Pagrindinė visų šia tema paskelbtų straipsnių, laidų ar tiesiog pasisakymų tema – keturis kartus padidėjęs pridėtinės vertės mokestis spaudai bei pakilusi bendra kitų mokesčių suma. Neįmanoma nesutikti su visų žiniasklaidos atstovų nuomone, kad tokia finansinė politika yra didžiulis smūgis leidiniams, lemiantis pajamų, darbuotojų atlyginimų ir apskritai žurnalistų skaičiaus redakcijose mažėjimą. Krinta pajamos už reklamą, mažėja prenumeratorių skaičius, žurnalistai priversti atlikti kelių žmonių darbą, stinga motyvacijos, susigundoma užsakomųjų straipsnių rašymu, valdžiai nesunku tokią nustekentą žiniasklaidą laikyti vis už trumpesnio pavadžio.
Visa tai – neginčijama tiesa. Geram žurnalistiniam produktui reikia didelių pinigų, o kai jų neužtenka ne tik tam, bet ir gurgiančiam pilvui ir šeimai išlaikyti, visos utopinės žurnalisto svajonės (jei tokios apskritai buvo) apie objektyvumą, moralę ir etikos principus bliūkšta sulig pirma galimybe užsidirbti duonos kąsnį. Labai žmogiška, natūralu ir artima bet kuriai kitai specialybei, tik žurnalistams daug paprasčiau manipuliuoti klientais (t.y. skaitytojais, žiūrovais), užtat jie tuo sėkmingai naudojasi.
Jau senokai ne naujiena, kad atsiranda dar daugiau užsakomųjų straipsnių, kultūrinės spaudos autoriai tuoj išmoks būti sotūs oru, konkuruojančių portalų žurnalistai kopijuoja vieni kitų rašinius, net nesivargindami ištaisyti gramatinių klaidų. Stinga analitinių straipsnių, jau nekalbant apie tiriamąją žurnalistiką – kuris laikraštis gali leisti sau prabangą išlaikyti žurnalistą, parašantį vieną straipsnį per mėnesį? Vis labiau konkuruojama išvaizda, o ne kokybišku turiniu, geltonoji spauda nebe papildo, o išstumia žurnalistiką, prodiuseriai (jau tituluojami legendiniais) vadinami žurnalistais, trūksta elementarios pagarbos skaitytojui ir žiūrovui...
Ir tai – tik padariniai politikos, kurią vykdo ar priverstos vykdyti redakcijos. Esminė kova tarp interesų ir žmogiškumo vyksta būtent redakcijų viduje, ir su tuo yra susidūrusi didžioji dauguma žurnalistų, o kai kuriems „pasiseka“ dar profesinės praktikos metu. Tais pačiais 2009-aisiais viena tokia praktikantė patyrė lengvą šoką pamačiusi viename kadaise gerbtiname Kauno dienraštyje savo pavardę po straipsniu, kurio nerašė. Ir straipsnis buvo ne šiaip koks nors, bet nukreiptas prieš miesto mero pavaduotoją. Įdomiausia šioje situacijoje – redaktorių reakcija į klausimą, kas čia įvyko: „O kas čia tokio? Darbuotojai turi tarnauti redakcijos interesams.“ Suprask – būk pasirengęs prisiimti atsakomybę už asmeninių sąskaitų suvedinėjimą ir dar džiaukis, kad tokiam kilniam tikslui buvo pasirinkta būtent tavo pavardė. Panašių pavyzdžių galėtų pažerti dauguma žurnalistų ir turbūt net nekyla klausimas, ar tokiomis sąlygomis įmanoma laisva ir kokybiška žiniasklaida, kad ir kokie gražūs būtų norai.
