Arba – apie kažkokį tūkstantį rytų europiečių valdantį italą, kuriam dirba keletas beatodairiškų balzakiško amžiaus lietuvių moteriškių ir apie tą kažkur arčiau Škotijos veikiantį „klaną“ esą žino visi. Dar arba – kaip ką tik atgabentai „mėsai“ (taip bent anksčiau buvo vadinami reklaminių lapelių dalintojai noviciatai) senbuvis sako maždaug taip: aš tave apgyvendinu, ar ne, cigarečių na, dar ko (tarkime, pigiausio sidro, kurio pora litrų „Lidl“ prekybos centre nekainuoja nė dviejų svarų) gausi irgi iš manęs, todėl per savaitę pačiam duosiu trisdešimt svarų. Ir – pasiima nelaimėlio pasą. O kadangi šiam neateina į galvą nusigauti į Lietuvos ambasadą ir paprašyti naujo, taip žmogus ir gyvena absoliučioje, feodalizmo laikus primenančioje priklausomybėje.
Tačiau kolei kas šio teksto rašytojas viso to nežino. Kai uždirbi gyvenimui rašydamas tekstus, tikra nelaimė, jei vieną gražia dieną imi ir pasijunti išsirašęs, nebeturintis idėjų, tiesiog neįdomus. Į nugarą draugiškai, nenumaldomai būsto paskolos ritmingu kvėpavimu alsuoja bankas, o ir reikalai lietuviškoje viešojoje erdvėje nūnai prieštaringi, nebūtinai nuteikiantys viltingai; kad išliktum, neužtenka mąstymo imlumo ar gebėjimo daryti racionalias išvadas, reikia „dar kažko“.
Taigi po keleto mėnesių savęs prievartavimo ir dar ilgesnės depresijos, galų gale apsisprendžiama – pirmyn, į Naująjį Klondaiką, Londoną. O kadangi išvykstantis yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys ir trijų poezijos knygų autorius, įdarbinimo agentūros elektroniniame laiške minima galimybė miestuose Londono apylinkėse platinti reklamines skrajutes skamba neatremiamai viliojančiai. Vienatvė, provincijos miesto ritmas ir grynas oras! – ar begalima ko nors geriau norėti. Ypač – per daug linkusiam kapstytis savyje. Hakeris – tai hakeris.
Taigi aistringai intelektualinis diskursas „second hand“ industrijai nesvetimas, tiesa, dažniausiai žymėtas nevilties ženklu. Įprastu atveju niekas niekam nieko neaiškina, nuovokesni nieko stengiasi neklausinėti. Toks yra vienas tenykštės personalo politikos bruožų. Lapelių dalintojas, anksčiau gyvenęs vadovaudamasis kokiais nors principais bei nuostatomis, o dabar niekas, šįkart stengiasi nenukristi nuo britų išmesto čiužinio ir dangstosi antklode, kuri irgi nuo ten pat, nuo konteinerio. Įsukus į greitkelį, stoja kiek monotoniška ramybė, kuri neprailgsta – įveikiant tuos aštuoniasdešimt kilometrų, tarkime, nuo Londono Colindalo iki Oksfordo tai galimybė nusnausti ir išgarinti bent dalį vakarykščio alaus ar degtinės.
Sodiečiai globalizacijoje
Paties įvairiausio amžiaus britų paštininkai mėgsta bridžus arba šortus, nešiodami paštą neretai klauso muzikos, nuo namo prie namo keliauja ramiai, pasitikėdami savimi. Įveikę vieną gatvę, iki kitos nukanka automobiliu ar dviračiu. Gurkšteli vitaminizuoto gėrimo. Tas pasitikėjimas labiausiai skiria juos nuo lietuviškų reklaminių lapelių dalintojų, kurie tiek darbo stiliumi, tiek veikiausiai psichologine savijauta neretai primena zuikius. Treninguoti „hakeriai-zuikučiai“ iš Palatvijo ar Suvalkijos pagal apibrėžimą privalo skuosti be atokvėpio: ten, kur „ganėsi“ šių eilučių rašytojas, standartas – tūkstantis reklaminių lapelių per maždaug šešias valandas. Gali, aišku, ir neskuosti, bet jau nuo pradžios, dar to nežinodamas, esi verslo „dalyvis“ – jei iš tavo rajono nieko neparveš, tik lįsi į skolas darbdaviui. Nesvarbu, kad galbūt skuodi labai sąžiningai. Moki ne tik už nakvynę, bet ir „vano“ nuomą, benziną, tuos pačius reklaminius lapelius – gavęs jų tūkstantį, iškart likdavau skolingas 10 svarų. Jei įteikdavo 700 gražių žydrų maišelių – 35 svarus.
