Kaip ten bebūtų, Sausio 13-osios byloje nors iš dalies pavyko įvykdyti teisingumą, - šeši įvairaus lygio kolaborantai su M.Burokevičiumi priešakyje buvo nuteisti realia laisvės atėmimo bausme. Jiems nepadėjo ir Europos žmogaus teisių teismas, 2008 m. vasario 19 d. atmetęs trijų nuteistųjų (Burokevičiaus, Bartoševičiaus ir Kuolelio) peticiją ir visus jų argumentus dėl tariamo per ilgo proceso, dėl tariamo saviraiškos laisvės varžymo ir, svarbiausia, dėl to, kad jie tariamai buvo nuteisti už tai, kas pagal tuo metu galiojusius įstatymus buvo nebaudžiama.
Galima sakyti, kad tuo pačiu Teismas patvirtino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo teisėtumą, kurį nuginčyti mėgino pareiškėjai, teigdami, kad Lietuvos Respublikos įstatymai jiems, kaip SSRS piliečiams, negaliojo bent jau iki 1991 m. rugsėjo 6 d., kai Sovietų Sąjungos valstybės taryba pripažino Lietuvos nepriklausomybę (beje, pareiškėjams nepavyko nurodyti, o kokie gi įstatymai jiems leido organizuoti kitos valstybės civilių piliečių žudynes ir demokratiškai išrinktos valdžios nuvertimą).
Europos žmogaus teisių teismas atmetė tokius teiginius, primindamas apie 1939 metų Molotovo – Ribentropo pakto slaptųjų protokolų neteisėtumą, apie Lietuvos okupacijos istoriją ir apie SSKP vaidmenį joje, kaip ir apie tai, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikoje galiojo tik jos įstatymai ir negalėjo būti vadovaujamasi jokiais jos laikinajai konstitucijai (Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui) priešingais aktais.
Daugelis Strasbūro teismo argumentų ir pripažintų faktų neabejotinai būtų naudingi Medininkų žudynių byloje, nes ir čia, tikėtina, įtariamieji mėgins įrodyti esą vadovavęsi Sovietų Sąjungos įstatymais, esą Lietuvos nepriklausomybė pagal tuos įstatymus buvo neteisėta, todėl jie galėję veikti prieš nepriklausomos Lietuvos Respublikos pareigūnus. Nors net ir pripažinus tokią argumentaciją, liktų neatsakytas svarbiausiasis klausimas, ar visa tai suteikia teisę žudyti ir kokie gi tarptautiniai ar sovietiniai teisės aktai suteikia teisę vietoje sušaudyti nesipriešinančius žmones. Matyt, taip pat kaip Sausio 13-osios byloje, Europos žmogaus teisių teismui bus skundžiamasi dėl tariamai per ilgo proceso, tad atremiant tokius skundus pravers Teismo argumentai dėl didelio bylos sudėtingumo ir pačių įtariamųjų ar kaltinamųjų elgesio.
Vykdydami nusikaltimus prieš Lietuvos ir Latvijos gyventojus, šie būriai glaudžiai bendradarbiavo tarpusavyje bei su SSRS kariniais daliniais; tarptautinės teisės požiūriu tokie OMON būriai Baltijos valstybėse laikytini kitos valstybės – Sovietų Sąjungos – organizuotomis ir vadovautomis ginkluotomis gaujomis, kurios buvo panaudotos vykdant agresiją prieš Baltijos valstybes ir siekiant susigrąžinti jų kontrolę.
Todėl šių būrių nariai negalėjo būti laikomi jokiais teisėsaugos pareigūnais, galinčiais teisėtai veikti Lietuvoje, šie „milicininkai“ neturėjo jokių Lietuvos valstybės įgaliojimų veikti jos teritorijoje. Ginkluotų OMON gaujų narių veiksmai kelia ir jų asmeninės baudžiamosios atsakomybės, ir valstybės (Rusijos Federacijos) atsakomybės klausimus. Pagal tarptautinę teisę individų baudžiamosios atsakomybė ir valstybės atsakomybė už tuos pačius tarptautinius nusikaltimus yra du paralelūs teisiniai režimai, papildantys vienas kitą, tačiau galintys būti sprendžiami atskirai.
