Madingais lozungais šiandienos jaunuoliai atsiriboja nuo bet kokio objektyvumo. Tačiau tėvai turėtų užkrėsti juos mąstymu apie kokybę, asmeniškai supažindinti juos su aukštąja kultūra.
Dovydas Skarolskis
© Asmeninio archyvo nuotr.

Suprantama, kad kiekvienas žmogus nori mažinti sunkumų kiekį savo gyvenime ir patirti kuo daugiau komforto. Liberalus požiūris į žmogų teigia, kad viskas yra jo rankose – tereikia žmogui duoti laiko ir kuo platesnį galimybių spektrą, kad jis atrastų sau palankų kelią ir juo žengtų. Iš pirmo žvilgsnio, viskas yra teisinga – šioje žemėje gyvename tik sykį, todėl turime elgtis taip, kaip mums atrodo verta, ir nebekvestionuoti aplinkinių poelgių. Juk visi esame lygūs prieš laiką ir mirtį.

Vis dėlto dera atsižvelgti į tai, kad daugelį dalykų galime priimti įvairiais lygiais – nuo primityvaus paspoksojimo su smalsuliu iki nuostabos sklidino bandymo perkąsti įvykio arba objekto esmę. Kiekvienas žmogus vis geriau pažįsta pasaulį, kai skirtingose srityse mokosi pajusti kokybę: muzikoje, bendravime, maiste, madoje... Šioje vietoje išnyra auklėjimo reikšmė. Tiek mokytojų, tiek tėvų.

Internete, kieme ir kitose erdvėse be rimtų intelektualinių autoritetų vaikas ar paauglys sunkiai ras tų, kurie pamokys pažinti kokybę. Jauni žmonės dar neturi plataus argumentų arsenalo, kuris padėtų diskutuoti dėl konkrečių fenomenų vertės. Šiuolaikinė visuomenė labai staigiai išmoko pažinti pinigus kaip vertės matą, bet kitus, neretai esminius kriterijus vertei apibūdinti palieka likimo valiai – kas norės, tas pasiims.

Šiuolaikinė visuomenė labai staigiai išmoko pažinti pinigus kaip vertės matą, bet kitus, neretai esminius kriterijus vertei apibūdinti palieka likimo valiai – kas norės, tas pasiims.
Dovydas Skarolskis

Taigi kur nėra lengvai visiems suprantamų matų, diskusija baigsis nepasiekusi nieko – besiginčijančios pusės neįrodys savo tiesos, bet liks prie savųjų supratimų. Tai yra gana palanki terpė vešėti mąstymui, kuris teigia, kad svarbiausia turėti savo nuomonę nesigilinant į jos pagrįstumą. Pats pozicijos užėmimas šiais laikais tampa automatine vertybe.

Taip žymusis turtingiausio pasaulio žmogaus laiškas gali tapti ne tik patinkančiu ar nepatinkančiu, bet ir, atsižvelgiant vien į skaitytojo skonį, vertės turinčiu arba beverčiu. Tiesą sakant, šiais laikais „patinka“ ir „nepatinka“ sąvokos, gaudamos pastiprinimą iš tuo grindžiamų socialinių tinklų sistemų, pretenduoja užimti „kokybiška“ ir „nekokybiška“ vietas. Masinis visuomenės reliatyvizmas ir žiūrėjimas į asmens ugdymą pro pirštus nokina savo vaisius.

Žmogaus pasaulis yra neatskiriamas nuo iracionalumo (t. y. prieraišumo dalykams, kurių negalima pagrįsti proto argumentais), bet ne visi dalykai yra iracionalūs savaime – kai kur racionalumo tiesiog nesuvokiame. Juk visas mūsų gyvenimas yra suskirstytas į a) faktus, kuriuos žinome b) faktus, kurių žinome, kad nežinome c) faktus, kurių nežinome, kad nežinome. Patinka-nepatinka mąstymas neliepia racionaliai paremti nuomonės – pakanka jausti prieraišumą ir neieškoti kokybinio lygmens. Nekalbu apie pilnutinę racionalizaciją, kuri nesugeba paaiškinti tikrosios Tomo Manno ar Richardo Wagnerio kūrinių vertės. Ugdymo tikslas turėtų būti kokybės pažinimo bei mokėjimo apie ją kalbėti suprantamais argumentais įdiegimas.

Carlosas Slimas Helú savo laiške išdėsto coelho‘iškų minčių rinkinį, kuris neturi jokios išliekamosios vertės. Skaitytojui gali būti smagu perbėgti akimis per mintis, kurios liepia nebijoti, siekti tikslo ir pan., bet baigus tekstą nelieka jokios minties, tik trumpalaikis jo patosas ir pakylėtumas. Atsirado daugybė jaunų žmonių, kurie dalijosi tuo tekstu, sakydami, kad jis jiems labai patiko, visiškai nevertindami jo kokybinės pusės.

Rimtai vertinti neleidžia kokybinio mąstymo trūkumas gyvenime. Kasdien esame įsukti į galybę procesų, kurie mus orientuoja į kiekybę ir gebėjimus apdoroti kuo daugiau informacijos per kuo trumpesnį laiką. Nenukrypdamas į lėtąją gyvenseną, kurios jaunimui taip sunku laikytis, pabrėšiu, kad kokybinis vertinimas yra neatsiejamas nuo išsimokslinimo ir gautų žinių lygio.

