Ispanų filosofas Ortega y Gassetas, gyvenęs XIX ir XX amžių sandūroje, teigė, jog „Vakarų industrinė civilizacija šiandien įžengia į analogišką XV a. sukrėtimų tarpsnį, kuomet išryškėjo nauji kultūros procesai, nulėmę visą vėlesnę Vakarų civilizacijos raidą. Nūdienos globalinės kultūros krizės situacija su 1400-1650 m. Vakaruose išryškėjusiais civilizaciniais lūžiais sieja tai, kad šimtmečiais vyravusios tradicinės vertybių sistemos prarado prasmę ir žmogus netikėtai atsidūrė dvasinio nesvarumo būsenoje.“ Tokioje būsenoje atsidūręs žmogus nustoja elgęsis racionaliai, o atsivėrusį vakuumą netrunka užpildyti naujieji „Mesijai.“
Nemanau, kad savaitgalį įkurta (lyg ir) nauja politinė jėga – Krikščionių partija – į tokį vaidmenį pretenduotų. Pastaroji partija tėra kelių neįtakingų politinių jėgų kokteilis, į kurio sudėtį įeina Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga, Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija ir naujų, bet labai ambicingų Seimo narių frakcija "Viena Lietuva".
Šios politinės jėgos atsiradimas ir ryškus krikščionybės akcentas yra neblogas pagrindas platesnio pobūdžio diskusijai. Būtent krikščioniškųjų vertybių akcentavimas ir inspiruoja šį pokalbį apie religijos bei politikos ryšį tiek Lietuvoje, tiek politiniame žemėlapyje apskritai.
Religijos ir politikos sinergija, kaip bandysiu įrodyti, yra potencialiai pavojinga – šis religijos ir politikos sangulavimas beveik visada lemia išsigimimus, nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje jis būtų.
Tarp proto ir beprotybės
Politikos ir religijos terminų vartojimas junginyje įvairiomis modifikacijomis negalėtų būti laikomas didele tragedija, kadangi metaforiška dvasia į vieną junginį sujungiamos visiškai priešingos kategorijos. Pavyzdžiui, globalizacijos kontekste aš dažnai save pavadinu patriotišku kosmopolitu (ir nesu toks vienintelis).
Antai lotynų kalba žodis „religio“ reiškia pamaldumą, nuolankumą ir šventumą. Pati žodžio religija reikšmė tradiciškai suprantama kaip „tikėjimas, kad egzistuoja antgamtinės jėgos (Dievas arba dievai, dvasios);“, taipogi šis žodis reiškia „tikybą, ir su ja susijusius kulto veiksmus, apeigas, organizacijas, moralės principus.“ Štai „politika“, galima sakyti gimtąja graikų kalba, reiškia valstybės valdymo meną, o termino apibrėžimas skamba gana lakoniškai – „valstybės reikalų tvarkymo teorija ir praktika.“
Taip atsitinka, visų pirma, dėl to, jog politika yra griežtai racionalumo ir proto sfera, paremta argumentų kalba, mokslu, faktais, intelektu, diskusija. Religija vien savo prigimtimi yra dvasios, širdies, iracionalumo teritorija – neretai jai nereikia jokio proto, su juo ji net dažnokai konfliktuoja, nes ji paremta dogmatiniu, aksiominiu mąstymu – yra taip, o ne kitaip. Ir čia visiškai nesama nieko bloga – tikėjimas nebebūtų laikomas tikėjimu, jei jis būtų grindžiamas racionalumu, argumentavimu ir mokslo postulatais.
Pastarieji apskritai dažnai nė neįsivaizduojami tikėjimo sferoje, kadangi religija apipinta misticizmu, antgamtinių reiškinių raiška, dvasinėmis patirtimis etc. Taigi tikėjimo pasaulyje visiškai nesvarbi jūsų asmeninė pozicija konkrečios religijos atžvilgiu – Dievas jums arba yra, arba jo nėra – tai negali būti niekaip racionaliai paaiškinta. Ir tame nesama absoliučiai nieko bloga – tuo paremtas žmogaus tikėjimas.