Taigi, kaip aiškėja iš tyrimo Medininkų žudynių byloje, žudynes įvykdė Rygos OMON nariai, bendradarbiaudami su Vilniaus OMON. Pats K.Michailovas neneigia tuo metu viešėjęs pas savo „kolegas“ Lietuvoje, tačiau teigia visu „milijonu procentų“ galįs garantuoti Lietuvos pareigūnų nežudęs. Ką gi, atrodytų, jis turėtų būti ypač suinteresuotas kuo greitesniu bylos nagrinėjimu, kad teisme turėtų galimybę argumentuotai atsikirsti kaltintojams ir įrodyti savo nekaltumą bent jau šimtu procentų. Juk bet kuriuo atveju teismas yra ta instancija, kuri išspręs jo kaltumo klausimą.
Abejoti Lietuvos teismų objektyvumu tokiose bylose nėra jokio pagrindo. Visi prisimename, kaip nepaisant gausių politikų protestų, Lietuvoje sulaikytas kitas Rygos „omonininkas“ I.Gorbanas buvo išduotas Latvijai, nes Lietuvos pareigūnų teigimu, Medininkų žudynių metu jo nebuvo Lietuvoje. Pagaliau Sausio 13-osios byloje Europos žmogaus teisių teismas nerado jokių žmogaus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimų.
Deja, deja … Įtariamojo ir kaltinamojo K.Michailovo bei jo advokatų elgesys rodo ką kita, kad nesiekiama, jog teismas greičiau pradėtų nagrinėti bylą, o, atvirkščiai, procesas visais įmanomais būdais vilkinamas apipilant prokurorus ir teismą įvairiausiais prašymais. Kartkartėmis šie prašymai atrodo tiek absurdiški ir nepagrįsti, kad prilygsta tyčiojimuisi iš Lietuvos teisėsaugos, iš nukentėjusiųjų – Medininkų pasienio poste nužudytų Lietuvos pareigūnų artimųjų, iš demokratinės valstybės vertybių.
Štai balandį K.Michailovas ir jo advokatai reikalavo į rusų kalbą išversti visus 40 bylos tomų, kuriuos sudaro apie 16 tūkstančių lapų. Tai būtų užėmę daug laiko ir turbūt pakankamai tam, kad baigtųsi maksimalus leistinas suėmimo iki teismo terminas ir K.Michailovas būtų paleistas dar iki tol, kol byla būtų perduota teismui. Įdomiausia, kad patys K.Michailovo advokatai porą mėnesių nebuvo atvykę į prokuratūrą skaityti bylos ir atsirinkti tų dokumentų, kurie atrodytų svarbūs rengiant kaltinamojo gynybą. Tuo tarpu nei iš Europos žmogaus teisių teismo praktikos, nei iš Lietuvos įstatymų nekyla pareiga pateikti kaltinamajam ir jo atstovams absoliučiai visos bylos medžiagos vertimą. Toks reikalavimas reikštų galimybę kaltinamajam vilkinti procesą ir piktnaudžiauti savo teisėmis. Juolab kad advokatai ir vertėjai kaltinamajam tam ir reikalingi, kad prireikus kvalifikuotai supažindintų jį su bylos medžiaga bei suteiktų būtiną gynybai pagalbą.
Dar anksčiau K.Michailovo advokatai prašė apskritai nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl tariamai per ilgos jo trukmės. Tikėtina, tokie prašymai ir toliau kartosis prašant nutraukti teisminį bylos nagrinėjimą. Turint omenyje minėtą Sausio 13-osios bylos precedentą, tokie advokatų prašymai neatrodo pagrįsti. Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo trukmės pagrįstumą apsprendžia bylos pobūdis, sudėtingumas ir specifika, įtariamųjų (kaltinamųjų) bei teisėsaugos institucijų elgesys. Akivaizdu, kad Medininkų žudynių byla yra labai sudėtinga (40 tomų ir 16 tūkstančių puslapių, net 223 liudytojai), tyrimas užtruko dėl objektyvių priežasčių ir pačių įtariamųjų elgesio (nė vienas jų pats į prokuratūrą neprisistatė ir tyrimui nepadėjo), o ne dėl Lietuvos teisėsaugos kaltės. Tad nenuostabu, kad Lietuvos teismai atmetė ir prašymus nutraukti tyrimą.
