Dar pernai Harvardo visuomenės sveikatos institutas (Harvard School of Public Health) žurnale „The Journal of Trauma” publikavo straipsnį, kuriame teigiama, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp ginklų paplitimo ir savižudybių, atliekamų ginklais, skaičiaus.
Daktaro Matthew Millerio vadovaujama tyrėjų grupė palygino ginklų savininkų ir savižudybių statistiką. Įdomus dalykas, kad 15-oje valstijų, kuriose užfiksuotas itin didelis ginklų savininkų skaičius, savižudybių skaičius, įvykdytas ginklu, buvo du kartus didesnis nei kitose šešiose valstijose, kur ginklai nebuvo taip paplitę.
„Prieinamumas prie ginklų turi didžiausią įtaką savižudybių skaičiui grupėse, kurias galima apibūdinti kaip linkusias į impulsyvų elgesį”, teigiama tyrimo ataskaitoje.
Bet ką visa tai turi bendro su kortele?
Kas yra kreditinė kortelė? Paprastai tariant, tai priemonė, kuri siūlo imti dabar, o mokėti rytoj. Taigi, ji leidžia, jei tik, žinoma, turi tam tikrą statusą visuomenėje, naudotis gėrybėmis, kuriuos nėra grįstos darbu ar kapitalu, tikintis (o tiki tiek tu, tiek bankas), kad pajamos, gautos ateityje, leis tavo įsigytą televizorių ar kompiuterį padengti realiais pinigais. Vienu žodžiu, prekę įsigyji už lūkesčius.
Anot M.Chazino, jau XIX a. buvo pastebėta, kad kapitalas auga greičiau nei kompensuojamas darbu, t.y. prekių galima pagaminti daugiau, nei galima įsigyti. Klasikinėje ekonomikoje kyla perprodukcijos krizė. Prezidento Jimmy Carterio administracija ir Federalinio rezervo fondo valdytojas Paulas Volckeris, anot ekonomisto, sugalvojo „gudrų” planą – finansininkai padėjo gamintojams stimuliuoti paklausą.
Paklausa buvo stimuliuojama leidžiant vis naujas pinigų emisijas, suteikiant gyventojams teisę (ką ten suteikiant – tiesiog skatinant) skolintis. (Atsimenat, pas mus buvo raginama skolintis, teigiant, kad lyginant su Vakarais Lietuvos paskolų portfelis sudaro menką bendro vidaus produkto dalį).
Vadinasi, amerikietė Merė galėjo pirkti automobilį, namą ir madingas sukneles už tuos pinigus, kurių realiai ji dar net neuždirbo. Gyvenama taip, kaip leidžiama, o ne taip, kiek realiai leidžia galimybės.
Žinoma, tiek ginklų gamintojai, tiek bankininkai sakys, kad ginklas nešauna pats, o pinigai iš piniginės neišlipa – juos turi kas nors išleisti. Tiesa. Tačiau priemonės prieinamumas iš dalies sąlygoja rezultatą - ir savižudybes, ir prasiskolinimus.
Dėl visko kalta sociopatinė prigimtis?
Ekonomika neegzistuoja vakuume. Viskas remiasi į galutinį vartotoją, kuriuo esame bent kuris iš mūsų. O kaip elgiasi sveikas žmogus? Kaip dėsnis, psichiškai sveikas žmogus visada pervertina savo galimybes. Dar 7-ame dešimtmetyje atliktas tyrimas parodė, kad depresija sergantys žmonės daug realiau vertina savo galimybes nei sveikieji.
(Ironizuojant galima teigti, kad jei norite patarimo, kur dėti savo uždirbtus pinigus, kreipkitės į depresiją sergantį asmenį – jis realiai mato situaciją).
Kaip matėme iš tyrimo apie ginklus, žmonės linkę impulsyviai nuspausti gaiduką. Taip pat impulsyviai jie linkę ir pirkti. Žmogus, šiaip ar taip, tėra sociopatinė būtybė - jam, jai tik leidžiama, reikia vis daugiau ir daugiau. Saiko jutimas, nesukurtas išorės ribojimo, yra labiau išimtis nei dėsnis.
Taigi, ar ne mūsų pačių godumas sukėlė riedėjimą nuokalne. Ir ar ne patys bankai davė ratus, kad šis judėjimas vyktų greičiau?
Tai ne ekonomikos tragedija. Pinigai sudega, skęsta, juos pavagia. Nieko tokio, viskas uždirbama ir atstatoma. Yra daug blogiau – tai visos kartos tragedija. Žmonės nebemoka gyventi pagal galimybes, nes ankstyvasis jų socializacijos modelis sako, kad „aš galiu turėti viską čia ir dabar”.
Ištisos ūkio šakos nebemoka gyventi pagal galimybes. Paskutinis pavyzdys – Lietuvoje nekilnojamojo turto pardavėjams „trūko nervai” ir apšaukė bankus, kad šie neduoda pinigų pervertintam nekilnojamajam turtui pirkti.
Plastiko gabalas – kreditinė kortelė - gali pelnytai vadintis moderniojo kapitalizmo simboliu, nes leido visai kartai žmonių rytojų įgyvendinti šiandien. Tik ar ji netaps moderniojo kapitalizmo antkapiu?