Problemos maskavimas
Iki Seimo rinkimų likus kelioms savaitėms, vis dar apsimetama, kad pagrindinė problema yra 520 litų per semestrą įmoka, kurią turi sumokėti taip vadinami negerai besimokantys valstybės finansuojamose vietose. Begalinės diskusijos apie šią nesunkiai išsprendžiamą problemėlę yra tik dūmų uždanga, maskuojanti tikrąją problemą – studentų, kasmet sumokančių nuo kelių tūkstančių iki keliasdešimt tūkstančių litų, buvimą ir jų skaičiaus didinimą valstybinėse aukštosiose mokyklose.
Po kelių metų pusė visų studentų mokės tokią studijų kainą, nes tik pusei dabartinių studentų pakanka biudžetinio finansavimo. Ne be pačių studentų pagalbos politikams ir valstybės tarnautojams pavyko sėkmingai atitraukti visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį nuo valstybinės aukštosios mokyklos pavertimo išsigimusia privataus ir valstybinio aukštojo mokslo chimera.
Agresyvieji mažaraščiai
Vasarą oficialiųjų studentiškų organizacijų lyderiai kartu su švietimo ir mokslo ministru televizijos prožektorių šviesoje iškilmingai pasirašė ketinimų protokolą, kad bus surasta keliasdešimt milijonų ir studentams nebereikės mokėti tų 520 litų. Protokole nėra nei žodžio apie studentus, kasmet mokančius dešimt ir daugiau tūkstančių litų už savo studijas valstybinėje mokykloje.
Paskutinis ryškiausias pavyzdys - Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentų mitingas, prie Prezidentūros ir Seimo reikalavęs atšaukti priimtą apmokestinimo sistemą. Pagal ją studentai turi mokėti 520 litų per semestrą, jei jų mokymasis įvertintas žemiau nei aštuoniais balais. Studento akademinių pasiekimų vertinimo tiesioginis sukabinimas su finansavimu, žinoma, yra absurdiškas.
Aukštosios mokyklos finansinės galimybės, ne studentų akademiniai pasiekimai pradės lemti mokymosi vertinimą. Tačiau mitinge nebuvo keliami reikalavimai suvienodinti studijų prieinamumą visiems studentams. Liūdna, bet protestas prieš absurdišką Seimo priimtą apmokestinimo sistemą mitinge pasireiškė ne mažiau absurdiškais akademinio (sic!) jaunimo svaičiojimais: “tiksliųjų mokslų studijos sunkesnės nei socialinių mokslų ar humanitarikos studijos”, “negalima to daryti, kol aukštosios mokyklos nesutvarkė vertinimo sistemų“.
Tai nestebina. Ji pati dalyvavo rengiant minėtą apmokestinimo sistemą, o tokiais atvejais išgirsti priešingus argumentus kai kam yra sunku. Daugiau stebina oficialių studentų organizacijų lyderiai, reikalaujantys, kad mokyklos sutvarkytų vertinimo sistemas. Negi ir jie, dar tebesimokantys aukštojoje mokykloje, negali suvokti, kad gebėjimų ugdymas neįmanomas be pastovaus jų vertinimo. Jei aukštojoje mokykloje nėra aiškaus vertinimo, tai joje negali būti ir tokio dalyko kaip studentų mokymas ir mokymasis.
Tokią pseudomokyklą reikia skubiai uždaryti, o ne skatinti įsivesti vertinimo kriterijus. Dar vienas klausimas - negi aukštoji mokykla nesuteikė studentų lyderiams elementarių mąstymo įgūdžių, kurių pakanka suvokti, kad aukštosiose mokyklose įvedus Prezidentūros pasiūlytą ir Seimo priimtą apmokestinimo sistemą, aštuntukais ir aukštesniais balais besimokančiųjų bus arba tiek, kiek leidžia aukštosios mokyklos finansiniai pajėgumai, arba mažiau. Geriau mažiau, nes tai reiškia didesnes mokyklos pajamas. Kitaip tariant, sistema yra nukreipta prieš pačią aukštosios mokyklos misijos esmę – palaipsniui skatins ne tiek geriau mokyti, kiek palaikyti kuo didesnį „negerai“ besimokančių skaičių.
