Nuo streiko kenčia ir įmonės, ir darbuotojai, o labiausiai vartotojai – įmonė nedirba, vertė nesukuriama, prekės ir paslaugos vartotojams neparduodamos. Be pajamų nėra nei pelno, nei algų. Nuo 2000 metų Lietuvoje buvo surengti 252 streikai, ir tik 7 iš jų ne švietimo sektoriuje. Absoliuti dauguma jų - valstybės sektoriaus darbuotojų streikai. Streikai privačiame sektoriuje nėra populiarūs dėl jo organizavimo sudėtingumo, organizatorių trūkumo ir tikriausiai dėl derybų su privačiais darbdaviais lankstumo bei supratimo, kad abi pusės kažką praranda. Darbo kodekso pataisos gali nulemti, kad jų padaugėtų.
Streikas yra įstatymo leidžiamas darbo sutarties sustabdymas tuomet, kai nesusitariama derybose dėl sutarties arba kai susitarimas nevykdomas. Privilegiją streikuoti turi darbuotojai, tačiau darbdaviams panaši galimybė (neleisti dirbti) nėra suteikta. Kadangi nėra objektyvių kriterijų, kokios darbuotojų daugumos reikia, tam, kad būtų galima skelbti streiką, dėl šio įstatymo pokyčio ginčytis sudėtinga. Šis klausimas turėtų būti dvišalių derybų rezultatas, profesinių sąjungų ir darbdavių. Ir geriausia ne Lietuvos, o įmonės lygiu, tada bent jau matytųsi, kiek teisė streikuoti kainuoja, t.y. ko nori darbdavys sutartyje leisdamas darbuotojams streikuoti.
Daug daugiau įtakos kolektyvinėms deryboms gali turėti nuostata keičianti padalinio streiko tvarką. Šiuo metu galiojanti Darbo kodekso nuostata dėl streiko padalinyje skelbimo užtikrina, kad streikas atskirame padalinyje negali būti paskelbtas be įmonės darbuotojų dalies pritarimo. Tokia nuostata pagrįsta įmonės organizaciniu vieningumu – net ir vieno padalinio darbuotojai atsidūrę ant streiko slenksčio negali „įkaitais paimti“ likusių darbuotojų.
Kokios galimos praktinės šio Darbo kodekso pakeitimo pasekmės? Pirmiausia, verslas stengtųsi mažinti įmonių skirstymą padaliniais ir juos stambinti. Teisės aktai nereglamentuoja įmonių vidinio darbo organizavimo t.y. įmonės savo vidaus dokumentais gali numatyti, kiek, kokių padalinių bus kaip jie steigiami ir reorganizuojami. Profesinės sąjungos nebesistengs organizuoti visos įmonės streiko, nes derybose užteks naudoti argumentą, jog įmonės darbui faktiškai stabdyti užtenka padalinio streiko.
Teisininkų darbas yra galvoti apie teisės leidžiamas ribines situacijas t.y. kaip bus jei viskas bus blogai. Rašytinės sutartys ar įstatymai pasitelkiami, kai kyla ginčai ir situacija išeina už sutarimo ribų. Tarkime, įmonėje yra 100 darbuotojų, 6 padaliniai ir administracija. Tiekimo padalinyje 12 žmonių. Formaliai streiką skelbti (kai yra kitos tam būtinos Darbo kodekse numatytos sąlygos) gali 7 žmonės (pagal seną tvarką reikėtų 9 padalinio darbuotojų ir 51 įmonės darbuotojo pritarimo). Darbo kodeksas neleidžia darbdaviui nurodyti kitiems darbuotojams vykdyti streikuojančių pareigas. Taigi faktiškai įmonės darbas paralyžiuojamas 7 žmonių sprendimu. Streikas laikomas teisėtu, todėl likusiems darbuotojams žala atsiradusi dėl sustabdymo ir negautų atlyginimų nekompensuojama.
Streiko grėsmė išties padidina darbuotojų derybines galias ir prisideda prie darbuotojo ir darbdavio sutarties išderinimo – privilegijų vienai šaliai teikimo. Ši papildoma aplinkybė prisidėtų prie nepalankaus ekonominei plėtrai darbo santykių reglamentavimo. Antra, įmonės viduje darbuotojai tampa vieni nuo kitų labiau priklausomi. Stiprėja vidinė konkurencija: ne tik individuali konkurenciją, kurią visaip stengiamasi eliminuoti kolektyvinėmis darbo sutartimis, bet konkurencija tarp atskirų darbuotojų grupių.
Ar pasikeis streikų statistika nulems ir teisinės aplinkybės, kaip profesinės sąjungos ir įmonės prisitaikys prie šio pakeitimo, ir ekonominė situacija. Ekonomikai lėtėjant, infliacijai ir atlyginimams augant derybos gali apsunkti. Ir netiesa, kad darbdaviai neturi kuo atsakyti, nors lokautas ir draudžiamas, darbdaviai nusprendžia ne(be)dirbti ir neinvestuoti. Kapitalas nuteka, ten kur lengviau. Tylu ir ramu, ir tik rodos, kad viskas po senovei.
Naujausiame „Atgimime“ skaitykite:
Valdovų rūmai: dar vienas muziejus? Stanislovas Kairys
Istoriniai Vilnijos mazgai
Kai kalbama apie Vilniaus krašto karo laikų įvykius, itin retai iškeliamas vienas vertybinis klausimas: ar įmanoma nubrėžti aiškią ribą tarp kolaboravimo ir pasipriešinimo okupantams? Ričardas Čekutis
Skirtingų požiurių partneriai
Ekspertas iš Lenkijos teigia, kad strateginė partnerystė yra gražūs žodžiai, tuo tarpu Lietuvos ambasadorius Lenkijoje mano, jog ji veikia ir yra pagrįsta. Ieva Baubinaitė