Tačiau būtent štai dėl ko politikos ir religijos incestas yra toks nesveikas – tai, kas racionalu ir išprotaujama, bandoma suguldyti su tuo, kas nereikalauja jokio racionalaus argumento, jokio mokslinio, intelektu ar žiniomis paremto protavimo, tai paremiama akivaizdžiu žmogaus tikėjimu bei bekompromisiu vienų ar kitų dalykų naudingumu. Ir yra visai nesvarbu, ar mes kalbame apie žydų ortodoksiją, islamo fundamentalizmą, išlaisvinimo teologiją ar (palyginti su išvardytosiomis) neva visiškai nuosaikią krikščioniškąją demokratiją – politika vykdoma remiantis religinėmis tradicijomis ar kultūriniais prietarais yra ydinga, nes nuolat peržengia racionalumo ribas.
Ydinga ir pavojinga, visų pirma, sekuliarioms visuomenės grupėms, ateistams, agnostikams ir kitaminčiams, tačiau drauge žalinga ir tikinčioms grupėms, dažnai joms to nė nežinant (tas bus pademonstruota gerovės valstybės kontekste vėliau).
Vienas postmodernistų yra pasakęs, jog „žmogaus skrandis gali suvirškinti beveik viską, taigi skirtumas tarp valgomo ir nevalgomo neturi fiziologinio pagrindo, o tik kultūrinį.“ Būtent mūsų kultūra, papročiai ir įpročiai (pripratimas baisiau už prigimimą, tiesa?) lemia tai, ką mes valgome – keptą, virtą, gruzdintą, rūkytą, džiovintą ar žalią mėsą. Ir tiktai kultūra lemia tai, kodėl mes nevalgome kačių, vokiečių aviganių, jūrų kiaulyčių, žiurkių ar kanarėlių. Štai dėl ko mūsų šventas įsitikinimas, jog tai, kas tūkstantmečius iki šių dienų išliko, būtinai yra tinkama bei aktualu šiandienai, yra toks iliuziškas.
Būtent dėl šios priežasties religijos ir politikos incestas yra toks grėsmingas – uolus religingo žmogaus tikėjimas neginčijamais religiniais „prietarais“ beveik visais atvejais yra bekompromisis, racionaliu protu nepagrįstas ir neišvengiamai turintis universalistinį pobūdį (= ir jūs privalote tuo įtikėti). Manau, nė neverta niekam priminti, jog įtakingiausiomis pasaulinėmis religijomis tapo būtent tos konfesijos, kurios plėtojosi užkariavimų ir prievarta brukamų savo tiesų pagrindu. Antai aš visuomet maniau, jog nėra nieko negailestingiau, nei versti kitą žmogų gyventi savo beprotybe (kad ir visai nekalta).
Gerovės valstybė socialdemokratiškose ir krikdemiškose šalyse
Mūsų racionalumo ir iracionalumo diskurse gana nesunkiai pamatuojami ekonominiai faktoriai. Vienas tokių, tiesa, gana kompleksiškas – gerovės valstybė. Pastaroji, reiškianti socialinių institutų visumą, siaurąja prasme – socialinės apsaugos tinklą, taip pat valstybės atsakomybę už savo piliečių gerovę – kūrėsi XIX – XX amžių sandūroje. Stipriausias ir dosniausias gerovės valstybes pasaulyje šiandien yra sukūrusios Šiaurės Europos šalys nuo Islandijos iki Suomijos.
Tiesa, bet kurios valstybės socialinės apsaugos sistemą (taigi ir gerovės valstybės modelį) lemia įvairūs faktoriai: industrializmo raida toje šalyje, centrinės valdžios įtakos laipsnis, visuomenės grupių susiskaldymas, politinė tradicija etc. Tačiau neretai nuvertinama konkrečių politinių partijų raiška – jų vaidmuo, žinoma, ilgalaikėje perspektyvoje dažnai yra didžiulis.
Iš esmės atlikti tyrimai (remtasi daugiausia Skandinavijos atveju) parodė, jog tiek socialdemokratų, tiek krikščionių demokratų socialinės apsaugos sistemos yra pakankamai dosnios. Skirtumas tas, jog krikščionių demokratų partijos, suklestėjusios po Antrojo Pasaulinio karo, labiau kliaunasi socialiniu draudimu bei dosniomis išmokomis, siekiant ištraukti žmones iš skurdo. Antai socialdemokratų partijos kuria platų socialinių paslaugų tinklą bei akcentuoja maksimalų darbo jėgos dalyvavimą šalies ūkyje. Žinoma, socialdemokratų partijos yra ir kur kas labiau linkusios į perskirstymą nei krikščionių demokratų.
