Istorinis pripažinimo ekskursas
Taigi tuomet Lietuvos neformalus pripažinimas atėjo su krikštu. Jis iš tiesų buvo nelengvas.
Lietuva nebuvo paskelbta krikščioniška nei po Mindaugo ir jo svitos krikšto, nei po kitų valdovų bandymų apsikrikštyti. O juk apkrikštyti Lietuvą buvo bandoma dažnai: pirmasis bandymas įvesti krikščionybę buvo 1253 m., kai, prieš tapdamas Lietuvos karaliumi, Mindaugas apsikrikštijo pats bei pakrikštijo du savo sūnus, žmoną bei savo vasalus. Po jo mirties krikščionybė ėmė silpti.
Vėliau, 1323 m. – 1324 m., Gediminas bandė įvesti krikščionybę visoje Lietuvoje, bet žemaičiai ir rusai – stačiatikiai, pakurstyti Kryžiuočių Ordino, jam sutrukdė. Dar vienas toks bandymas 1341 m. Gediminui baigėsi tragiškai – jis buvo nunuodytas. 14 a. viduryje Lietuvoje vėl iškilo krikščionybės įvedimo klausimas. Šį kartą apkrikštyti Lietuvą bandė Algirdas ir Kęstutis, tačiau ir šie ketinimai nedavė rezultatų. Ir tik 1386 02 15 pasikrikštijus pačiam Jogailai, ir Lietuva tapo krikščionišku kraštu.
Bet čia istorikai mini vieną visuotinio dar iš esmės pagoniškos Lietuvos pripažinimo datą: 1323 10 02 Gediminas LDK vardu ir Livonijos Ordinas Vilniuje sudarė taikos ir prekybos sutartį, o ją kitais metais kartu su leidimu krikštui patvirtinus Popiežiui, Lietuva įgavo pirmą realų tarptautinį pripažinimą.
Bet ir tuomet Vokiečių Ordinas tebepuolė Lietuvą, papirkinėjo Žemaitijos didžiūnus, kad jie priešintųsi krikštui (žemaičiai krikšto nepriėmė iki 1413 m.). Į Vilnių atvykę Popiežiaus pasiuntiniai rado pasikeitusią padėtį – Gediminas troško palaikyti taiką su Ordinu, bet krikštytis atsisakė. Bene svarbiausias buvo permainų nenorinčių pagonių, ypač Žemaitijoje, pasipriešinimas. Popiežiaus pasiuntiniai 1324 m. pabaigoje patvirtino ketverių metų LDK ir Ordino paliaubas.
Sėkmingą LDK pripažinimą stiprino Gedimino sėkmingai plėtojami santykiai su kitais kaimynais. 1323 m. Pskovas kunigaikščiu pasikvietė Gedimino karvedį Dovydą Gardiniškį. Jis organizavo pasipriešinimą Livonijos Ordinui ir padėjo jo sąjungininkui Naugardui suartėti su LDK. 1326 m. ir 1324 m. pabaigoje Vilniuje lankėsi Aukso Ordos chano Uzbeko pasiuntiniai. Vadinasi, būta neblogų santykių ir su totoriais, tvirtina istorikai, o tai reiškia, kad Lietuva įsitvirtina kaip savarankiška valstybė.
Pripažinimas geopolitinėje kryžkelėje
Kaizerinė Vokietija Lietuvai ilgai išsukinėjo rankas, delsė ir kėlė vis naujus reikalavimus, kol pagaliau Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius Vilhelmas II iškilmingu pareiškimu 1918 03 23 Lietuvą pripažino „de jure“. Berlynas puoselėjo planus, kad, gelbėjantis nuo Raudonosios armijos ir atkuriant sugriautą reichą, Lietuva taps savotišku sanitariniu kordonu santykiuose su Rytais. Beje, prieš II pasaulinį karą taip ir atsitiko...
Strateginių planų turėjo ir bolševikinė Rusija, išstūmusi vokiečius iš Lietuvos ir jau 1919 m. sausio pradžioje užėmusi Vilnių. Bet ji buvo antroji valstybė, pripažinusi Lietuvą. 1920 07 12 Sovietų Rusija ir Lietuva pasirašė garsiąją Maskvos taikos sutartį, kurios jau I str. I pastraipa kartu reiškė ir pripažinimą de facto.
Daugiau kaip po dviejų metų pertraukos tas pripažinimas pasipylė kaip iš gausybės rago. 1921 m. tai padarė kitos Lietuvos kaimynės Latvija (1921 02 12), Estija (1921 03 10), išskyrus 1920 m. rudenį Vilniaus kraštą užgrobusią Lenkiją (su šia kaimyne diplomatiniai santykiai buvo atkurti tik 1938 m., o Vilnių Lietuvos sostine Varšuva pripažino...1994-aisiais), paskui Jungtinės Valstijos (pagal chronologiją jos buvo tik 19-tos), vadinamos Ambasadorių konferencijos didžiosios pasaulio šalys ( tik 1922 12 20, po to, kai Lietuva turėjo priimti jai primestą „Nemuno internacionalizavimo“ planą).
Žodžiu, tuometinis teisinis besikuriančios valstybės pripažinimas vyko tarsi su sunkiu akmeniu po kaklu. Vakarų šalys išsisukinėjo nuo tiesioginio atsakymo, motyvuodamos tuo, kad Lietuva tada neturėjo tvirtai nustatytų sienų, Vilniaus ir Klaipėdos kraštai buvo atplėšti, intervencijos į jos teritoriją keitė viena kitą, nebuvo sutarimo ir politinėje jaunos valstybės valdžioje.