Vienodo vertinimo iliuzijos
Parašyti galima bet ką ir bet ką galima pavadinti universalia vertinimo metodika. Pastarosios apologetai, net ir turintys formalųjį aukštąjį filosofinį išsilavinimą, niekaip nesuvokia, kodėl tokios metodikos nei menų, nei humanitarikos, nei tiksliųjų mokslų studijose negali būti. Net ir tame pačiame fakultete atskirų dėstytojų naudojamos vertinimo sistemos negali būti unifikuotos. Pavyzdžiui, vieni vertindami akcentuoja gebėjimą formuluoti problemą (daug studentų tokių dėstytojų nemėgsta – daug kalbėjau, daug prirašiau, bet kažkodėl gavau neaukštą pažymį), kiti - problemos sprendimą, treti – gebėjimą įsiminti. Yra ir daugybė tarpinių variantų. Priklausomai nuo siekiamų tikslų visi šie gebėjimai ir atitinkami vertinimai yra daugiau ar mažiau reikalingi.
"Tinkamos" vertinimo sistemos paieškos galiausiai virstų pastangomis kažkaip stebuklingai "subendravadiklinti" šio vertinimo kartelę "konvertuojant" skirtingų studijų sričių vertinimų balus ir, pavyzdžiui, fizinius mokslus kremtančio studento gautus 6 balus prilyginti filologo gautiems 8 balams. Nesunku suvokti, kiek "objektyvi" būtų tokia vertinimo sistema ir koks kiltų chaosas. Siekiant lyg ir kilnių tikslų iš tikrųjų būtų brendama i dar didesnę aklavietę -- dar gilesnį subjektyvizmo ir savivalės liūną.
Elementarus sprendimas dėl 520 litų - istorijos pamokos
520 litų įmoka įteisinta 2002 metais. Prieš tai valstybinės aukštosios mokyklos pačios nusistatydavo ir imdavo gerokai didesnes pinigų sumas iš studentų, kurių pažymių vidurkis buvo žemesnis nei tam tikra fiksuota riba. Pastoviai vyko rotacija tarp mokančių ir nemokančių už studijas, studentai kaip tarakonai stiklainyje kariavo vienas su kitu dėl aukštesnio pažymio. Siekiant sustabdyti tokias tarakonų lenktynes ir suvienodinti studijų prieinamumą, buvo nutarta įvesti vienodą nedidelį mokestį visiems studentams. Tačiau socdemų partijos kontroliuojamas Seimas pakoregavo idėją ir nustatė, kad kiekvienoje studijų programoje pusė geriausiai besimokančiųjų visai nemokės už studijas. Tai buvo įteisinta kartu leidžiant ir toliau diskriminuoti vakarinio ir neakivaizdinių studijų formų studentus - imti iš jų pačios aukštosios mokyklos nustatytą, dažniausiai daug didesnį mokestį. Tokia padėtis tęsėsi iki KT nutarimo, kuris pareikalavo neįmanomo – teisingai susieti 520 litų mokestį su įstatyme įtvirtintais gero mokymo kriterijais.
Nors Lietuvos KT aktyvizmas dar labiau sujaukė ir taip chaotišką Lietuvos studijų sistemą, bet galima padaryti keletą žingsnių, kurie neprieštarautų labiau nei keistiems KT nutarimams ir kurie bent laikinai pataisytų padėtį. Pirmiausiai, gerai besimokančiu reikia laikyti asmenį, kuris laiku ir be skolų vykdo studijų programos reikalavimus.
Aukštosios mokyklos išduotas diplomas pažymi, kad jį turintis asmuo sugeba dirbti pagal įgytą specialybę – mokyti vaikus, operuoti žmones, projektuoti ir statyti pastatus. Tai turi sugebėti ir žemiau aštuntuko besimokę asmenys, o to nesugebantiems negalima išduoti diplomų.
Apie tai argumenuotai kalba ir švietimo ir mokslo ministras. Antra, jei įmokos už studijas neatsisakoma, ją turėtų mokėti kiekvienas studentas (tai viena iš vienodo studijų prieinamumo sąlygų). Tokia ir buvo pirmykštė idėja, kol jos 2002 metais neiškraipė Seimas. Vengiant konflikto su Konstitucija, galima kaip ir aukščiau minėtose šalyse šią įmoka pavadinti registracijos mokesčiu. Ne įstatymas, bet pati aukštoji mokykla turi nuspręsti dėl prizų patiems geriausiems studentams – atleisti nuo registracijos mokesčio, skirti specialias stipendijas. Tikras universitetas turi tokių galimybių - užsidirba iš mokslinių tyrimų, kuriuose dalyvauja ir studentai. Tokia yra civilizuotų šalių praktika.