Rezidavimo Colindale metu tarsi vaiduokliai šmėkštelėjo pora vyrukų juodais treningais. „Vanas“ jų nesulaukė pačią pirmą lapelių išnešiojimo dieną ir po poros valandų išvyko į Londoną. Kitą dieną sutikti jie pasisakė paklydę, galų gale pagelbėjęs prie prekybos centro sutiktas britas, kuris ne tik savo mašina pargabeno į Londoną, bet ir davė po dešimt svarų. Vyrukai po kurio laiko vis viena dingo – atsiradę tarsi iš niekur prapuolė taip pat nežinia kur. Kaita gana greitai nustoja stebinti, per šešias savaites atvykusių ir pradingusių žemaičių, suvalkiečių, latvių, Latvijos rusų (ir t.t.) teko matyti ne vieną dešimtį. Reklaminių lapelių dalintojų infliacija yra verslo dalis, dėl to niekas per daug nesuka galvos. Vienas jaunuolis, neteisingai nugirdęs, kad teturi penkias valandas, tikriausiai iš nevilties vienoje gatvėje į kiekvieną pašto dėžutę prigrūdo po 50 raginimų aukoti. Lietuviška „gelbėjimo armija“ gavo iš pasipiktinusių britų laišką internetu, ir – ką? Nieko, „second hand“ strategai per daug „nesiparino“, turėjo svarbesnių reikalų.
Kokį nors apibendrintą „second hand“ verslo dalyvių antropologinį portretą pateikti vis dėlto nėra paprasta, jis gana sunkiai duodasi tipizuojamas. Bet keletą dalykų galima išskirti. Tarkime, žeminimą kaip nuolatinę praktiką. Turbūt labiausiai „vežė“ absoliučiai postmodernus požiūris į vertybes. Jaunas, energingas ir sveikai mąstantis vyrukas gali viešai ir labai grubiai įžeidinėti dvigubai vyresnę moterį. Pagrindinis ir neatremiamas argumentas: „Pati prisiprašė!“. Beje, formaliai gali būti teisingas, nes galbūt tos moters elgesys neatitinka čia įprasto ir proteguojamo. Jei kas nors iš šalies bandytų užsiminti apie asmeninę žemintojo atsakomybę (yra toks žodis – „gėdinti“), tas, į kurį kreipiamasi, veikiausiai nesuprastų, apie ką kalbama.
Ir – meluoti kiekvieną akimirką, beatodairiškai, visais gyvenimo atvejais. Vienas principų neatsikratęs vairuotojas susinervinęs galų gale išvažiavo į priešingą eismo juostą ir nuo susidūrimo su dviaukščiu autobusu turėjo sprukti į aikštelę, (gerai, kad tokia pasitaikė), kai neprisiskambinęs „brigadininkui“ išlaukė jo pusvalandį, o šiam pasirodžius išgirdo versiją, kad šis esą sėdėjo tualete. Nors telefonas buvo išjungtas. Akivaizdu, kad brigadininkas „po vakarykščio“ tiesiog pramiegojo. Toje nenuspėjamoje, žvitrioje tikrovėje kalbos vertė patiria kokias tik nori transformacijas, tarkime, per šešias savaites teko būti kelių aistringų monologų „...ir tu, šunsnuki, pasensi...“ ir bent vieno prakeikimo liudininku. Bet jau kitą dieną „tragedijų“ dalyviai gyveno lyg niekur nieko, „darbo tvarka“. Beje, laukti (valandą, tris, dar kiek nors) vėluojančių įvairaus rango įtakingųjų tiesiog įprasta, ir tai veikiausiai irgi rinkodaros dalis.
Gali būti, siekiama didaktinio-dialektinio ryšio tarp „valdančiųjų“ ir „valdomųjų“, kad pastarieji greičiau prisitaikytų, perimdami pirmųjų siūlomą stilių. Būsi visiškas išpėpa, užbrauksi ir šiaip efemeriškas karjeros galimybes, jei neparsiveši ne vien savo, bet ir konkurentų ar šiaip „bet kokių“ maišelių su labdara. Teko girdėti apie brigadas, kurios kartu su tos dienos „second hand“ derliumi prigriebdavo ir paslėpę po skudurais Londonan parsigabendavo kokį nušvilptą motorolerį. Ir apskritai, pasakykit, kas gali uždrausti „Adidas“ treningais vilkinčiam, sveikai mąstančiam vyrukui, kuriam energija liejasi per kraštus, gurkštelėti pieno iš retro dizaino butelio, pareigingo pienininko anksti rytą padėto prie viduriniosios klasės atstovo buto durų? Jei jau susirenkame ant šaligatvio išriedėjusius obuolius, dar ką nors... O juk kokioje Vokietijoje dar praeitame dešimtmetyje padėdavo ir užsakytą vyno pakuotę. Nebededa.
Moraliai „drumstoje“ ir nenuspėjamoje tikrovėje socialinių tipų deriniai gali būti tiesiog fantastiški. Įspūdingiausias, apie kurį teko girdėti, - į vieną naktinę svetimų labdaros konteinerių „tuštinimo“ medžioklę buvo išsiruošę: kalėjime sėdėjęs vyrukas ir dirbęs kalėjimo prižiūrėtoju.
