Su šiuo žmogumi siejama labai daug vilčių, pati prezidentė žada iš pagrindų sudrebinti Lietuvą ir grąžinti ją į tikrąsias vėžes. Rinkimų kampanijos metu ir vėl buvo konstatuota, kad „viskas yra blogai“. Tik šį kartą surasti nauji blogybių kaltininkai – oligarchai. Tačiau faktas lieka faktu – Lietuvos tvartus gali išmėžti tik labai galingas asmuo. Ir svarbiausias klausimas, ar tikrai D.Grybauskaitė pajėgs padaryti tai, apie ką ji labai nuoširdžiai kalba.

Be jokios abejonės, ji yra geras žmogus, tačiau politikui reikia ir kitų savybių.

Visų pirma, reikia turėti aiškų ir labai tikslų visuomenės problemų supratimą ir ne tik žinoti ką daryti , bet suprasti kaip pasiekti deklaruojamus tikslus. Juk dažnas iš mūsų savo virtuvėse sugeba konstatuoti, jog viskas blogai, tačiau tik retas sugeba sukurpti planą, kaip keisti situaciją ir jį įgyvendinti.

Deja, D.Grybauskaitė neturi politinio veikimo patirties, belieka tikėtis, kad jai padės jos energija. Tačiau neužmirškime, kad jai teks susidurti su senais politikos vilkais ir jie visomis priemonėmis gudraus ir veiks siekdami savų tikslų.

Sigitas Babilius
Išrinktoji prezidentė turi tik du pasirinkimus – arba ji, remdamasi savo reitingais, ims kurti politikų komandą ir politinį judėjimą, arba liks vieniša ir izoliuota.
Šioje politikavimo ir intrigų pelkėje labai lengvai gali paskęsti visos prezidentės iniciatyvos. Juk matėme, kaip tas pats Valdas Adamkus skelbė vienas už kitą geresnius tikslus, bet nesugebėdavo jų įgyvendinti. Matome ir tą patį Andrių Kubilių, kuris niekaip nesugeba realizuoti „saulėlydžio“. Tiesiog politika arba viešųjų reikalų tvarkymas yra sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja daug veikėjų. Pasiklausius išrinktosios prezidentės, gali susidaryti įspūdis, kad ji rengiasi šį procesą valdyti viena.

Užkliūna ir tai, kad D.Grybauskaitė, rinkimų agitacijos laikotarpiu pernelyg dažnai kartojo frazę „jei tapsiu prezidente, apie šią problemą pareikalausiu visos informacijos iš ministerijos“. Tai rodo, jog ji neturi patirties kai kuriose svarbiose valstybės gyvenimo srityse. Dar blogiau, kad rinkimų kampanijos metu ji neišnaudojo galimybės užpildyti šias spragas. Kaip rimtai į savo darbą žiūrinti politikė, D.Grybauskaitė galėjo vykdyti aktyvią rinkimų kampaniją, suburti profesionalus, parengti namų darbus ir į postą ateiti su aiškia programa... Deja, tas nebuvo padaryta.

Keista buvo matyti, kad būsimosios prezidentės programa - tai tik pora puslapių šūkių ir deklaracijų. Nereikia užmiršti, kad programa skiriama ne tik rinkėjams, bet yra naudinga pačiam politikui. Jei ji rengiama rimtai, tai atliekamas nemažas darbas analizuojant visuomenę ir nagrinėjant būsimus sprendimus. Deja, būsimai prezidentei trūksta politinės patirties.

Antras stipriam politikui lyderiui būtinas dalykas yra komanda. D.Grybauskaitė jos neturi. Neturi, nes visa esybe purtosi partijų. Vadinasi, prezidento komanda bus suburta iš valdininkų. Tai sako pati būsimoji prezidentė. Deja, valdininkai dirba už atlyginimą ir nėra pajėgūs kovoti su intriguojančiais politikais. Tuo įsitikino V.Adamkus antrosios kadencijos metu, kai vadinamieji „profesionalai“, susidūrę su sunkumais, išsibėgiojo po šiltesnes vietas.

