Eksperimentai su žmonėmis
Eksperimentatoriai įvykdė eksperimentą su žmonėmis ir žada toliau jį tęsti. Gausybė istorijoje žinomų ir liūdnai pasibaigusių eksperimentų su žmonėmis ilgainiui suformavo socialinių tyrimų etiką, kurios privalo laikytis tyrėjai. Pagrindinis šios etikos reikalavimas – dalyvavimas turi būti savanoriškas. Kiekvienas eksperimento dalyvis, kuriam suteikiama visa informacija apie galimą riziką, laisvai renkasi dalyvauti ar ne. Akivaizdu, kad šio reikalavimo nebuvo paisoma.
Eksperimentatoriai atsiklausė oficialiųjų studentų organizacijų, moksleivių parlamento funkcionierių. Šie sutiko. Tačiau tai nereiškia, kad minėtas reikalavimas buvo įvykdytas. Stojantieji į aukštąsias mokyklas nėra vaikai, nėra proto negalią turintys asmenys. Jie yra suaugę, atsakingi už savo veiksmus žmonės. Tokiu atveju socialinių tyrimų etika reikalauja, kad sutikimą duotų jie patys, o ne jų tėvai, globėjai ar atstovais besivadinantys funkcionieriai. Tačiau jų sutikimo nebuvo prašyta, jie buvo paprasčiausiai priversti dalyvauti eksperimente.
Eksperimentą ir jo rezultatus analizuosiu remdamasis fundamentalia socialinio tyrimo etinės dilemos koncepcija. Ji teigia, kad turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp eksperimentatoriaus noro gauti objektyvią informaciją ir tiriamojo asmens saugos. Socialiniuose moksluose tai dar vadinama išlaidų (prognozuojamas tyrime dalyvaujančių asmenų orumo pažeidimas, pasitikėjimo socialiniais santykiais praradimas, finansiniai nuostoliai ir pan.) ir naudos (pavyzdžiui, atradimai, skatinantys teorinių ir taikomųjų žinių pažangą) santykiu. Dabar prie reikalo.
Studentai nustatė blogiausias studijų programas ir jas ignoravo
Švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius pranešime spaudai pareiškė, kad tikslas – „studentą perkelti į galios centrą, kad nuo jo pasirinkimo priklausytų aukštųjų mokyklų finansavimas… Kaip toliau šalyje vystysis aukštasis mokslas priklausys tik nuo studentų ir pačių aukštųjų mokyklų – viskas yra jų rankose“.
Jei ministras laikysis savo žodžio, tai pagal neseniai įvykusį studentų įvertinimą (pasirinkimą) blogiausias universitetas yra Lietuvos veterinarijos akademija. Ji turės užsidaryti. Jos pirmakursių gyvulininkystės technologijų studijoms nebus skirta nė vieno lito iš valstybės biudžeto, o veterinarinės medicinos studijų finansavimas bus sumažintas daugiau nei du kartus. Šiek tiek gaila. Tai vienintelė vieta, kur universitetinį išsilavinimą įgyja būsimi veterinarijos gydytojai ir gyvulininkystės specialistai. Nieko nepadarysi. Pagal studentų pasirinkimą veikianti ir ministro lūpomis kalbanti laisvoji aukštojo mokslo rinka žino geriau nei ministro nemėgiami ekspertai, kurie LVA vertina kaip vieną iš moksliniuose tyrimuose pirmaujančių Lietuvos universitetų.
Pagal studentų įvertinimą panašus likimas laukia Šiaulių universiteto ir Vilniaus pedagoginio universiteto, kurie pagal studentų įvertinimą turėtų du kartus sumažėti. Jei pagrindines Vilniaus pedagoginio universiteto funkcijas gali nesunkiai perimti ir net geriau jas vykdyti kiti Vilniaus universitetai, tai Šiaulių universiteto atvejis keblesnis. Valstybės pareigūnai nuolat deklaruoja regioninių aukštųjų mokyklų svarbą regionų plėtrai. Kaip bus Šiaulių regione?
Studentai nustatė, kad Lietuvai nereikia sporto specialistų. Juos rengia Lietuvos kūno kultūros akademija. Pamerdėjusi kelerius metus, akademija užsidarys, o jos funkcijas gal būt perims kiti Kauno universitetai. Lietuvai nereikia ir Vytauto Didžiojo bei Klaipėdos universitetuose rengiamų teologų.
Studentai blogai įvertino ir kai kurių inžinierių rengimą. Išryškėjo, kad Lietuvoje per daug rengiama pramonės, mechanikos, energetikos inžinierių, matematikų. Jų turi būti du kartus mažiau.
Matematikos studijų kokybė dvigubai žemesnė nei teisės studijų
Verta palyginti vertinimą skirtingo pobūdžio studijų kryptyse. Studentai nustatė, kad teisininkų rengiama tiek, kiek reikia, o matematikų – per daug. Universitetai pageidavo 643 krepšelių teisininkams rengti. Studentai atnešė 562, o universitetai dar pasiūlė 1273 asmenims studijuoti savo lėšomis. Universitetai pageidavo 498 krepšelių matematikams, bet studentai nutarė, kad pakanka ir 260 krepšelių. Matydami tokį studentų nusiteikimą, universitetai išdrįso pasiūlyti savo lėšomis studijuoti tik 21 asmeniui. Taigi, pagal ministro įpirštą studijų vertinimo metodiką matematikos studijų programų kokybė yra mažiausiai dukart žemesnė nei teisės studijų programų.