Toliau buvo K.Michailovo kandidatavimo į Europos Parlamentą istorija. Tuo pagrindu, kad K.Michailovas yra vieno rinkimuose Latvijoje dalyvaujančio sąrašo kandidatas, buvo reikalaujama paleisti jį į laisvę. Tarsi kandidatavimas į EP Latvijoje galėtų suteikti imunitetą Lietuvoje (rinkimų organizavimą ir kandidatų statusą jų metu apsprendžia nacionaliniai ES šalių įstatymai, o pagal ES teisę kandidatai į EP imuniteto neturi). Tad imuniteto klausimas būtų tapęs aktualus tik išrinkus K.Michailovą į EP, kuris tada turėtų spręsti savo nario imuniteto panaikinimo klausimą.
Po to prasidėjo Lietuvos teisėsaugos „bombardavimas“ prašymais dėl nušalinimo. Pradžioje neįtiko bylą tyrę prokurorai, esą jie buvo šališki dėl jiems pažadėtų premijų už bylos ištyrimą. Tarsi paskatinimas už gerą darbą būtų neįprasta praktika bet kurio darbuotojo atžvilgiu, o 5 tūkst. litų premijų fondas visai tyrimo grupei galėtų iš esmės pakeisti tyrimo eigą. Pagaliau juk ne prokurorai, o teismas sprendžia kaltinamojo kaltės klausimą.
Nepavykus nušalinti prokurorų, imtasi teisėjų. Labiausiai neįtiko Vilniaus apygardos teismo kolegijos pirmininkė Sigita Vainauskienė. Ją mėginta nušalinti bent keliais pagrindais. Tariamai ji negalinti būti nešališka, nes yra pratęsusi K.Michailovo suėmimą. Tarsi suėmimas būtų ne kardomoji priemonė tyrimui užtikrinti, kai yra pagrindo manyti, kad įtariamasis gali pasislėpti, o bausmė už padarytą nusikaltimą. Be to, suėmimo pratęsimą pripažino teisėtu Lietuvos apeliacinis teismas, kai teisėjos S.Vainauskienės nutartis jam buvo apskųsta. Teisėja K.Michailovui ir jo advokatams taip pat neįtiko dėl esą naujienų portalui DELFI duoto interviu, nors tas „interviu“ pasirodė esąs žurnalisto reportažas iš teismo salės, kuriame cituojami teisėjos žodžiai, pasakyti viešo teismo posėdžio metu.
Nepavykus nušalinti teisėjos S.Vainauskienės, imtasi kito kolegijos nario Viktoro Dovydaičio, kuris vadovauja teismo baudžiamųjų bylų skyriui. Jis „kaltas“ tuo, kad jo vadovaujamo skyriaus teisėjai esą šališkai pratęsdavo K.Michailovo suėmimą, tarsi skyriaus pirmininkas galėtų nurodyti ar atsakyti už kitų teisėjų sprendimus. Be to, jokio šališkumo kitų teisėjų veiksmuose nepavyko nustatyti, nes visas nutartis dėl kardomosios priemonės paliko nepakeistas aukštesnės instancijos teismas. Žinoma, nušalinimų reikšta ir Apeliacinio teismo teisėjams, nagrinėjantiems skundus dėl kardomosios priemonės (suėmimo) pratęsimo.
Tačiau prokurorų ir teisėjų K.Michailovui ir jo advokatams pasirodė negana. Užkliuvo pati Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri esą taip paspaudė visus teisėjus, kad dabar nė vienas jų nebegalės objektyviai išnagrinėti bylos. Minint 18-ąsias Medininkų žudynių metines, Respublikos prezidentė pasakė, kad „Medininkų byla nebaigta, kol laisvėje vaikšto įtariamieji žudikai. Teisėsaugos pareigūnų dėka, Lietuvos teismo nuosprendžio laukia buvęs omonininkas Konstantinas Michailovas. Kiti įtariami žudynių dalyviai kol kas yra nepasiekiami. Turime nenurimti ir padaryti viską, kad teisingumas triumfuotų“.