Tikroji problema arba dar kartą apie vienodą studijų prieinamumą
KT neapsiribojo reikalavimu susieti 520 litų mokestį su įstatyme įtvirtintais gero mokymo kriterijais. KT nustatė - jei valstybinė aukštoji mokykla turi galimybių, ji gali kartu su valstybės finansuojamais studentais priimti ir savo lėšomis studijuojančius asmenis. Kitaip tariant, KT ne tik nepanaikino vakarinio ir neakivaizdinio skyrių studentų diskriminacijos, bet ir išplėtė ją į dieninį skyrių. Priimdamas tokį nutarimą, KT ignoravo kelias esmines aplinkybes, iš kurių viena yra principinė.
Abstrakčiai kalbėdamas apie galimybes, KT nepastebėjo, kad valstybinė aukštoji mokykla iš principo neturi galimybės kartu su nemokančiais už studijas priimti ir savo lėšomis studijuojančius asmenis. Akivaizdu, kad toji galimybė turi būti aukštosios mokyklos galimybė užtikrinti vienodą studijų prieinamumą, o ne jos galimybės spausdinti ir pardavinėti negebantiems studijuoti diplomus. Tačiau, jei valstybinė aukštoji mokykla gali daugiau asmenų priimti tik imdama iš jų mokestį už studijas, tai taip pat akivaizdu, kad vienodo studijų prieinamumo nėra – asmuo, mokantis už savo studijas, turės dalį laiko ir energijos skirti pinigų užsidirbimui, todėl jam studijos bus mažiau prieinamos nei valstybės finansuojamam studentui.
Trumpai tariant, galimybė priimti studijuojančius savo lėšomis pati save kaip galimybę panaikina. Šias klaidas vainikuoja grubiausias Lietuvos Konstitucijos pažeidimas. Nors Konstitucija laiduoja nemokamą aukštąjį mokslą gerai besimokantiems valstybinėse aukštosiose mokyklose, KT nusprendė, kad nemokamas mokslas nelaiduojamas gerai besimokantiems, jei jie buvo priimti į valstybės nefinansuojamas vietas.
KT aiškina, kad nemokamos studijos yra laiduojamos tik priimtiems pagal valstybės poreikį. Logika visiškai išnyko, liko tik teisinė retorika. Kodėl valstybinės aukštosios mokyklos intelektiniai pajėgumai ir infrastruktūra ne koncentruojami kokybiškesniam pagal „valstybės poreikį“ priimtų studentų mokymui, bet eikvojami rengiant „nereikalingus“ specialistus? Nėra „valstybės poreikio“ reiškia tik viena – valstybė iš anksto žino, kad rengiami būsimieji bedarbiai ir emigrantai su aukštuoju išsilavinimu.
Jei valstybėje nėra politinio ryžto taisyti KT nutarimus, bet dar norima laikytis Konstitucijos, tai vienintelė išeitis yra derybos tarp valstybinės aukštosios mokyklos ir įgaliotos valdžios institucijos. Profesionaliai vedamų derybų metu išryškėtų, kad aukštosios mokyklos, nuolat didinusios studentų skaičių, jau seniai viršijo savo galimybes užtikrinti minimalias būtinas studijų sąlygas. Nepakanka mokymosi literatūros, nepakanka patalpų – užsiėmimai vyksta su pertraukomis, vakarais.
Tačiau blogiausia tai, kad nėra kvalifikuoto mokslinio pedagoginio personalo tokiam studentų skaičiui. Racionaliai sudarytose sutartyse studentų skaičius, atitinkantis mokyklos pajėgumus, būtų daug mažesnis. Jiems biudžeto pinigų užtektų. Civilizuotose šalyse, jei būna daugiau pageidaujančių ir gebančių studijuoti, yra privačios aukštosios mokyklos. Lietuvoje jų plėtrą sustabdė visų norinčių studijuoti priėmimas į valstybines mokyklas.
Ko siekia studentų lyderiai?
Nors oficialiųjų studentiškų organizacijų lyderiai subrendo jau nepriklausomoje Lietuvoje, bet ir jų sąmonę tebevaldo vergas, kurio vieninteliai norai yra arba turėti gerą šeimininką, arba kada nors užimti jo vietą. Šios organizacijos nė karto nepareikalavo vienodo studijų prieinamumo visiems valstybinių aukštųjų mokyklų studentams - arba nei vienas nemoka už studijas, arba, jei tikrai būtina, visi solidariai moka vienodą nedidelį mokestį. Iš šeimininko prašoma arba stebuklo - „universalios vertinimo sistemos“, arba to, ką jis mielai duos ir be didesnio prašymo – paskolų mokėjimui už studijas. Mielai, nes paskolos – tai geras palūkanų biznis.