Tai monstras, kuris padėjo įgyvendinti iš pradžių bolševikų, raudonųjų komisarų, paskui Josifo Stalino ir jo parankinių, sovietinės komunistų partijos ideologinius tikslus.
Klausimas paraštėse: ar šiandien modifikuota „kagėbė“ savo planų neatsisakė?
Interneto žinynai teigia, kad ši Sovietų Sąjungos specialioji tarnyba SSRS aukščiausiosios tarybos prezidiumo sprendimu 1943 m. balandžio 14 d. iš NKVD buvo atskirta ir tapo savarankišku Valstybės saugumo liaudies komisariatu (NKGB). Netrukus buvo patvirtinti jo nuostatai, struktūra, atskirtos kitos tarnybos – karinė kontržvalgyba, karinio jūrų laivyno kontržvalgybos valdyba, Vyriausioji kontržvalgybos valdyba „Smerš“ ir t.t.
Tiesa, 1941-ųjų vasario 3 d. irgi buvo sukurtas valstybės saugumo liaudies komisariatas, tačiau po vokiečių invazijos į SSRS birželį jis buvo performuotas veikti karo metu.
1953 m. kovo 6 d., kitą dieną po Josifo Stalino mirties, Lavrentijaus Berijos įsaku suformuojama Vidaus reikalų ministerija, bet dar po metų, sušaudžius L.Beriją, 1954-ųjų kovo 13 d., specialiu dekretu sukurta ilgus dešimtmečius veikusi mūsų minima KGB, perėmusi atitinkamas Vidaus reikalų ministerijos tarnybas ir funkcijas. Ji gyvavo iki pat 1991 m. gegužės 6 d., kai B.Jelcino įsaku reorganizuota į Federalinę saugumo tarnybą (FST). Nuo 2000-ųjų metų, kai Rusijai ėmė vadovauti buvęs žvalgybininkas Vladimiras Putinas, FST įgaliojimai nuolat plėtėsi. Žinoma, nepriklausomybę atkūrusiose sovietinėse respublikose jos veikla įgavo slaptą, nelegalų pobūdį.
Svarbiausia sukilėlių tikslas – išreikalauti, kad iš Maskvos atsiųstų atitinkamą komisiją kalinių byloms peržiūrėti. Įdomu, kad sukilimui vadovavo kalinių išrinktas komitetas su nuteistu sovietinės kariuomenės papulkininkiu Ivanu Kuznecovu priešakyje. Komitete buvo ir lietuviai – teisininkas Juozas Kundrotas, studentas Kostas Masilionis. Grupėms vadovavo Pranas Paulauskas, Genutė Dirsytė, Alfa Budriūnaitė, Valė Ševčenkaitė.
KGB pirmuoju vadovu buvo Ivanas Serovas, kuris didžiavosi, kad prieškariu vadovavo baudžiamajam būriui, kuris 1937 m. birželio 12 d. sušaudė maršalą Michailą Tuchačevskį. Jis taip pat organizavo Krymo totorių ir čečėnų deportaciją 1944 metais, bet pats 1962 m. vasarį „už politinio budrumo praradimą bei nekilnius poelgius“ buvo nušalintas nuo visų pareigų ir pažemintas kariniu laipsniu.
Lietuvoje vos ne kiekviena šeima savo kailiu patyrė KGB motinos NKVD piktadarybes. Istorikas Arvydas Anušauskas, išsamiai ištyrinėjęs šių saugumo struktūrų veiklą Lietuvoje, rašė, kad mūsų krašte jos išbandė ištisą pasipriešinimo okupacijai slopinimo arsenalą, tarp jų ir tas priemones, kurios prieš karą buvo taikomos Rusijoje, Ukrainoje, Kaukaze ir Vidurio Azijoje. Vien 1944-1945 m. karinių baudžiamųjų akcijų metu buvo nužudyta apie 12 tūkst. žmonių, daugiausiai ginkluoto pasipriešinimo dalyvių. Saugumas stropiai slėpė agentūrinių kovinių grupių veiklos bylas, ir iš 140 bylų, buvusių KGB archyve Lietuvoje, prieš 10 metų buvo išlikę tik 37.