Tam tikri žmonės kažką gali labai vertinti vien dėl to, kad net nenutuokia apie didingesnių dalykų egzistavimą arba (dar) nesupranta kokybinio matmens egzistavimo. Kaip jau esu rašęs, jauni žmonės bando ieškoti bendraminčių, vietų, kuriose gali pasijusti savais. Kokybės pajutimui dažnai trukdo netinkama kompanija, kuri gali įtikinti, kad kažką verta mėgti vien dėl to, kad dauguma arba aplinkui esantys tai mėgsta.

Internetas šiais laikais ir yra erdvė, kuri duoda daugumos vaizdą bei siūlo prisijungti prie save reklamuojančių šaunuolių, kurie gyvena tik kartą, todėl išbando viską ir kartoja tik tai, kas neša pasitenkinimą bei lengvabūdiško gyvenimo džiaugsmą. Jau kurį laiką kaip mėgėjas sociologas stebiu vieną jaunoms panelėms skirtą „Facebook“ puslapį. Nepaisant vidutinio skaitytojų amžiaus (~12-13 metų), temos, žinučių turinys bei jų potekstės yra platut platutėlės, todėl ten patenka įvairiausių motyvacinių paveikslėlių – nuo to, kad vienalytės santuokos ir vieniši tėvai yra šeima, iki raginimo nesityčioti iš kitokių. Be abejo, kartais išlenda ir mergaičių charakterį formuojančios seksualumo, mados, idealaus vyro potekstės.

Nepriversite savo vaiko pakėlus galvą bendraamžiams sakyti, kad Mozartas – mėgstamiausia jo muzika, bet galite ir net kažkiek privalote asmeniškai supažindinti jį su aukštąja kultūra.
Dovydas Skarolskis

Atviresnio kontakto su artimaisiais stokojanti atžala neturės didesnio atsparumo visai šiai slegiančiai informacijos masei. Todėl veikiausiai ji pasiduos šūkiui „Y.O.L.O.“ („Gyvenu tik vieną sykį“) ir bandys remdamasi savo asmeniniais patyrimais bandyti dalykus, vertindama, ar tai jai patinka. Nebūtina jaunam žmogui „ant pirštų“ vardinti, kokiomis situacijomis kaip dera elgtis. Mokymas mąstyti apie kokybę yra mokymas mąstyti apie bendrą pasaulyje sutinkamų dalykų vertinimo sistemą, kuri yra bendražmogiška, o ne grynai individuali ir kiekvienam kardinaliai kitokia.

Nepriversite savo vaiko pakėlus galvą bendraamžiams sakyti, kad Mozartas – mėgstamiausia jo muzika, bet galite ir net kažkiek privalote asmeniškai supažindinti jį su aukštąja kultūra. Aukštoji kultūra ir yra tas bendražmogiškumo matas, kuris yra vienodai suvokiamas bent jau civilizaciniuose rėmuose. Tik ji leidžia kalbėti apie pinigais neįperkamus dalykus bei veda į objektyvion tieson apeliuojančių žmonių diskusiją.

Juk esminiai dalykai gyvenime būtent ir prašo tokių vertinimų. Meilė ir laikas turi ne tik kiekybinius, bet ir kokybinius matmenis, apie kuriuos lengvai galėjo kalbėti senovės graikas, bet daugiau nei dviejų sakinių negali išmekenti šiandieninis apsiskaitęs ir modernus lietuvis. Kokios meilės galime siekti, kai į vieną katilą suplakame prieraišią, draugų, seksualinę ir dieviškąją meiles. Gauname tik kiekybiniu mąstymu grįstą meilę, artimesnę gyvuliui, o ne žmogui, nors ir liaupsinamą humanistų.

Identiška situacija ir su laiko suvokimu. Dažnas šiandieninis žmogus siekia kuo daugiau per kuo mažesnį laiką. Bet ar dažnu atveju nebūtų verta susimąstyti apie tikrąją, o ne vien kiekybinę vertę, kuri pasiekta per tam tikrą laiko atkarpą?

Aukštoji kultūra negyvena tik vieną sykį su žmonėmis ar jų kartomis – ji gyvena tol, kol yra tų, kurie ją supranta. Nuo senųjų laikų egzistavusios realybės formos pasipildė naujais virtualybės indais, kurie toliau talpina žmonių gyvenimą. Laukinės aistros, baimės, euforijos ir siekiai – viskas liejasi iš žmonių gyvenimų būtent į šias formas. Jų turinys visada egzistavo, todėl kiekvienai kartai iš naujo vis kyla tas pats formos ir turinio suderinimo uždavinys.

Tėvai turi mokytis visą gyvenimą, kad perduotų savo išmintį ir aplinkoje esančią moralinę bazę, o vaikai turi ją kaupti, idant būdami tėvais irgi turėtų kuo pasidalinti. Jei gyvename tik sykį, tai būtų verta pagalvoti – gyvename tam, kad viską išbandytume, ar gyvename tam, kad atsakingai puoselėtume save ir aplinkinius.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (137)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (48)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (26)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1150)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (6)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (326)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (33)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos? (3)

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (14)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...