„Mėsos“ paprastai pageidaujama jaunos. Bet teko regėti ir „neprotokolinių atvejų“. Tarkime, balzakiško amžiaus ir vyresnių, net labai pagyvenusių. Vis dėlto slogu regėti atvejus, kai mėginti išlikti aiškiai atšiaurioje aplinkoje tenka žmonėms, kuriems to nebederėtų daryti. Pavyzdžiui, sandėlio dulkėse rūšiuoti „second hand“ produkciją, nors nė vieną savo gyvenimo dešimtmetį to nedarei, bet dabar tiesiog neturi pasirinkimo. Arba – sulaukus garbaus amžiaus, landžioti po svetimus labdaros konteinerius. Ypač, kai užuot kantriai išlaukus uždarbio, pasirašoma darbdavių siūlymui pavakarieniauti kokioje „Nandos“ restoranų tinklo užkandinėje ar tiesiog išgerti. O juk pasirašoma – pabandyk atsisakyti, kai nežinai, kas ir kaip po to... Ypač įpratę gyventi kitų sąskaita žmonės skyla pakankamai greitai.
Britų ir lietuvių kultūrų „susitikimas“: „hakeriai“ ir varteliai
Jau tolstančiam „hakeriui“ britas šūkteli grįžti ir uždaryti paliktus atvertus vartus („Close gate please“ – populiarus užrašas). „Ką?!“ – baisingai pasipiktina skubančio rytų europiečio siela. „Pats užsidaryk, lochai, ne ką veiki!” – šūkteli ryžtingai. Bet jokiu būdu neakivaizdžiai ir tik gimtąja kalba – viena vertus, kitaip dažnai nemoka, o svarbiausia, reziduojant už trijų tūkstančių kilometrų nuo gimtų vietų be jokių garantijų savisauga veikia gal net keliasdešimt kartų stipriau.
Požiūrį į Jungtinę Karalystę neblogai atskleidžia tai, kaip „second hand“ atstovai vertina britų policiją. Savaip pikantiška, kad tam tikruose negausiuose, bet labai aktyviuose Londono emigrantų sluoksniuose britų policija patikimai tituluojama „mentūra“, o policininkai atitinkamai – „mentais“. Vieno iš Daugpilio kilusio ir jau penketą metų Londone sėdinčio žmogaus paklausęs apie vietos policininkus sužinojau, kad jie apskritai gerai atlieka savo pareigą. Bet vis tiek „mentai“. „Mentiška“ semantika diktuoja atitinkamą bendravimo stilių: „sėkmės džentelmenai“ važiuoja visaip – įkalę, apsirūkę, su ne savo draudimu arba veža nežinia ką. Vietos policija be ceremonijų atima „vanus“, uždraudžia lankytis kurioje grafysčių. Arba tiesiog uždaro kuriam laikui.
Kone biblinis siužetas: iki vėlyvos nakties girtavusį, po to pareigingai prie savo naujų namų pastatyti vairavusį „vaną“ brigadininką-leitenantą Londono policija supakavo likus kokiems dviems šimtams metrų iki vietos ir daboklėje išlaikė tris paras. Todėl, kad šis nežinojo savo naujo adreso, o nuvykę pagal buvusį pareigūnai brigadininko draugų buvo informuoti, kad toks „nebegyvena“. Kalinys tris paras nieko nevalgė ir nesiprausė. Iš principo. Paskui buvo nugabentas į teismą ir išgirdo nuosprendį: 300 svarų baudos. Teisių (lyg ir) neatėmė todėl, kad pamelavo palikęs jas Lietuvoje. Besiaiškinant dabartį, į paviršių iškilo praeities reikalai, bet dar vieną teismo posėdį žmogus pamiršo, tad dar sykį buvo nuvesdintas jėga. Sprendimas - dar šimtas svarų.
Beje, kai kalbama apie kalėjimus, ir Vakaruose būna visaip. Vokietijoje ir Anglijoje sėdėjęs žmogus pasakojo, kaip eidavo į susitikimus su juodaode. Ji atgabendavo narkotikus įsikišusi juos į vieną intymią vietą, jis krovinį priimdavo ir kišdavosi į kitą intymią vietą. Po specialių ženklų kalėjimo pareigūnai praleisdavo, mat ir jiems būdavo „bašliuojama“.
Kaip šio lietuvių emigrantų sluoksnio ir britų kultūrų „susitikimo“ metafora labiausiai įsiminė savotiškas bendravimas pirštais. Kažko gotiško ar net pirmykščio esama situacijoje, kai priėjęs prie durų pirštais grūdi į jose įrengtą pašto dėžutę lapelį ir, jei durys įstiklintos, kitapus jų regi kitus pirštus, pasirengusius tą lapelį bematant paimti ir iškart nueiti. Beje, teko girdėti pasakojimą apie tai, kaip viena mergina atsivežė tėvą, tikėdamasi, kad šis mėtydamas lapelius irgi kažkiek uždirbs. Baigėsi tuo, kad prie durų pribėgęs šuo nukando pernelyg stropiai sukištų pirštų galus.