Net tuomet, kai krito bombos ant iš Azerbaidžano per Gruziją į Turkiją einančio naftotiekio, nebuvo jokios greitos Vakarų reakcijos.

Žodžiai „laisvė“ ir „demokratija“ tapo svarbūs tik, kai Rusijos tankai jau buvo 30 km. nuo Tbilisio. Sostinės gyventojai ieškojo slėptuvių ir tikėjosi blogiausio, bet pasaulio reakcija vis tiek buvo vangi..

Ar mes, europiečiai, gyvenantys laisvės ir demokratijos lopšyje, leisime, kad XXI amžiuje visa tai vyktų? Ar tai yra normalu?

N.Sarkozy ir D.Medvedevo planas bent jau sustabdė tankus. Tai buvo drąsus, skubus ir teisingas žingsnis, siekiant išgelbėti mažą nepriklausomą demokratišką šalį nuo didelės Šaltojo karo eros žaidėjos. Antrasis žingsnis buvo įsipareigojimas padėti atstatyti jauną demokratiją ir skirti tam Europos pinigus – Europos mokesčių mokėtojų pinigus.

Bijau, jog sparčiai judame link to, kad įteisinsime suverenios Europos valstybės okupaciją. Nes, nepaisant Kremliaus pažadų, okupantų karinės pajėgos vis dar Gruzijoje.

Prezidentas Valdas Adamkus:
Keista, kad nereikalaujama, kad pažadai būtų tesimi. Nesugebėjimas to padaryti yra aiškus signalas Kremliui, kad jo triumfavimui nebus pasipriešinta ir kad europiečiams nekils problemų, jei Kremlius laužys taisykles.

Dideliais žingsniais įžengęs į Gruziją, Kremlius pateikė savo mažus atsitraukimo žingsnelius kaip neįtikėtiną auką, padėties Gruzijoje stabilizavimo vardan. Gruzijoje vis dar yra pernelyg didelis Rusijos „taikdarių“ skaičius ir niekas net nedrįsta prašyti jų atsitraukti ir net neklausia, ką jie ten veikia. Ir kodėl mes, europiečiai, esam tokie drovūs. Tiesa ta, kad Kremlius nesilaiko rugpjūčio 12 ir rugsėjo 8 d. Sarkozy-Medvedevo susitarimų. Mes sustabdėme tankus, bet ne okupaciją ir Jungtinių Tautų narės, artimos ES ir NATO sąjungininkės ir šalies, kurioje yra dideli likusis Europos dalies ir pasaulio energetikos bendruomenės interesai, padalijimą.

Tai panašu į 1940 m. įvykių Baltijos šalyse pasikartojimą. Ar naujajam Rusijos elitui bus leista dar kartą sutrypti Europos vertybes? Jei taip, kur jie sustos?

Man atrodo keista, kad nereikalaujama, kad pažadai būtų tesimi. Nesugebėjimas to padaryti yra aiškus signalas Kremliui, kad jo triumfavimui nebus pasipriešinta ir kad europiečiams nekils problemų, jei Kremlius laužys taisykles.

Kokia prasmė mums leisti taip iš savęs tyčiotis, arba sutikti su pasiūlymu elgtis taip, tarsi nieko neatsitiko?

Dar gerokai per anksti atnaujinti pokalbius dėl naujos ES-Rusijos partnerystės sutarties. Rugsėjo 1 d. ES paskelbė: „Kol pajėgos nebus atitrauktos į pozicijas, kurias užėmė iki rugpjūčio 7 dienos, susitikimai dėl partnerystės sutarties derybų bus atidėti”.

Dabar pokalbių atnaujinimas visiems atskleistų ES silpnybes. Tai būtų katastrofa. Neramiam šiandienos pasauliui reikia stiprios ES, pasiruošusios vadovauti, kylančių globalinių iššūkių fone suteikiančios vilties ir įkvėpimo – o ne valstybių narių, kurias jungia tik sutarimas nesutarti, sambūrio.