Stiprios socialdemokratinės politinės jėgos pasisako ne tik už dosnias gerovės valstybes, bet ir pasižymi universalistine, solidarumu, perskirstymu ir pilietybe grindžiama dvasia. Krikščionių demokratų partijų gerovės valstybės vektorius grindžiamas socialiniu draudimu ir įdarbinimu, tačiau ne pilietybe, jos taip pat nėra universalistinės ar solidarios. Užsienio teorinis (ir praktinis) modelis ryškus ir Lietuvoje – krikščioniškosios pakraipos partijos yra pastebimai selektyvios – vienas visuomenės grupes atvirai remiančios, kitas atmetančios, kadangi šios partijos visuomet akcentavo įprastų gyvenimo formų saugojimą.
Tiesa, šiandienos realybės reikalavimai yra smarkiai pasikeitę ir atviras vienų visuomenės grupių išskyrimas iš kitų sukeltų visuomenės pasipiktinimą bei sukurtų svarių demokratijos deficito – visos visuomenės atstovavimo – problemų. Siekiant glaistyti tokios politikos praktikas pasitelkiamos viešųjų ryšių technologijos ir atkakliai tvirtinama, esą krikščionių demokratų (Lietuvos kontekste turima mintyje visa Konservatorių partija) politika yra nukreipta į visos visuomenės interesus, nors de facto atstovaujamos tik tam tikros tikslinės visuomenės grupės. Žinoma, krikščionių demokratų partijos siekė ir siekia tapti įvairių klasių atstovėmis, gudriai laviruodamos tarp skirtingų interesų plačiame socialiniame tinkle.
Minėtų JAV mokslininkų tyrimai parodė, jog katalikiška ideologija lemia ir kasdienės politinės darbotvarkės prioritetus – krikščionių demokratų partijos viešąjį sektorių visuomet laiko svarbiausiu socialinių paslaugų šaltiniu, remdamiesi neginčijama dogma, jog valstybės turi įgyvendinti tik tas socialines funkcijas, kurių negali atlikti šeima ar savanoriškos organizacijos, ypač bažnyčia ir religinės bendruomenės.
Istoriškai krikščionių demokratų partijos netgi neskatino didesnio moterų dalyvavimo darbo rinkoje bei nedidino viešųjų paslaugų pasiūlos, vėliau suteikusios galimybę moterims auginti vaikus ir tuo pat metu dirbti.
Žinoma, tokia religijos lemiama gerovės valstybės perspektyva nereiškė to, jog krikščionių demokratų partijos neremia sveikatos ar švietimo sistemų, tačiau kitų viešųjų paslaugų sferoje, krikdemų partijos visuomet kur kas menkiau finansavo tas paslaugų rūšis, kurias galėjo suteikti šeima. Kur kas rafinuotesniu pavidalu, visų pirma, dėl pasikeitusių nūdienos reikalavimų, neužtikrintos konservatorių – krikščionių demokratų daugumos daugiapartinėje Lietuvos sistemoje, krikščionys demokratai Lietuvoje nėra tokie kietakakčiai „vyro duonos uždirbėjo ir moters vaikų augintojos“ gynėjai, bet iš įvairių politikų pasisakymų (taipogi ir Seimo Pirmininkės) bei šeimos koncepcijų kūrimo darosi akivaizdu, jog minimų dešiniųjų politinių jėgų nutolimas nuo tradicinių ideologinių prietarų nėra didelis.
Palikite Dievą ramybėje
Politinio chaoso ir socialinės psichozės epicentre visuomenė nebyliai prašosi Dievo pagalbos. Nenuostabu, jog pagalbon pirmiausia skuba (ne)paprasti mirtingieji. Mirtingieji, ieškantys bet kokios nišos šiandienos valdžios pasiūlos rinkoje – ar tai būtų šiltesni santykiai su Rusija, Gudija, ar su Bažnyčia.
Kai kas bendra visiems šiems šiandienos reiškiniams – Dievo žemėje nėra. Nežinau, ar jį galima rasti bažnyčioje, bet jis tikrai nedalyvauja politikoje. Pastarąją valdo racionalus žmogaus protas – juo ir reikėtų kliautis. Blogiausia patikėti „išganytojais“, tais, kurie visur ir visada yra su savo „dievu“ – tokiu, kuris visada jų pusėje ir leidžia jiems sunaikinti kitokį, besiskiriantį nuo jų.