Sigitas Babilius
Bandymas būti grubiai ir tiesiai gali baigtis panašiai, kaip baigėsi R.Paksui.
Jeigu D.Grybauskaitė nori sukurti ir įgyvendinti didelę reformų programą, ji pasmerkta tapti politike. Deja, demokratija šioje vietoje numato tik vieną galimybę politikui aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime – politinę partiją. Todėl išrinktoji prezidentė turi tik du pasirinkimus – arba ji, remdamasi savo reitingais, ims kurti politikų komandą ir politinį judėjimą, arba liks vieniša ir izoliuota.

Lietuvos politinė sistema neleidžia vienam asmeniui valdyti visos šalies. Mūsų politinė sistema prioritetą suteikia ne valstybės vadovui prezidentui, o Seimui ir vyriausybei. Panašu, kad D.Grybauskaitė ją šiek tiek prastai įsivaizduoja. Įvairūs pareiškimai apie dekretinį valdymą ir „ministrų kvietimą ant kilimėlio“ gali patikti rinkėjams, tačiau realybė yra kitokia.

Sigitas Babilius
Kaip rimtai į savo darbą žiūrinti politikė D.Grybauskaitė galėjo vykdyti aktyvią rinkimų kampaniją, suburti profesionalus, parengti namų darbus ir postą ateiti su aiškią programą... Deja, tas nebuvo padaryta.
Šūkiais apie keistinus ministrus išrinktoji prezidentė peržengia savo kompetencijos ribas – Konstitucinis teismas dar 1998 metais A.Kubiliaus prašymu išaiškino, jog po prezidento rinkimų vyriausybė neatsistatydina, todėl prezidento galia keisti ministrus yra labai ribota ir pagrindinė iniciatyva čia tenka Seimui. Todėl jei prezidentė nori keisti ministrus, ji visų pirma turi pasiekti, kad to norėtų ir valdančioji koalicija. O čia jau prasideda parlamentinės intrigos...

Jei prezidentė nori dalyvauti formuojant vyriausybę ir valdant šalį – tai yra kištis į sritis, kurias Konstitucija yra atidavusi premjerui - jai neužteks tik energijos ir noro, teks dalyvauti ir politiniuose žaidimuose – laviruoti, gudrauti, remtis visuomenės parama, ieškoti nesutarimų valdančioje koalicijoje... Bandymas būti grubiai ir tiesiai gali baigtis panašiai, kaip baigėsi R.Paksui.

Komandos ir patirties neturėjimas jau pirmą dieną po rinkimų nulėmė labai rimtą politinę D.Grybauskaitės klaidą. Pirmadienį išrinktoji prezidentė pasakė, jog žada atsisakyti 50 proc. prezidento algos ir vietoje jos trejus metus imti Europos Komisijos skiriamą kompensaciją buvusiam Europos komisarui.


Koks populistiniams šūkiams jautrus rinkėjas galbūt ir susižavės politikės apsukrumu ir pasiaukojimui taupant šalies pinigus. Tačiau politine prasme stebina, kad valstybės vadovu išrinktas politikas nesupranta, jog suverenios valstybės prezidentas negali gauti jokių kitų pajamų, išskyrus valstybės skiriamą užmokestį. Tuo labiau, kad Lietuvos ir Europos komisijos ar ES interesai gali ir nesutapti.

Panašu, kad išrinktoji prezidentė ant savo darbo stalo Lietuvos Konstitucijos neturi. Ten aiškiai parašyta: Respublikos Prezidentas negali būti Seimo nariu, negali užimti jokių kitų pareigų ir gauti kitokio atlyginimo, išskyrus Respublikos Prezidentui nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą.

Daryti tokias klaidas po to, kai šalyje vyko diskusijos apie Seimo narių algas, yra vaikiška. Deja, D.Grybauskaitė nebuvo Lietuvoje ir jas praleido, o jos komandos nariai nepatarė ir nepriminė.

Jeigu D.Grybauskaitė įgyvendintų pažadą atsisakyti 50 proc. prezidento algos ir imti Europos Komisijos skiriamą kompensaciją, ji greičiausiai pažeistų Konstituciją. O kas gresia už tai, mes jau žinome. Nereikia net abejoti, kad jos priešai (oligarchai) su džiaugsmu pasinaudotų tokia klaida. Visų mūsų labui lieka tikėtis, kad tokių klaidų daugiau nebus.