D.Pūras. L.Stankūnaitės dukters globa: ar išmoksime ginti vaiko teises?

 (3350)
Kova dėl L.Stankūnaitės dukters globos teisių atskleidžia skirtingus požiūrius į vaikų teisių apsaugą. Labiausiai visuomenę priešina vaiko teisių specialistų nuomonė, kad vaiko norai ir vaiko interesai nėra tapatūs. Dabar svarbiausia, kad teisėsauga ištirtų šią istoriją iki galo, o visuomenė išmoktų aistringai ginti kiekvieno Lietuvos vaiko teises.
Dainius Pūras
Dainius Pūras
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Nors tiesiogiai nesu susijęs su šia istorija, negaliu jai likti abejingas nei kaip pilietis, nei kaip vaikų psichikos sveikatos specialistas, nei kaip buvęs Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys.

Istorija, susijusi su Laimos Stankūnaitės dukra, ne tik domina visuomenę, bet ir atskleidžia visuomenės grupių požiūrius į svarbius dalykus. Paviršutiniškai žvelgiant, galima būtų džiaugtis veiksmingu a.a. Drąsiaus Kedžio ir jo sesers gerbėjų judėjimu. Šie piliečiai iki šiol veiksmingai užtikrina, kad mergaitė liktų laikinosios globėjos prižiūrima, nors teismas nusprendė kitaip. Retai Lietuvoje tenka matyti tokį veiksmingą lobizmą.

Tačiau džiaugsmo lieka mažiau, panagrinėjus bendrą šios istorijos procesų kontekstą. Ir D.Kedžio gerbėjų judėjimas, ir jiems simpatizuojantys politikai – taip jau kažkodėl yra atsitikę – netrykšta noru nuosekliai įgyvendinti Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos principus ar kitaip ginti vaikų teises Lietuvoje. Pavyzdžiui, rūpintis, kad būtų kuo mažiau prievartos prieš vaikus. Juos domina vienintelis klausimas – kaip pasiekti, kad mergaitė liktų gyventi su laikinąja globėja, atkakliai ginant neįrodytą versiją, jog mergaitė, jos motinai aktyviai dalyvaujant, tapo pedofilų klano auka.

D.Kedžio rėmėjais tapę žmonės ir žmonių grupė yra ne tik nepatenkinti teisėsaugos veiksmais, bet ir vis griežčiau reikalauja, kad sprendimai būtų padaryti bei įvykdyti pagal jų norimą scenarijų. Sunku suprasti, kas slypi už tokio tvirto įsitikinimo jų remiamos D.Kedžio sesers neklystamumu, jei dėl tokio įsitikinimo net imta aukoti ir patį teisingumą. Kerštaujama teisėsaugai? Protestuojama prieš Lietuvos elitą? Paradoksalu, bet taip besielgiantys piliečiai jau kuris laikas patys tapo teisingumo vykdymo kliūtimi. Pasirodo, kad galima pažeisti įstatymus, galima nevykdyti teismo sprendimų, jei tuo užsiima D.Kedžio sesuo ir jos aplinka.

Byla dėl vaiko globos suskaldė visuomenę

Būtent manipuliavimo vaiko norais ir siekia išvengti šiuolaikinis požiūris į vaiką ir jo teises. Mergaitės interesai yra išreikšti teismo sprendimu, kuris įvertino visas žinomas aplinkybes. Mergaitės nuomonė apie tai, kas vyksta aplink ją, išties gali būti vertinga, bet pirmiausia jai būtina sudaryti sąlygas tą nuomonę išreikšti laisvai.
Dainius Pūras

Ši byla tapo rezonansine dėl daugelio priežasčių. Tenka pripažinti, kad iš pradžių teisėsauga dirbo išties aplaidžiai, todėl dabar D.Kedžio tiesos ir L.Stankūnaitės tiesos šalininkai turi daug argumentų savo naudai. Vien ko vertas tas vis dar neišnagrinėtas šios istorijos fragmentas, kai pačioje konflikto pradžioje vaikas be ypatingų argumentų buvo skirtas globoti tėvui, kai dar nebuvo mesta vadinamosios pedofilijos korta. Klaidų buvo padaryta tiriant vėlesnes net keturias mirtis, susijusias su šia istorija. Visa tai apaugo įvairiomis versijomis, kurių interpretavimas priklauso nuo to, ar žmogus yra įtikėjęs, kad mergaitę su motinos žinia tvirkino „pedofilų klanas“, ar, atvirkščiai, mano, kad pedofilijos istorija buvo sugalvota kaip klastingas vienos iš kovojančių pusių kerštas.

