Slavocentrinė istorijos interpretacija
Neseniai istorikas A. Bumblauskas pateikė į lietuvių kalbą išverstą dalies lenkų istorikų interpretaciją, pateisinančią Rytų Lietuvos 1920 m. želigovskinę okupaciją ir 1922 m. to krašto aneksiją. Pati interpretacija nestebina – toks jau tas istorijos mokslas, tačiau glumina tai, kad ją pasirinko Lietuvos istorikas. Pagal tokį pat modelį, tik rusišką, pilietiniu karu galima pavadinti bei pateisinti ir bolševikinę šalies okupaciją tiek 1919, tiek 1940 m. – juk Lietuvoje radosi ir V. Kapsuko, ir A. Sniečkaus šalininkų lietuvių!
Ši slavocentrinė įvykių interpretacija perbraukia visą Lietuvos Respublikos pasipriešinimo svetimai kariuomenei prasmę ir paniekina kritusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę atminimą. Klausimas tik vienas: ar pagerėjus santykiams su Rusija, nebus „peržiūrėta“ ir Lietuvos karinių konfliktų su šia šalimi istorija?
„Durnių laivo“ autorius V. Petkevičius irgi tik pilietiniu karu aiškina Lietuvos rezistenciją (pasak jo – banditų veiklą) po II pasaulinio karo. Skirtumas tik tas, kad lenkmečiui pateisinti ši schema Lietuvoje iki šiol dar nebuvo taikoma. Nenuostabu, kad tokia interpretacija tiesiog sužavėjo Vilnijos autonomininkus – vieno jų laikraščio internetinė svetainė susilaukė per tūkstančio egzaltuotų komentarų, ko, atrodo, nėra buvę per visą to laikraščio internetinę istoriją.
Silpnųjų politika
Kad politika kaimynų atžvilgiu yra selektyvi, nieko nestebina. Mat kaimynas kaimynui nelygu. Tačiau ir skirtingai orientuodamiesi į kaimynus, juos kritikuodami ar adoruodami, žiūrėkime pirmiausia savo interesų.
Šiuo metu daugiausia ugnies susilaukia Rusija. Ji „kalta“ dėl to, kad mūsų televizijos rusifikuotos, kad taksistai garsiai leidžia „Russkoje radio“, kad nebeveikia „Družbos“ naftotiekis, kad bruka Lietuvai nereikalingą „Baltijos akademiją“, kad sau naudingai interpretuoja XX a. istoriją (ką, beje, daro visos tautos).
Dėl hipotetinio elektros tilto, dėl partnerystės ar apskritai dėl šventos ramybės. Šaukiam, kad pas mus per daug aukštųjų mokyklų, šaukėm, kad „Baltijos akademijoje“ Maskva ketino ugdyti Lietuvoje savo penktąją koloną, bet pabandykit pasiūlyti uždaryti Baltstogės universiteto Vilniaus filialą, ruošiantį valstybės valdymo specialistus (kurios valstybės?).
Tiesa, dvigubus standartus taikom ne mes vieni. Ir ne tik dėl svetimų aukštųjų mokyklų. Pabandykit pareikalauti iš Lenkijos leisti Punske bei Seinuose ant savivaldybės ir kitų valdžios pastatų rašyti iškabas ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Bijot, kad Lenkijai tai gali nepatikti?
Pabandykit uždėti apinasrį Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių savivalei, valstybinės kalbos įstatymo ignoravimui, konstitucinių teisių pažeidinėjimams priimant į darbą, „reorganizuojant“ lietuviškas Vilnijos mokyklas, tyčiojimuisi iš Lietuvos, statant Vilnijoje paminklus želigovskininkams ir „krajovcams“, propaguojant rezervatinį parapinį patriotizmą. Nebandysit? Bijote, kad vietiniai karaliukai ims rėkti, jog pradėjot kampaniją prieš „polskošč na Vilenščyzne“? O jie tikrai ims rėkti. Ir juo labiau jūs gūšitės, juo garsiau jie rėks.
Ar jūs matėte rusų stačiatikių popą, vaikštantį po Vilnių su virgule ir ieškantį kapinių? Ar jūs matėt popą, kumščiais puolantį fotografą? Teisybė – nematėt. Jei būtumėt matę, būtumėt pakėlę didžiulį triukšmą. O žydų rabiną? Matėt. Ir žinote, kodėl tylit? Kodėl po chuliganiško išpuolio leidote jam išvykti? Kodėl tylite, kai lietuvius n-tąjį kartą apšaukia žydšaudžių tauta? Ogi bijote duoti atkirtį, nes bijote būti apkaltinti antisemitizmu. Bijote gauti riksmų ar moralų iš JAV Senato, kur žydai savo lobistų turi nepalyginamai daugiau nei rusai.
Susidaro įspūdis, jog žydų ekstremistams netgi naudinga provokuoti antisemitines nuotaikas, kaip ir Vilniaus lenkų ekstremistams – antilenkiškas, nes visa tai duoda dividendų: duoda konsoliduojantį priešo įvaizdį ir naivių rėmėjų paramą kovai su „priešu“. Tada galima vaidinti auką ir laukti aukojamų pinigų. Jūs tai žinot, todėl sakot: „Nesinori pasiduoti provokacijai“. Bet žinokite ir kitką – šitą jūsų nenorą puikiai jaučia kita pusė ir tuo sėkmingai naudojasi. Toji pusė mato jus klūpančius iš bejėgiškumo ir nesugebančius keisti situaciją lietuvių tautos naudai. Laiko jus klūpančiais klumpėtais nemokšomis baudžiauninkais, atėjusiais į politiką. Jei nesugebate būti Lietuvos politikais, ko tada lindot į politiką?
Žiniasklaidoje vis pasirodo pranešimų apie nubaustus asmenis už antisemitinę propagandą, už seksualinių mažumų atstovų niekinimą. Nubaustus pagrįstai. Bet ar yra nubaustas bent vienas nelietuvis internautas, rašęs antilietuviška neapykanta persunktus šovinistinius komentarus? Ar mums pakanka ryžto patraukti atsakomybėn už lietuvio garbės ir orumo įžeidimą? Už išsityčiojimą iš Lietuvos valstybingumo, Lietuvos istorijos, etnokultūros?
Orūs nemėgsta klūpančių. Orūs gerbia tik oriuosius, save gerbiančius. Tad Lietuvos politikams palinkėčiau vieno: gerbkim kitas tautas, bet neužmirškim ir lietuvių. Mes irgi tauta. Liaukitės klūpoję – ne tam jus rinkome!