Įdomu, kur šiuose žodžiuose kaltinamasis ir jo advokatai įžvelgė nekaltumo prezumpcijos pažeidimą, kai juose tėra konstatuoti faktai, kad šiuo metu K.Michailovas yra laukia nuosprendžio (kuris, kaip žinia, gali būti ir apkaltinamasis, ir išteisinamasis), kad kiti įtariamieji yra laisvėje ir kol kas nepasiekiami. Šie žodžiai nėra nei teiginys, kad K.Michailovas yra žudikas, nei nurodymas jį pripažinti kaltu. Kitaip nei, pavyzdžiui, garsiojoje Butkevičiaus prieš Lietuvą byloje, kurioje Europos žmogaus teisių teismas pripažino, kad A.Butkevičiaus nekaltumo prezumpcija buvo pažeista, kai dar iki teismo nuosprendžio ir netrukus po A.Butkevičiaus suėmimo keliomis progomis Seimo Pirmininkas V.Landsbergis neatsargiai parinko žodžius kalbėdamas spaudai apie bylą (Seimo Pirmininkas buvo pareiškęs, jog jis neabejoja, kad pareiškėjas paėmė kyšį, ėmė pinigus „žadėdamas nusikalstamas paslaugas“ ir buvo „kyšio ėmėjas“). Strasbūro teismas šiuos žodžius palaikė „valstybės pareigūno pareiškimais dėl pareiškėjo kaltės, kurie skatino visuomenę tikėti jo kaltumu ir suformavo nuomonę dėl faktų anksčiau, negu juos įvertino kompetentingos teisminės institucijos“. Akivaizdu, kad jokių panašių, K.Michailovo kaltę suponuojančių, teiginių Respublikos prezidentės žodžiuose nėra.
Galiausiai K.Michailovui ir jo advokatams užkliuvo žodžio laisvė Lietuvoje. Paskutinio teismo posėdžio metu buvo pareikšta, kad nuo straipsnių apie bylą rašymo bus reikalaujama nušalinti Delfi žurnalistą Dainių Sinkevičių, kuris esą formuoja neigiamą visuomenės nuomonę apie kaltinamąjį. Taigi norima pamėginti užčiaupti žurnalistus, kurie tik pateikia žinias apie įvykius byloje – dešimtis įvairiausių, dažniausiai teismo pripažįstamų nepagrįstais, prašymų, bylos dalyvių pozicijas, teismo nutartis. Tuo pačiu norima apriboti mūsų visų teisę žinoti apie šią vieną svarbiausių Lietuvai bylą, darytis savo išvadas ir ją komentuoti.
Ko gi siekia K.Michailovas ir jo advokatai visokeriopai mėgindami vilkinti bylos teisminio nagrinėjimo pradžią, užpildami teismą dešimtimis nepagrįstų prašymų, kaltindami prokurorus, teisėjus, šalies vadovę, žurnalistus ir, ko gero, visą visuomenę šališkumu. Spėčiau, kad gali būti siekiama kelių tikslų.
Pirmasis, galbūt svarbiausias, tikslas galėtų būti vilkinti bylą taip, kad apkaltinamasis nuosprendis joje būtų neįmanomas. Pagal galiojantį Baudžiamąjį kodeksą (95 straipsnį) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis dėl tokio nusikaltimo, kuris inkriminuojamas K.Michailovui (tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis) yra 20 metų nuo nusikaltimo padarymo, ir šis terminas yra maksimalus, net jei kaltinamasis būtų slapstęsis. Taigi jis baigsis jau mažiau nei po dviejų metų (2011 m. rugpjūčio 1 d.), tad galima mėginti įvairiausiais prašymais ir nepagrįstais kabinėjimaisis prie įvairių detalių (pavyzdžiui, paskutinį kartą reikalauta nuimti nuo kaltinamojo antrankius, kurie esą žemina jo garbę ir orumą) pulti teismą taip, kad byla nebūtų išnagrinėta iki to laiko, kai apkaltinamojo nuosprendžio priimti nebebus galima.