Ministras G. Steponavičius tvirtai įsitikinęs ir nuolat skelbia, kad studentų pasirinkimas nulems būtent blogos kokybės studijų programų išnykimą: „jeigu studentai nebalsuos už jūsų siūlomas studijų programas, atsinešdami pinigus (krepšelius), jūs (aukštosios mokyklos) turite galvoti, ar jūs tokiu atveju išgyvensite“. Studentai jau balsavo ir parodė, kurioms programos lemta gyvuoti, o kurioms vegetuoti ar merdėti.
Ministras negalvos. Jis liepė galvoti aukštosioms mokykloms, o jų sprendimų vertinimą pavedė niekad neklystančiai laisvajai rinkai. Gal ir geriau. Nežinia, kas gali atsitikti, jei ministras užsiims jam neįprasta veikla – galvojimu. Prezidento patarėja iš esmės pritaria G. Steponavičiui, bet norėtų kažką galvoti: „pasiteisino leidimas patiems pasirinkti ir krepšelį neštis į kokybiškas studijų programas… tačiau yra ir šalutinių efektų, kuriuos reikia dabar spręsti. Tie efektai – dėl regioninių universitetų likimo, dėl specialybių, į kurias nuėjo mažai krepšelių, bet kurių vis tiek reikia… Įvyko didelis eksperimentas. Jis iš dalies pasiteisino. Kažką reikės koreguoti, tačiau tai – absoliučiai normalu”.
Kaina milžiniška. O nauda?
Deja, tai visiškai nenormalu. Koks šiame eksperimente naudos ir išlaidų santykis, apie kurį kalbėta straipsnio pradžioje? Ar buvo atradimų, ar gauta naujų, pažangą skatinančių žinių? Negauta nieko naujo. Kiekvienas, turintis bent elementarių mąstymo įgūdžių, galėjo numatyti ir numatė tokio eksperimento padarinius. Pasitelkus kompiuterinį modeliavimą ir panaudojus ankstesnių metų stojimo duomenis, galima buvo prognozuoti padarinius procento tikslumu. Daug kartų buvo bandyta tai paaiškinti reformos autoriams, bet jie kategoriškai atsisakė girdėti. Dabar sako, kad kažką reikės koreguoti.
Taigi, naudos iš eksperimento su žmonėmis buvo – valdžios pareigūnai suprato, kad reikės kažką koreguoti. Bet tai ir visa nauda. Ar ne per didelė kaina sumokėta už pareigūnų prusinimąsi. Kokios išlaidos, tiksliau – žala, kurios bent šiek tiek galvojant buvo galima išvengti, jau padarytos? Apie tai byloja visi aukščiau pateikti pavyzdžiai. Veterinarijos akademija neteko dalies biudžetinio finansavimo – turės atsisakyti atitinkamos personalo dalies. Eksperimentatoriai skelbia, kad kitais metais kažką koreguos. Taigi, jie aukštąją mokyklą suvokia kaip bet kada įjungiamas-išjungiamas stakles. Taip nebus, pirmiausiai išsibėgios profesionalai. Jie lengvai susiras kitą darbą ir atgal tikrai negrįš. Liks merdėti tik tie, kurie kitur nepageidaujami.
Galima tvirtai teigti, kad VDU teologai gaus finansavimą iš valstybės biudžeto – tuo pasirūpins bažnyčios hierarchai. LVA veterinarinė medicina ir gyvulininkystės technologijos, LŽŪU agronomija ir miškininkystė taip pat susiras įtakingų užtarėjų. Bus teisinga, jei jie atgaus finansavimą, bet kokia viso to kaina? Grįžtama prie kažkada klestėjusios (ir iki šiol naudojamos) nykiausios praktikos – pramušinėti biudžetinį finansavimą valdžios užkulisiuose.
Pasmerkti eksperimentams?
Nesunku numatyti, kad valdžia, neturinti politinės valios, darys taip, kaip pageidaus įtakingesni užkulisiniai veikėjai. Vienas iš eksperimentatorių, Paulius Subačius, dažnai kartodavo, kad jų siūlomos reformos pobūdį (studentų rankomis išnaikinti blogas studijų programas) lemia valdžios neryžtingumas ir politinės valios neturėjimas. Iš čia išplaukia, kad tais pramušinėjimais po kelerių metų didelė dalis valstybės biudžeto aukštajam mokslui bus skiriama ne per krepšelius, bet tiesiogiai konkrečioms mokykloms. Grįšime prie tos pačios, bet jau visiškai suskaldytos geldos.
Daugiametė civilizuotų šalių patirtis rodo, kad studijų finansavimas iš valstybės biudžeto yra optimalus, jei jis vykdomas pagal ilgalaikes veiklos sutartis tarp aukštosios mokyklos ir valstybės. Lietuvos eksperimentatoriai tos patirties nežino, nepajėgia jos suprasti ir, juo labiau, ja pasinaudoti.
Žadėjau įvertinti eksperimenatorių kvalifikaciją. Eksperimento eiga ir jo rezultatai neleidžia šios kvalifikacijos vertinti net ir patenkinamai. Dešimtbalėje skalėje įvertinimas gali būti tik vienetas. Greitai prasidės tų pačių eksperimentatorių suplanuotas paskolų studijoms eksperimentas. Dieve, padėk Lietuvai.