Naršydamas internete pastebėjau stilistiškai gana neblogą minimalistinį paveiksliuką – plakatą, kuris skelbė dvi žinutes juodu ant balto: „Lietuvės – lietuviams“ ir „Lietuviai – lietuvėms“. Apačioje mažesniu šriftu buvo parašyta „NATIONIA“ – Judėjimas už tautų išlikimą“. Apsilankius judėjimo oficialioje svetainėje, kurios adresas taip pat buvo nurodytas virtualiame plakate, greta jau minėto šūkio pastebėjau ir anglišką užrašą. Jis teigė, kad „Nationia“ yra taikaus nacionalizmo judėjimas. Įėjus į pagrindinį puslapį, labiausiai užkliuvo grandinė, kuri siūlo dėl pirmų trijų grandžių man labai patinkančią idėją: „Tautų įvairovė → Žmonių įvairovė → Gebėjimų įvairovė → Žmonijos pažanga, esmė“. Šių žinučių sąveika įtikino skirti daugiau laiko judėjimo „Nationia“ vertinimui.
Nematomos išnašos į minėtą literatūrą tuo nesibaigia. Norėdamas išsaugoti taip apibūdintą įvairovę, „Nationia“ siūlo skirtingoms tautoms bendradarbiauti, o kartu ir nesimaišyti – neturėti mišrių santuokų. Tai grindžiama tuo, kad susituokus dviem žmonėms, kurie ir taip yra dviejų tautų „mišiniai“, jų vaikas nebegalės pasirinkti nė vienos iš keturių potencialių tapatybių. Šios filosofijos autoriai teigia, kad toks žmogus galėtų būti vienos šalies piliečiu, bet tautybė nėra kalba, pasirinkimas ar nuomonė. Anot „Nationia“, tautybė yra aiškinama kaip „žmogaus elgsenos, kūno savybių, temperamento, pasaulėjautos, vidinių ir nekontroliuojamų kūno reakcijų į pasaulį lydinys, būdingas tam tikrai greta išsivysčiusiai žmonių grupei“.
Kodėl aš apie visa tai pasakoju? Todėl, kad tai puikiai iliustruoja tai, ką vadinu netikusiu nacionalizmu. Tokio archetipinius simbolius ir istorinius veikalus maskuojančio nacionalizmo tikrąjį veidą galime pamatyti chrestomatiniu tapusiame filme „Amerikos istorija X“.
Nuo to mus saugo vien vos pavejamu idealu virtęs geltonkasės žydraakės tautiniais rūbais siluetas. Ne veltui Lietuvoje yra Europos centras. Per margą ekspansijų ir likimo smūgių istoriją, Lietuvos teritorijoje pabuvojo ne viena kultūra ir tauta. Nėra keista, kad mano mama – rudaakė tamsiaplaukė, aš – žaliaakis rudaplaukis, o viena pusseserių – idealioji mėlynakė blondinė, nors giminėje vien lietuviškos pavardės daugiau nei ketvirtoje kartoje.
Į klausimą, kas mus daro tauta, kai mes esame tokie skirtingi tiek savo išvaizda, tiek charakteriu, galima atsakyti paprastu nacionalizmo teoretiko A.D.Smitho apibūdinimu, kuris nepraranda savo teisingumo, nors ir yra perrašytas tūkstančius kartų. Smitho teigimu, tauta apsibrėžia ir suvokia save kaip bendriją, turi bendrus mitus, bendrą kolektyvinę atmintį, vertybes ir tradicijas, gyvena teritorijoje, su kuria istoriškai tapatinasi, kuria atskirą viešąją kultūrą, laikosi bendros teisės ir papročių. Šis apibūdinimas tinka beveik visais atvejais, o Lietuva tikrai nėra problematiškiausias variantas. Taigi galime įsitikinti, kad lietuvį lengviau apibrėžti ne pagal išvaizdą ar elgseną, o pagal keletą atsakymų į palyginus elementarius klausimus.
Greta yra dar viena lietuvybės puoselėtojams kylanti problema: kas yra tikresnis lietuvis – vietnamiečių vaikas, kurį įsivaikino ir užaugino lietuvių šeima, ar geltonpūkė žydraakė lietuvių atžala, kurią pirmųjų žodžių identiškai išmokė pora iš PAR? Abu vaikai dėl savo išvaizdos gali suprasti, jog jie yra išoriškai kitokie, bet esminius bendruomenės (o tauta – bendruomenė) atributus, tokius, kaip kalba, moralė ir estetikos suvokimas, jie įgis būtent iš aplinkos, kurioje augo. Net ir didelių valios pastangų dėka, vargu ar šie vaikai gebėtų pasijusti tikra dalimi tautos, iš kurios yra kilę. Žymiai didesnė tikimybė, kad biologinis lietuvis liks tik lituanofilu, o vietnamietis atitinkamai – tik Vietnamo žmonių ir kultūros mylėtoju. Tokio pavyzdžio šviesoje auksine tampa filmo „Gattaca“ veikėjo citata: „Kraujyje nėra tautybės“.
Tautų negalima konservuoti, jos – kaip evoliucionuojantys vienaląsčiai: kinta, keičiasi, nyksta, pasidalina į dvi skirtingas, nors panašias dalis. Stebint per laiko prizmę, šis spektaklis įgauna daug žavesio. Nekurkime sintetinės istorijos, nes likimas vis vien yra linkęs iškrėsti staigmenų. Juolab kad įvairovė, kurią skelbiasi puoselėjantis „Nationia“, niekada neklesti prievartiniuose mechanizmuose. Viskas, ką sukurtų toks nacionalizmas, tebūtų krūva asmenų, kurie mąsto pagal tą patį tautinį šabloną. Tauta yra svarbu, bet prisiminkime didžiuosius tarpukario Lietuvos filosofus – Maceiną, Girnių, Šalkauskį, – kurie niekada nesiekė aukoti asmens laisvių tam, kad suklestėtų tautos ir valstybės vienybė.
Pabaigai – gana patriotiškai – tikiu, kad lietuvių tauta yra pakankamai protinga, kad sugebėtų iš galybės nacionalizmo sampratų pasirinkti racionaliausias ir morališkai teisingiausius.