Dar yra ir galvojančių, kad visą šią istoriją meistriškai režisuoja trečioji jėga. Čia vėl išsiskiria nuomonės apie trečiosios jėgos kilmę ir apie tai, ar ta trečioji jėga susijusi su viena iš atvirai kovojančių pusių, ar galbūt nesusijusi su nė su viena iš jų – jai esą gali būti svarbu, kad karas tiesiog truktų kuo ilgiau.

Korektiškiausiai atrodytų tie, kurie nesikiša, nes nesupranta, kas apskritai darosi, arba tie, kurie siūlo nebesipykti ir kaip nors susitarti. Bet kaip galima susitarti, jei akivaizdu, kad vienoje pusėje yra įvykdytas nusikaltimas – arba motinai žinomi pedofilai tvirkino mergaitę, arba ne be kitos pusės žinios buvo sufabrikuota pedofilijos istorija, apšmeižiant mergaitės motiną ir kitus nekaltus žmones. Todėl svarbu, kad teisėsaugai būtų netrukdoma vienodai rimtai ir atsakingai tirti abi versijas, o ne tik vieną iš jų, kaip iki šiol.

Kai kurie žmonės nuėjo per toli

Nesu didelis Lietuvos elito mėgėjas. Ne kartą esu užėmęs atvirą poziciją įvairiais klausimais, kritikuodamas sistemines klaidas Lietuvos valstybės raidoje, aukštą korupcijos lygį, prastą teisėsaugos darbą, skylėtą vaikų teisių apsaugos sistemą. Tikėjausi ir iki šiol tikiuosi, kad Lietuva imsis rimtai, o ne kaip iki šiol, įgyvendinti JT Vaiko teisių konvenciją, kurios pagrindinis principas – gerbti kiekvieną vaiką, o ne veidmainiškai manipuliuoti meilės vaikams priepuoliais.

Nedvejodamas prisidėčiau prie Garliavoje besirenkančių žmonių, pačios laikinosios globėjos ir ją remiančių politikų, jei šių žmonių veiksmuose matyčiau nuoširdų rūpestį konkretaus vaiko likimu ir vaikų teisėmis apskritai, o ne kitus motyvus. Bet vis labiau matau kitus motyvus, ypač veidmainiškoje politikų elsenoje, ir tai man kelia nerimą. Prisipažįstu, kad mane žeidžia besikartojantys užgauliojimai, kad tokie kaip aš, kurie nepritariame Neringos Venckienės veiksmams, esame pedofilų ir jų rėmėjų pusėje. 

Vis daugiau eilinių žmonių, jau nekalbant apie psichikos sveikatos specialistus, suvokia, kad būtina skubiai nutraukti šitą uždelstą, tragedija virstantį žaidimą, pirmiausia kuo skubiau sustabdant itin suinteresuotai konflikto pusei tąkart skirtą laikinąją mergaitės globą.
Dainius Pūras

Suprantu, kad tarp N.Venckienės gynėjų atsidūrė daug nuoširdžių žmonių, kurie yra supykę ant valdžios, ir jiems net nereikia įrodymų, kad valdžioje ir teisėsaugoje – ne tik išvien korumpuoti žmonės, bet dabar jau ir pedofilai. Ir vis dėlto norėčiau, kad šie žmonės atsikvošėtų ir suvoktų, jog jie, turėdami gerų ketinimų, nuėjo per toli. Šiandien bėda nebe ta, kad teisėsauga blogai dirba. Šiandien teisėsauga jau vien dėl visuomenės dėmesio šioje skandalingoje byloje stengiasi skrupulingai vykdyti įstatymus. Bėda ta, kad dabar jai trukdoma, ir trukdo ne bet kas, o atkakliai primetama nuomonė, kad tiesa yra laikinosios globėjos pusėje.

