A.Užkalnis. Kaip nusibodo stūgavimai dėl tirpstančios Lietuvos. Garbės žodis, gana.

Sakiau daug kartų, ir sakysiu vėl: nusibodot, jau skersai gerklės man su tais verksmais, kad Lietuvoje surašė žmones ir jų dabar mažiau, negu galvojot, kad kada nors bus.

Lietuvių tikrai sumažėjo. Pirma, kažkiek žmonių gyvena Vakarų Europoje ir Amerikoje. Kiek jų – niekas nežino, ir visi spėjimai ir skaičiavimai yra išlaužti iš piršto, nes visos pasaulio vyriausybės taip pat beviltiškai prognozuoja demografinius rodiklius, kaip girtas lietuvis Airijoje, vairuodamas neteisinga gatvės puse, laikosi eismo taisyklių. Vyriausybėms apskritai reikia uždrausti ką nors prognozuoti, nes viskas – nuo oro taršos ir šiltnamio efekto ir ozono skylės iki bulvių derliaus ir automobilių skaičiaus plente visada būna numatoma ir suplanuojama neteisingai.

Čia lygiai taip pat, kaip ir bukaprotiškos Britanijos valdžios prognozės 2004 m. prieš plečiant Europos Sąjungą – girdi, iš Rytų Europos atvyks nuo 5000 iki 13000 žmonių per metus. Daugiau žmonių atvyko per pirmą savaitę, bet šiandien jau visi apie tai pamiršo, o užvis labiausiai - vyriausybės ekspertai.

Antra, žinoma, yra mažas gimstamumas. Tik nereikia vartyti akių ir formuoti strategijų, kaip čia išsigelbėjus nuo šios nelaimės. Jau matau sustojusią eilę pasiryžusių čia užsidirbti: ne tik politikai, bet ir visokie fondai, programos ir jų kūrėjai riestais į save nagais. Visada tie patys personažai: ramiai kalbantys, gražiai besišypsantys projektažmogiai, mikliai braižantys lenteles ir grafikus ir gyvenantys nuo vieno Europos granto iki kito, kurių kalboje dažniausiai pasitaikanti frazė „gauti finansavimą“ ir „įsisavinti lėšas“. Jau jų daug matęs: ekologiniuose, „tvarios sklaidos“, lygių galimybių, tolerancijos ir kitokių ideologinių karvių melžėjai.

Žinote, kodėl nereikia nuo to gimstamumo gelbėtis? Todėl, kad čia ne mūsų unikali problema. Nesusitvarko niekas, ir mums viltis ne didesnė. Tai viso aptingusio, savanaudiško, išponėjusio Vakarų pasaulio bėda. Žmonės nenori gimdyti ir auginti vaikų, nes jie nori gyventi savo malonumui. Lietuva ne vienintelė, kur krikštynų mažiau nei laidotuvių. Kol kas Lietuva tik tuštėja, bet Vakarų Europos šalys, kurios savo nelaimei sukūrė dosnias socialinės globos sistemas, tuščios nelieka. Jau šiandien Belgijoje populiariausias naujagimio vaikas yra Mohamedas. Britanijoje beveik trečdalis kūdikių gimsta šeimose, kuriose bent vienas iš tėvų pats negimęs Britanijoje. Daugelyje tų šeimų namie angliškai nekalbama.

Ir jūs vis dar manote, kad mūsų lietuviškos bėdos ką nors labai nustebins? Čia panašiai, kaip paaiškėjus kokiai nors vaikų tvirkinimo ar medicinos darbuotojų aplaidumo istorijai. Iškart iš visų pusių pasigirsta: „čia taip tik Lietuvoje gali būti, durnių kraštas, genocidas, žmogėdrų valdžia“. Niekas nesako, kad prievartaujami vaikai arba neteisingais vaistais per aplaidumą nuodijami ligoniai – tai siekiamybė. Tai yra baisu. Bet taip būna visur, ir visi bliaunantys ir vaitojantys apie tai irgi žinotų, jei nors kada nors atsiverstų kokį nors užsienietišką laikraštį ir paskaitytų, kas darosi tose šalyse.

Lygiai taip pat faktas, kad po dvidešimties metų lietuvių odos spalva bus žymiai margesnė, ir bus mažiau mėlynakių ir šviesiaplaukių gali nepatikti, bet kovoti su juo beprasmiška.

Taip, tie žmonės irgi bus lietuviai, taip, jie irgi bus Lietuvos dalis, ir nereikia čia cypti, girdi „tikros Lietuvos nebus“, nes niekur neparašyta, kokia yra tikra Lietuva, išskyrus romantines svajones. Ir tikro lietuvio nustatyti neįmanoma nei pagal kraujo grupę, nei pagal kaukolės formą.