Realiausias variantas – imtis savireguliacijos priemonių. Galbūt Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą reikėtų reformuoti į ombudsmeno instituciją – tai ją įgalintų ne tik bausti, bet ir dirbti prevencinį darbą. Galbūt mėginti didinti dabar juokingas kelių šimtų litų baudas už klaidinančią ar kitaip įstatymų neatitinkančią informaciją. Patiems žurnalistams – nenutylėti skriaudų, viešinti jas, nes viešumas yra geriausias ginklas kovoje su neteisybe. Galima lengvai nutildyti vienetinius „išsišokėlius“, bet kai jų atsiras dešimtys, redakcijų valdžia turės norom nenorom peržvelgti savo vykdomą politiką. Taip pat kurti dar daugiau garbingos žiniasklaidos portalų, kuriuose žurnalistai galėtų viešai dalintis savo idėjomis.
Tačiau visi šie dalykai bus bejėgiai be svaraus piliečių indėlio. Galima daug kalbėti apie žurnalistų profesionalumą ir etiką, tačiau būtent auditorija yra priežastis visoms žiniasklaidos priemonėms egzistuoti. Jos sąmoningumas ir veiklumas gali turėti nemenką įtaką redakcijų darbui. Žinoma, būtų daug paprasčiau, jei kiekvieną publikaciją ar laidą būtų galima priimti kaip absoliučią tiesą, užtektų skaityti eilutes, o ne tarp jų, leidiniai būtų nešališki arba nurodytų savo politines pažiūras ir nekeistų jų priklausomai nuo to, kas daugiau sumokės už reklamą ir t.t.
Tačiau vargu ar žiniasklaidos situacija kada nors taps tobula, todėl derėtų nepamiršti tokio dalyko kaip informacinis raštingumas. Kad ir kaip nesinorėtų tarti tokių bjaurių žodžių, bet žiniasklaidai labai naudinga auditorija, kurios ausys yra pritaikytos makaronams kabinti. Tai ne tik leidžia jai gyvuoti, bet ir neša pelną. Jei auditorija norėtų, ji galėtų išmokti atskirti tiesą nuo apgaulės, suvoktų, kad teisybė pasakoma nebūtinai tose laidose, kuriose garsiausiai ir grėsmingiausiai šaukiama.
Kurioziškai atrodo tai, kad žmonės įprato šviežiausias naujienas internete rasti tuojau pat po įvykio, bet kai pasigirsta siūlymų apriboti žurnalistų darbą, visi ploja katučių ir šaukia, kad „taip jiems ir reikia“. Iš esmės reikėtų visai nedaug – nepirkti nekokybiškos žiniasklaidos produktų – ir jie tiesiog žlugtų. Žinoma, galima teigti, kad žmonės turi kritinį požiūrį į žiniasklaidą, nes ja pasitiki tik kas antras lietuvis.
Tačiau ar tai yra kritiškumas, ar tiesiog priešiškumas? Kritiškumas neturi būti suprastas kaip įtarinėjimas, tačiau jei mes „perfiltruojame“ kitose gyvenimo situacijose gaunamą informaciją, žiniasklaidai tai turėtų ypač galioti. Pasaulyje yra įdomių pavyzdžių, kaip prie visuomenės informacinio švietimo prisideda ir valstybė. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy prieš keletą metų priėmė nutarimą dovanoti vienerių metų pasirinkto laikraščio prenumeratą pilnametystės sulaukusiems jaunuoliams. Žinoma, Lietuvoje tokio metodo pritaikymas vargiai atrodo įmanomas.
Be abejo, nereikia galvoti, kad Lietuvos žiniasklaidos situacija yra beviltiška. Tikrai turime kokybiškos žiniasklaidos, o savo šalį pažįstame geriausiai, todėl ir problemos čia atrodo didžiausios ir baisiausios. Tačiau blogiausia, kas gali būti – apie jas apskritai nekalbėti ir nesistengti spręsti. Problemų iškėlimas į viešumą yra ne savo specialybės ar kolegų menkinimas, bet kelias į tobulėjimą. Tad atsakomybę turėtų pasidalinti abi pusės: piliečiams nederėtų į žiniasklaidą žvelgti kaip į natūraliai egzistuojantį ir nuo nieko nepriklausantį linksmintoją, o žurnalistai apie savo problemas galėtų prabilti ne tik per Spaudos atgavimo dieną.
Autorė yra VU Žurnalistikos instituto studentė.