Tuo tarpu daug žmonių – tokių pačių padorių piliečių – galvoja, kad jau seniai laikas mergaitę grąžinti motinai. Šie žmonės nesirenka prie N.Venckienės namų, nedaro spaudimo politikams, bet jiems irgi labai neramu. Jiems neramu dėl to, kad mergaitė tapo laikinosios globėjos interesų įkaitu. Jiems neramu, kad štai jau ketveri metai, kai nežinia kodėl mergaitė negrąžinama motinai.

Pastarosiomis savaitėmis, kai per TV laidą buvo pradėti rodyti netgi mergaitės rašteliai apie jos norą amžinai gyventi su laikinąja globėja, kai buvo šokdinami gydytojai reikalaujant fiktyvios pažymos apie mokymą namuose, jau ir sveikas protas, ne tik specialios žinios apie vaiko psichiką, kužda, kad mergaitė patiria akivaizdžią psichologinę prievartą būtent ten, kur šiuo metu gyvena. Vis daugiau eilinių žmonių, jau nekalbant apie psichikos sveikatos specialistus, suvokia, kad būtina skubiai nutraukti šitą uždelstą, tragedija virstantį žaidimą, pirmiausia kuo skubiau sustabdant itin suinteresuotai konflikto pusei tąkart skirtą laikinąją mergaitės globą. Tai padaryti būtų nesunku, jei laikinajai globėjai apie atsisakymą toliau jai pataikauti pareikštų tie jos rėmėjai, kurie iki šiol skatino ją pažeidinėti įstatymus.

Nevalia manipuliuoti vaiko norais

Kaip demagogišką vertinu pastaruoju metu kartojamą N.Venckienės gynėjų tvirtinimą, kad sprendimas vaiką grąžinti motinai esą prieštarauja Vaiko teisių konvencijai, nes esą reikia paisyti akivaizdžių vaiko norų gyventi su laikinąja globėja, o ne su mama. Taip kalbėti gali tik tie, kurie nesuvokia nei Vaiko teisių konvencijos dvasios, nei vaiko teisių apsaugos esmės. Būtent manipuliavimo vaiko norais ir siekia išvengti šiuolaikinis požiūris į vaiką ir jo teises. Mergaitės interesai yra išreikšti teismo sprendimu, kuris įvertino visas žinomas aplinkybes.

Labai norėčiau, kad iš šios liūdnos istorijos Lietuva pasimokytų tikrosios, o ne veidmainiškos vaikų teisių apsaugos. Deja, Lietuva nėra atlikusi daugybės namų darbų tiek prievartos prieš vaikus prevencijos srityje, tiek ir apskritai perimant išsivysčiusių valstybių patirtį ginant vaikų teises.
Dainius Pūras

Mergaitės nuomonė apie tai, kas vyksta aplink ją, išties gali būti vertinga, bet pirmiausia jai būtina sudaryti sąlygas tą nuomonę išreikšti laisvai. Panašu, kad tokių sąlygų ji jau seniai neturi. Metų sandūroje iš Garliavos pasiekiančios žinios vis labiau kelia nerimą ir dėl mergaitės likimo (padėtis tapo panaši į vaiko užgrobimą), ir dėl valstybės institucijų bejėgiškumo, skėsčiojant rankas prieš akivaizdžius įstatymų pažeidinėjimus iš laikinosios globėjos pusės. 

