų nesuderinamų polių simbiozė ir įmanoma, ji egzistuoja vienpartinėje šalyje, kurioje nėra politinės opozicijos, o valdančioji partija yra pasmerkta laimėti. Tuo tarpu politinį pliuralizmą išpažįstančiose šalyse socializmo rudimentus anksčiau ar vėliau išstumtų jokių kompromisų nepakenčiantis kapitalizmas.
Ne tiek ir svarbu, kokia skraiste prisidengus būtų privatizuotos iš pradžių didelės, vėliau – didesnės ir galiausiai didžiausios įmonės – siekiant privilioti užsienio kapitalą ar garantuoti mažesnes paslaugų kainas, o galbūt tiesiog iždui mėginant uždirbti pinigų žmonėms pamaloninti prieš rinkimus. Tai vis tiek neišvengiamai atsitiktų ir vienoje ar kitoje šalyje kartkartėmis pasitaikančios išimtys tik patvirtina šią taisyklę.
Tai kaip vis dėlto yra iš tikrųjų – ar trečiasis kelias demokratinėje visuomenėje tėra fikcija, kuri jaudina, bet yra visiškai bergždžia?
Prieš pradėdami dėlioti taškus ant „i“, pasitelkime į pagalbą minėtąjį K. A. Nordströmą. Anot jo, kapitalizmas yra tartum dvivamzdė mašina, per kurios vieną vamzdį išspjaunama visa tai, kas efektyvu ir turi teisę gyvuoti, o per kitą – nesėkminga ir todėl pasmerkta vegetuoti arba net išnykti. Šiurpoka, tačiau laukinis kapitalizmas stengiasi į šią mašiną sugrūsti ne tik verslus, bet ir žmones, be gailesčio atskirdamas jaunus ir senus, stiprius ir silpnus, talentingus ir negabius.
Po Antrojo pasaulinio karo Švedijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir daugelyje kitų Europos valstybių buvo įgyvendinta socialinė rinkos ekonomika, kurią išvydę trečiojo kelio šalininkai vylėsi pagaliau suradę savąjį „paparčio žiedą“ – alternatyvą kapitalizmui. Tik ar iš tiesų? Juk K. A. Nordströmo mašinerija visu pajėgumu veikia ir čia – vykęs verslas atskiriamas nuo nevykusio, karjerą darantys žmonės metami ant bangos, tuo tarpu sėkmės pristigę bloškiami į darbo biržą.
Verslo pasaulyje viešpatauja tokios pat rūsčios taisyklės kaip ir XIX amžiuje – susimovęs netenki vietos po saule. Vis dėlto yra ir vienas esminis skirtumas, palyginti su laukiniu kapitalizmu arba, tiksliau, kanibalizmu – sunkiai besiverčiantieji, negalios kamuojami ar senatvės sulaukę žmonės yra ne paliekami likimo valiai, o remiami visuomenės iš tų pajamų, kurias uždirba iškritusieji per kitą vamzdį. Tai vyksta ne švonderišku „atimk ir padalink“ principu, o taikios visuomeninės sutarties rėmuose.
Ar taip šiandien yra Lietuvoje? Deja, ne visai taip, kaip turėtų būti ar kaip svajojome prieš porą dešimtmečių. Ar šitaip nutiko todėl, kad pas mus per daug kapitalizmo? Vargu... Susidaro įspūdis, kad nordstromiška mašina šioje Baltijos jūros pusėje stringa ir dūsta. Iš sėkmės vamzdžio toli gražu ne visada iššauna labiausiai jos nusipelnę verslai, stipresniesiems kartais iš šalies „padedama“ patekti ne į tą vamzdį, daugelyje sričių trūksta elementarios konkurencijos, viešuosius pirkimus laimi ne geriausias sąlygas pasiūliusieji, o labiausiai informuotieji ir pan.
Dėl suterštų žaidimo taisyklių kenčia ekonomikos efektyvumas, generuojama mažiau pajamų ir trūksta lėšų socialinėms valstybės priedermėms vykdyti. Esu įsitikinęs, kad kapitalizmo pas mus yra per mažai. Mūsiškis kapitalizmas serga „mažakraujyste“, kurią galima išgydyti tinkamai parinktais vaistais, o ne smūgiu kuoka į kaktą.