Andrius Užkalnis

Ar mes galime pakeisti Lietuvos gyventojų skaičių, arba stabdyti ar greitinti to skaičiaus kitimą į vieną ar į kitą pusę? Atsakymas: ne, negalime, nebent draustume išvykti iš šalies. Kodėl? Todėl kad dar niekam tai nepavyko.

Jei kam nors, pavyzdžiui, prieš 100 metų pasakytų, kad Vilniuje po šimtmečio bus kalbama daugiausiai lietuviškai, tuometinis vilnietis turbūt būtų pakraupęs, kad tai „nebus tikras Vilnius“, nes Vilniuje juk tuomet lietuvių procentas buvo vienaženklis.

Kovoti ten, kur negali laimėti, yra ne tik beprasmiška: tai ir kenksminga, nes išeikvotas laikas ir pastangos dingsta negrįžtamai. Jie galėjo būti kam nors tikslingai panaudoti, bet nebuvo, ir tai yra praradimas.

Tiems, kas dabar kažką burblena apie strategijas ir ilgalaikius tautos saugojimo planus, reikėtų pasidomėti, kiek pasaulyje buvo bandyta demografinės inžinerijos, sakykim, po Antrojo pasaulinio karo, ir kiek tokių projektų pavyko. Žinote, kur demografiniai projektai būdavo sėkmingi? Tik ten, kur jie buvo vykdomi spygliuotos vielos arba kulkų pagalba.

Visi pavykę demografiniai projektai – tai baisybės ir karo nusikaltimai, nuo buvusios Jugoslavijos etninių valymų iki kokios nors Kambodžos, kur Pnompenio Mirties laukų vadinti kruvinais net neapsiverčia liežuvis, nes ten didžiausio pasaulyje demografinio rėmuose buvo išnaikintas trečdalis tautos.

Teigiamų pavyzdžių, kur kam nors nuo vyriausybės suprojektuotų planų būtų pasidarę geriau, tiesiog nėra.

Logiškas idėjos apie valstybinį įsikišimą patikrinimas būtų toks: ar mes galime pakeisti Lietuvos gyventojų skaičių, arba stabdyti ar greitinti to skaičiaus kitimą į vieną ar į kitą pusę? Atsakymas: ne, negalime, nebent draustume išvykti iš šalies. Kodėl? Todėl kad dar niekam tai nepavyko. Jei žinote kokią nors vietą pasaulyje, kur būtų įvykdytas panašus dirbtinis demografinis projektas be prievartos, prašau paminėti ją. Salėje tyla. Ar realu, kad Lietuva, laisva šalis, Europos Sąjungos narė, galėtų riboti laisvą savo žmonių judėjimą? Ne, nerealu. Tai ir viskas, temos pabaiga.

Be abejo, yra dar ir kitas dalykas. Nuo kada valdžia geriau žino už žmones, kur jiems geriau gyventi? Ir nuo kada valdžia apskritai kuria gerovę? Valdžia geriausiu atveju netrukdo ir tyliai sėdi kamputyje, kol žmonės sumaniai pasinaudoja galimybėmis. Pavyzdžiui, po Antrojo pasaulinio karo JAV buvo gimstamumo sprogimas, „Baby Boom“ – jis nebuvo nei planuotas, nei organizuotas. Optimizmą ir norą kurti šeimas žadino kylanti ekonomika ir gerovė, kurios savo ruožtu irgi nepadovanojo vyriausybė: darbo vietas kūrė verslas ir privatus kapitalas.

Kinijoje titaniška ir nenuilstanti vyriausybės kova su gimstamumu (nes šalis bijojo, kad neišmaitins augančio gyventojų skaičiaus), prasidėjusi 1978 m. kaip „vieno vaiko politika“, pasirodė silpna, apgailėtina ir neefektyvi palyginti su tuo poveikiu, kurį padarė visuomenės turtėjimas, masinis persikėlimas į miestus ir vaikų skaičiaus sąsaja su šeimos gerove, kuris augimą sutramdė ne blogiau, nei į kiemą atvažiavęs neplanuotai grįžusių tėvų automobilis išleidžia visą garą iš romantiškai įkaitusio jaunimo vakarėlio.

Todėl geriausia būtų dabar atsipalaiduoti. Kaip besigydančiam nuo alkoholio priklausomybės, mums reikėtų prašyti Dievo, kad išmokytų priimti tai, ko negalime pakeisti, drąsos keisti tam, ką pakeisti galime, ir išminties, kad atskirtume vieną nuo kito.
O Vyriausybei siūlau daugiau žmonių nesurašinėti. Nes juos tik be reikalo sunervina.