Be abejo, grąžinus vaiką motinai, iškils daugybė naujų problemų. Tarp jų bus ir būtinybė grąžinti vaikui pasitikėjimą mama (tikėtina, kad mergaitė buvo ilgai prieš ją nuteikinėjama), ir saugios aplinkos užtikrinimas tiek mamai, tiek mergaitei – matome, kad šioje istorijoje dar ilgokai gali būti pikta linkinčių, todėl, deja, gali tekti saugoti ir vaiką, ir motiną. Turime pripažinti, kad šioje istorijoje lieka daug neaiškumų, ir tikėtis, kad teisėsaugai bus leista viską išsiaiškinti. Šito juk nori visi.

Labai norėčiau, kad iš šios liūdnos istorijos Lietuva pasimokytų tikrosios, o ne veidmainiškos vaikų teisių apsaugos. Deja, Lietuva nėra atlikusi daugybės namų darbų tiek prievartos prieš vaikus prevencijos srityje, tiek ir apskritai perimant išsivysčiusių valstybių patirtį ginant vaikų teises. Tikiuosi, kad visos visuomenės grupės pajėgs susitelkti ir taip pat aistringai įgyvendinti gerai žinomus vaikų teisių apsaugos principus, kaip jos – tik kol kas skirtingose barikadų pusėse – šioje istorijoje aistringai išgyvena dėl vaiko likimo.

Autorius yra vaikų ir paauglių psichiatras

„Atgimimas“
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

E. Lucasas: „Amerikos taikos“ amžius baigiasi (103)

Laikas parašyti pažymį Baracko Obamos administracijos politikai Europos atžvilgiu. Pažymėtina, kad yra kelios šios politikos kryptys. Nesėkmingiausia – stumiama Valstybės departamento. Johnas Kerry – po nelaimingiausia žvaigžde gimęs šios institucijos šeimininkas per kelis pastaruosius dešimtmečius. Jo pastangos susitarti su Rusija dėl Sirijos atspindi nepaprastą (ir aiškiai nepagrįstą) pasitikėjimą savo asmeniniais gebėjimais rasti diplomatinį sprendinį, neturint pakankamai raumenų, kad derybinė pozicija atrodytų įtikinama.

D. Sinkevičius. Teisėjų taryba pasityčiojo iš visų Lietuvos žmonių (237)

Šiandien į priešpaskutinį savo kadencijos posėdį rinkosi visą teismų sistemą prižiūrinti Teisėjų taryba, kuriai teko nelengvas išbandymas – pritarti arba pasipriešinti prezidentei, apginti teismų autoritetą arba dėl girtumo paslydusį kolegą ir taip leisti diskredituoti ypatingo pasitikėjimo visuomenei nekeliantį teisėjo vardą.

L. Pociūnienė. Asmeninė pozicija (220)

Tikriausiai nesiryžčiau jos išdėstyti viešai, jei manęs nuolat įvairiomis aplinkybėmis nebūtų klausiama, už ką ir kodėl ketinu balsuoti. Mūsų lietuviškame kontekste nepriimta, kad apžvalgininkai ar komentatoriai viešai atskleistų savo pasirinkimą ir jo motyvus, nors brandžios demokratijos šalyse tokio atviro kalbėjimo rinkimų ar referendumų išvakarėse nevengiama (žinoma, savo vietoje – nuomonių bei redakcinėse skiltyse).

I. Makaraitytė. Prisigerti – prigimtinė lietuvio teisė (554)

Studentavimo laikais per vasaros atostogas mudvi su drauge laiko veltui nešvaistydavome ir važiuodavome užsidirbti mokslo metams. Į Norvegiją. Į begalinius braškių laukus. Kai braškės baigdavosi, visai šalia šiltnamiuose augo ilgavaisiai agurkai, ir ten darbo keliems studentams visada būdavo.

R. Kačinskas. Lietuva – Lenkija: kurkime ateitį kartu (138)

Įsisiūbavus diskusijai dėl NATO saugumo garantijų ir lenkų tautinės bendruomenės padėties Lietuvoje, netikėtai atsidūriau šios istorijos epicentre. Diskusiją išprovokavo Vytauto Didžiojo universiteto kartu su Lenkijos ambasada Vilniuje surengtos konferencijos, skirtos pažymėti Lietuvos - Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-etį, metu Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovo Jano Parys išsakyti teiginiai.