D. Paulauskas. Trys „motinystės stebuklo“ atramos Lietuvoje – šluota, kočėlas ir kūdikis

Prieš gegužės 4 d. minimą Motinos dieną, Prezidentūroje ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ buvo apdovanotos daugiavaikės mamos, užauginusios septynis ir daugiau vaikų – turbūt pirmosios, sulaukusios pasveikinimo Motinos dienos proga.

Ši šventė daugeliui yra ta reta proga pagerbti ir įvertinti savo mamų rūpestį ir meilę, tačiau kai ko minint šią dieną stinga iš esmės.

Už nusidėvėjusios ideologijos apie motinystę kaip aukščiausią moteriškumo formą egzistuoja karčios moterų patirtys ir gyvenimai, nelygiai tempiant namų ūkio ir šeimos priežiūros naštą. Ir nors kai kurios sakys, kad toms patirtims atpirkti pakanka nuoširdaus partnerio ar vaikų įvertinimo, dėmesio ir gėlių puokštės motinos dienos proga, būtų geriau, jei tų karčių motinystės patirčių būtų mažiau.

Kalbėti apie motinos dieną ir motinystę kitaip skatina ne visai maloni realybė Lietuvos šeimose ir vyrų-moterų santykiuose. Neseniai Europos lyčių lygybės instituto sukurtas ir pristatytas Lyčių lygybės indeksas rodo, kad prasčiausia situacija Lietuvoje yra moterų ir vyrų laiko panaudojimo skirtumo srityje – čia indeksas siekia vos 24.1.

Tai reiškia, kad vaiko priežiūros veikla atitenka 40.1 proc. moterų ir 20.3 vyrų, o namų priežiūra ir maisto ruošimas – net 83.3 proc. moterų ir tik 21 proc. vyrų.

Matyti, kad pareigų pasiskirstymas šeimoje yra neproporcingas ir neteisingas moterų atžvilgiu, ir nors motinystė dažniausiai yra svarbus ir reikšmingas etapas šeimos gyvenime (būtent šeimos, ne vien moters!), visu kitu, kas nėra taip džiaugsminga ar, kaip manoma, prasminga (valgio gaminimas, namų tvarkymas, nuolatinė vaiko priežiūra), „apdovanojamos“ praktiškai vien moterys. Štai jums „motinystės stebuklas“ ir trys jo egzistencinės atramos – šluota, kočėlas ir kūdikis.

Lietuvos statistikos departamentas yra atlikęs vis dar aktualų laiko panaudojimo tyrimą Lietuvoje. Įdomu tai, kad galime palyginti moterų ir vyrų laiko panaudojimą gyvenant su sutuoktiniu ir be sutuoktinio. Gyvendami be sutuoktinės vyrai namų ūkio priežiūrai ir šeimos priežiūrai skiria 2 val., o moterys – beveik 4 val.

Vyrai, gyvenantys su sutuoktine, praktiškai nekeičia savo įpročių ir namų ūkio bei šeimos priežiūros darbams skiria vos 20 min. daugiau nei gyvendami vieni. Tuo metu moterų našta padidėja – gyvendama su sutuoktiniu, ji skiria tam 5 val., tai yra dvigubai daugiau negu vyras.

Tad moterys gerokai daugiau laiko praleidžia prie maisto ruošimo, indų plovimo, vaikų priežiūros ir kitų darbų buityje, todėl ir jų laisvalaikis vidutiniškai viena valanda trumpesnis negu vyrų. Akivaizdu, kad dėl to moterys tampa labiau izoliuotos nuo visuomeninio gyvenimo, neproporcingas krūvis trukdo ir darbui bei kokybiškam laisvalaikiui ar poilsiui. Ši tikrovė ypač apibrėžia motinų situaciją, nes prie įprastų namų ūkio darbų prisideda ir vaiko priežiūra. Tam, kad tai užglaistytume, vienos motinos dienos ir kelių ordinų ištvermingiausioms tikrai nepakanka.

Neužteks ir gėlyčių, taip pareigingai sunešamų mamoms šia proga, nes vis dar daug dabartinių šeimų lygiai taip pat dalijasi savo pareigomis (vyrams – darbas ir laisvalaikis, moterims – darbas ir namų rūpesčiai), taip papuldamos į ydingą neproporcingos pareigų naštos ratą. Visai nekeista, kad tarp kitų sričių, kaip atskleidė minėtas indeksas, lyčių lygybės mažiausiai būtent šioje sferoje – privačiuose santykiuose pasiskirstant pareigas, veiklas ir laiką.

Jei nemažai žmonių ir sutinka su tuo, kad vyrų ir moterų atlyginimų atotrūkis yra blogai, kad diskriminacijos darbo rinkoje turi būti kuo mažiau, o lygios galimybės švietime ar sveikatos apsaugoje turi būti užtikrintos, kai kalba pasisuka apie pareigas šeimoje, staiga pašnekovo (taip, dažniausiai tai būna vyras) akys išsprogsta: „o kaip su moteriškais ir vyriškais darbais? juk jie būtini!“.

Tuomet tenka pranešti negailestingą tiesą: atsiprašau, bet... vyriški ir moteriški darbai neegzistuoja. Taip, vyras irgi gali plauti indus, ruošti maistą ir prižiūrėti vaikus, dalindamasis šiomis pareigomis su savo partnere. Ir ne, moteris nėra iš prigimties sutverta kuopti namų kampus, ji taip pat neturi už gardžių pietų ruošimą atsakingų genų, kaip ir nebūtinai ji nori gimdyti ar visą laiką praleisti prižiūrint vaiką. Minėtą situaciją pakeisti sunku ne tik dėl kvailokų įsitikinimų apie vyriškus ir moteriškus darbus bei pareigas, bet ir dėl to, kad tai privataus gyvenimo sritis, kurią pasiekti ir paveikti valstybei ar nevyriausybinėms iniciatyvoms labai keblu. Tačiau tikrai nėra neįmanoma.

Paskutinė žinia, kurią svarbu pabrėžti – kasdien dažniausiai moterų atliekamas namų ruošos ir šeimos priežiūros darbas yra nemokamas moterų darbas, atliekamas dažniausiai grįžus dar iš kito (mokamo) darbo. Moterims tenkanti namų ruoša ir šeimos priežiūra nėra nei laisvalaikis, nei hobis, tai visų pirma yra darbas ir ne ką lengvesnis už visus kitus bei tikrai ne pats maloniausias.

Todėl iš socialinės apsaugos ir darbo ministrės šia proga norėtųsi ne tiek vienkartinių premijų ir ordinų, kiek ilgalaikės ir veiksmingos politikos inicijavimo tokiais klausimais kaip šeimos ir darbo derinimas, vaiko priežiūros atostogų dalijimosi skatinimas, pareigų dalijimosi šeimoje populiarinimas, vaikų priežiūros įstaigų plėtra ir pan. Pagaliau, juk pati ministrė – vienintelė moteris šioje Vyriausybėje, tad belieka pagarsinti lūkesčius ir tikėtis proveržio moterų socialinės gerovės srityje.