Įkūrus KGB jos padaliniai greitai buvo sudaryti ir Lietuvos miestuose bei rajonuose. 1954-1967 m. veikė KGB įgaliotiniai, o 1967 m. įkurti 5 miestų skyriai ir 44 rajonų poskyriai. Išskirtinis buvo Vilniaus miesto KGB padalinys, formaliai įkurtas tik 1981 m.
KGB veikla ypač suaktyvėjo tautinio atgimimo laikais, nors „perestroika“ pačioje SSRS jau vertė ją ieškoti kitokių veiklos formų. Įsikūrus Persitvarkymo Sąjūdžiui, lietuviškojo KGB vadovas Eduardas Eismuntas pripažino, kad Sąjūdžio autoritetas auga, jis tapo realia politine jėga. 1987 m. balandį – 1990 m. kovą Lietuvos SSR KGB skyriui vadovavęs uolus žvalgybininkas savo ataskaitoje SSRS KGB vadovybei, džiaugdamasis „šalyje besitęsiančiu persitvarkymu ir viešumu“, kartu reiškė nepasitenkinimą, kad „nuolaidžiaujant respublikos partinei vadovybei“ 1989 m. pabaigoje „dominuojančią padėtį politiniame gyvenime“ užėmė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis.
Netrūko ir tyčia skleidžiamų gandų. Saugumas platino versiją, kad esą Sąjūdžiui iš esmės galima pritarti, nes taip lietuviai nelinks į radikalias nacionalistines permainas, o liks prie riboto „suverenumo“ idėjos. Jis net paleido „riboto viešumo informaciją“, jog Sąjūdžio gretose turi savo agentų, kurie ardo nacionalinį judėjimą iš vidaus. Jeigu taip ir buvo, tai jų ardomoji veikla jau nepajėgė pakenkti masiniam tautiniam pakilimui...
Iki pat 1990-ųjų kovo oficialiai veikęs „kagėbė“ net paskutiniais mėnesiais ieškojo efektyvių metodų, galinčių sumažinti Sąjūdžio radikalėjimą. Vienas iš jų – tautinių santykių aštrinimas. Atsirado tokios antilietuviškos grupuotės kaip „Jedinstvo“, buvo kurstomos lenkų autonomijos idėjos. Jų šalininkų Maskva rado aukščiausiuose valdžios ešelonuose. KGB veikla visiškai išsisėmė po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje, tačiau vargu ar kas gali paneigti, kad jos ardomasis aktyvumas, pakeitęs savo metodus, neišsaugotas iki šių dienų.
Tiesą sakant, buvusiai „kagėbė“ veikti Lietuvoje nebuvo sunku. 1999 m. priimtas „Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymas” ne kartą buvo taisytas ir papildytas, tačiau jis nepajėgė nukapoti į valstybės gyvenimą prasiskverbusių ilgų KGB čiuptuvų. Vienas pažangus veiksmas, kad 2011 m. gegužę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) pradėjo skelbti KGB dokumentus. Tam atidaryta speciali internetinė svetainė Kgbveikla.lt, kurioje pradėti viešinti originalūs direktyviniai okupacijos laikotarpio KGB padalinių, veikusių Baltijos valstybėse, dokumentai.
Bet vargu ar ir šis faktas gali duoti atsakymą į klausimą paraštėse: ar buvusios KGB veikla šiandien išblėsusi? Ar tie, kurie bendradarbiavo su sovietiniu saugumu, nesijaučia buvę tik eiliniai nekalti to aparato sraigteliai, užsitarnaujantys ne tik solidžią pensiją, bet ir užuojautą? Skelbiamos saugumo aktyvistų pavardės, ko gero, tapusios dingstimi jiems didžiuotis šlovinga praeitimi. Bet jų atsakomybę už dalyvavimą represijose trina ne laikas, o mūsų atlaidumas ir abejingumas tautos kančioms.