Tas nelemtas atsargumas...
Ar kas pasikeitė per tuos maždaug 70 metų? Žinoma, taip. Tačiau nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai vėl reikėjo praeiti tą kryžiaus kelią. Neabejotinai drąsų žingsnį žengė nedidelė jūrose pasimetusi Islandija, kuri pirmoji iš Vakarų valstybių 1991 02 11 Altingo (parlamento) sprendimu pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
Bet būkime tikslūs: iki to akto praėjo beveik ištisi diplomatinės „tylos“ metai. Vis dėl to pirmąja buvo Moldova – tuometinė SSRS respublika, kuri pati tik 1991 08 27 paskelbė esanti ne sovietų dalis. 1990 m. gegužės mėn. 31 d. tuometinė Moldovos Aukščiausioji Taryba specialiu aktu pripažino atkurtos Lietuvos nepriklausomybę. Jau kitą dieną SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kad toks Kišiniovo sprendimas yra niekinis. Pernai gegužę per šio akto dvidešimtmetį Kišiniove buvęs Moldovos Aukščiausios Tarybos pirmininkas ir pirmasis Moldovos prezidentas Mircea Sneguras pabrėžė, kad „Moldova pagrįstai didžiuojasi šiuo drąsiu ir toliaregišku žingsniu, atspindinčiu Moldovos žmonių istorinę kovą bei meilę laisvės idealams“.
Lygindami su 90 metų senumo pripažinimo eiga, pastebime įdomų dėsningumą: kaip ir tada, taip ir prieš 20 metų, antra pripažinusia Lietuvą buvo Rusijos Federacija. Rusija Lietuvą pripažino 1991 08 29, ir pripažinimas buvo grindžiamas Lietuvos ir Rusijos 1991 07 29 V.Landsbergio ir B.Jelcino pasirašyta sutartimi dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kuri įsigaliojo kitų metų gegužės 4 d. Šį aktą paspartino garsusis rugpjūčio pučas. Po to sekė tos pačios kaimynės – Latvija, Estija, Lenkija, netgi SSRS, kurios iširimas buvo ne už kalnų, galų gale JAV. Viena paskutinių pasaulio šalių, pripažinusių Lietuvą (pagal užsienio reikalų ministerijos tinklalapį) yra Sent Vincentas ir Grenadinai – didelė apie 600 salų grupė Karibų jūroje, priklausanti iš 54 nepriklausomų valstybių susidedančiai Britų Tautų Sandraugai.
Kantrybės pamokos
Ir šį kartą reikėjo galingo katalizatoriaus, kuris išbudintų atsargiąsias pasaulio valstybes išgirsti Vilniaus prašymą. Iki rugpjūčio pučo SSRS Lietuvą buvo pripažinusios tik keturios šalys. Tarsi išsigandusios Maskvos reakcijos į Islandijos sprendimą (SSRS užsienio reikalų ministerija įteikė protesto notą Reikjavikui, atšaukdama savo ambasadorių).
Gal todėl delsė Vokietija, patarinėjusi pirmiausiai susitarti tarp Vilniaus ir Maskvos, Danija, būgštavusi, kad sovietinė kariuomenė vis dar Lietuvoje, Šveicarija, irgi patarusi pirmiausiai pripažinimo kreiptis į Maskvą, netgi Vatikanas, ilgai neatsiliepęs į kardinolo V.Sladkevičiaus prašymą atkurti diplomatinius santykius. Vašingtonas tvirtino: „Mes negalime pripažinti Lietuvos, nes jos teritoriją vis dar kontroliuoja SSRS armija ir milicija“.
Vakarų šalys, matyt, nenorėjo konfliktuoti su nenuspėjama SSRS, kurioje dėjosi jiems nesuprantami įvykiai. Nestokojo tik palaikymo pranešimų, priminimų, kad galioja ankstesni, iki 1940-ųjų paskelbti pripažinimo aktai, sovietinės aneksijos ir okupacijos nepripažinimas ir t.t.
Tačiau sužlugdytas pučas Maskvoje, B.Jelcino vyriausybės pastangos ir, žinoma, Lietuvos kantrybė tarsi prakiurdė tą abejingumo ir atsargumo votį, ir iki rugsėjo 6 d. Lietuvos nepriklausomybę jau buvo pripažinusios 57 valstybės, o po mėnesio nuo pučo – 85. Be to 1991 09 17 d. Lietuva tapo JTO, spalio 7 d. UNESCO nare.
Nuo šių dienų aukštumos tie 20-ties, o juo labiau – 90-ties metų senumo įvykiai atrodo pernelyg sureikšminami, o Lietuvos pretenzijos kitų šalių atžvilgiu - per didelės. Pragmatiniu požiūriu tai tarsi suprantama. Bet kiekvienos tautos siekis išsiveržti iš skaudžių priklausomybės grandinių yra šventas. Tai labai jautrus nervas, kuris, prisilietęs prie abejingumo, didžiavalstybinės arogancijos ar paprasčiausios politinės išdavystės, sukelia baisius skausmus. Lietuva tai patyrė savo kailiu, todėl ji privalo būti atidi kitų tautų laisvės siekiams.