Įdomu, kad pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą maksimalus senaties terminas buvo 15 metų, tačiau dėl senaties taikymo tokiems nusikaltimams, kuris inkriminuojamas K.Michailovui, turėjo atskirai spręsti teismas. Net ir nusprendęs 15 metų senaties netaikyti, teismas neturėtų kitos išeities, kaip pritaikyti esamą maksimalų 20 metų terminą, kad nepablogintų teisiamojo padėties (dabartinis BK nenumato senaties tik dėl genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų).
Šiuo požiūriu galima pasakyti keletą karčių žodžių ir Lietuvos teisėsaugos atžvilgiu. Norėtųsi pritarti viešojoje erdvėje skambėjusioms mintims, kad Medininkų žudynės turėtų būti kvalifikuojamas ne kaip įprastas kriminalinis nužudymas, tik sunkinančiomis aplinkybėmis, o kaip nusikaltimas žmoniškumui ar karo nusikaltimas, - nepateisinamas jokia karine būtinybe civilių nužudymas, kuris buvo platesnės karinių veiksmų prieš Lietuvos valstybę kampanijos dalis.
Akivaizdu, kad nužudytieji Lietuvos pareigūnai nebuvo kombatantai (policijos pareigūnai ir muitininkai nėra ginkluotųjų pajėgų nariai), nedalyvavo karinėje operacijoje, nesipriešino užpuolikams. Tuo tarpu užpuolikai priklausė kitos valstybės sukarintoms pajėgoms, vykdė karinę operaciją ir savo veiksmus suvokė kaip karinės kampanijos prieš Lietuvos valstybę dalį (1991 m. sausio – rugpjūčio mėn. sovietų karinės pajėgos su OMON daliniais reguliariai vykdė išpuolius prieš Lietuvos Respubliką ir jos piliečius). Toks teisinis Medininkų žudynių kvalifikavimas savaime atmestų senaties klausimą, nes senatis netaikoma karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui. Kitaip jau mažiau nei po dviejų metų bet koks tolesnis Medininkų žudynių tyrimas nebeteks prasmės.
Kitas, šalutinis, K.Michailovo ir jo advokatų tikslas, matyt, yra „prisirinkti kuo daugiau balų“ nacionaliniame teisminiame procese, kad apkaltinamojo nuosprendžio atveju būtų galima apskųsti Lietuvą Europos žmogaus teisių teismui ir dėl tariamai per ilgo bei šališko proceso, ir dėl tariamo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, ir dėl tariamo nuteisimo be kaltės ar už veiksmus, kurie nebuvo baudžiami jų padarymo metu. Dešimtys įvairių teismų atmestų prašymų ir mėginimai politizuoti procesą apkaltinant šališkumu Respublikos prezidentę ar žurnalistus gali būti mėginami pateikti Strasbūro teisme kaip tariamų Lietuvos pažeidimų įrodymai. Nors, žinoma, Teismas nebūtinai į visa tai atsižvelgs, kaip rodo ir Sausio 13-osios byla.
Pagaliau visiškai neatmesčiau ir užsienio faktoriaus. K.Michailovas, iki suėmimo dirbęs Rygos autobusų parke vairuotoju, turi pakankamai lėšų trims advokatams byloje, įskaitant vieną geriausių Latvijos advokatų. Jis nuolat daro politinio pobūdžio pareiškimus, tai apkaltindamas šališkumu teisėjus, tai žurnalistus, tai Respublikos prezidentę (paskutinį kartą teisme jis apibūdino susiklosčiusią situaciją, kaip atvirą politinę kovą). Ateitis parodys, ar šis buvęs kandidatas į EP ir jo rinkiminio sąrašo kolegos neišvystys platesnės informacinės kampanijos prieš Lietuvą, kaip šalį, kurioje tariamai kurpiamos politinės bylos.
Kaip ten bebūtų, svarbiausia, kad Medininkų žudynių byla pagaliau būtų pradėta nagrinėti ir mums būtų žinoma tiesa apie žudynes, jų vykdytojus bei organizatorius. Koks bebūtų teismo nuosprendis, jis bus pirmasis žingsnis šioje byloje teisingumo ir viešumo link. Norėtųsi tikėti, kad Lietuvos valstybė gebės jį žengti …
Autorius yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas.