Žinoma, demokratinei politikai gyvybiškai būtina yra demokratiška politinė klasė. Bet ne tik ji. Demokratija, kuri yra nepalyginamai sudėtingesnė politinės egzistencijos forma, nei neretai galvoja mūsų politikai, suvedantys ją į valdymo ir valdžios perdavimo technologiją, yra neįmanoma be kai kurių nepolitinių sąlygų. Viena iš jų yra ne tik politinio, bet ir kultūrinio krašto elito santykis su viešuoju gyvenimu ir politine klase.
Sugebėjimas prasmingai veikti ir daryti įtaką socialiniam gyvenimui net ir tada, kai valdo „ne saviškiai“ ir kai politiniai sprendimai nėra palankūs reformatoriškai intelektualinei ar kultūrinei veiklai, yra vienas iš esminių dalykų demokratiškam elitui.Visuomenės veikėjams ir viešiems intelektualams (kuriuos rašyti kabutėse bei karikatūrinti jau darosi gero tono požymis šioje šalyje) neverta ir net pavojinga tapatintis su galią turinčiaisiais. Jei reformas ir visas racionalias permainas siesi vien su tais, kuriuos nori matyti valdžioje, jos niekada neateis. Reformos neįmanomos ten, kur nėra joms palankios ir jau parengtos mentalinės bei intelektualinės terpės.
Ar turime mes demokratišką kultūrinį ir intelektualinį elitą? Atsakymas būtų toks pat, kaip ir į klausimą apie demokratišką politinę klasę: pavienių atstovų – taip; susiformavusio ir brandaus demokratinio kultūrinio ir intelektualinį elito – ne. Visų pirma, kaip teisingai yra rašiusi Morta Vidūnaitė, mūsų kultūrinis ir intelektualinis elitas pernelyg persipynęs su galią turinčiaisiais –politikais, verslininkais ir žiniasklaidos magnatais.
Aš tuo anaiptol nenoriu pasakyti, kad akademiniai žmonės ar menininkai turi kaip ligos ar nelaimės vengti politikų ir verslininkų. Reikalas čia tik tas, kad ar tu nori kartu nuveikti kažką profesijai ir visuomenei prasminga, kažką, kam būtinai reikia bendradarbiavimo ir kitų jėgų, ne vien tavo profesinio rato, ar paprasčiausiai nori paspartinti savo ambicingų sumanymų įgyvendinimą žaisdamas jėgos žaidimus ten, kur turėtų vykti idėjų apykaita ir kūryba. Už jėgos žaidimus anksčiau ar vėliau tenka mokėti arba savo reputacija, arba kompromisais su sąžine ir profesine etika. Dar liūdniau, kai tie kompromisai iš šviesuomenės atstovų palieka tik klikos narius, nepajėgiančius nieko racionalaus ir teigiamo įžvelgti anapus saviškių aplinkos.
Mūsų šviesuomenės atstovai neretai linkę į autokratiją – bene geriausiai šitą įrodo autokratų, o ne demokratų dominavimas mūsų akademinėje sferoje ir ypač jos viršūnėje. Vieša paslaptis, kad ne vienas buvęs opozicionierius ir viešas žmogus Lietuvoje, iš frondos patekęs į oficialią poziciją ar valdžią, gan greitai tapdavo tikru politiniu autokratu arba akademiniu feodalu. Žmonės, savo noru pasitraukę iš aukštos administracinės pozicijos arba atsisakę ją priimti, mūsų šviesuomenės tarpe anaiptol nėra dauguma. Priešingai, tai reti nykstančios rūšies atstovai.
Beje, kad mūsų elitas linkęs į autokratiškumą, pastebėjo ir, atrodytų, mažiau galimybių mūsų politinį gyvenimą ir visuomenę stebėti turėjęs, bet neretai labai taikliai ją komentuojantis jaunas norvegų politologas Svennas Arne Lie.
Dar vienas simptomas, bylojantis mūsų šviesuomenės demokratizmo nenaudai, yra ypač pastaruoju metu išryškėjęs dogmatizmas. Dogmatiškas pasaulio dalijimas į tikratikius ir klaidatikius nieko bendra neturi su idėjiniu principingumu – psichoanalitiniu požiūriu dogmatikas savo paties silpnumo ir vidinio neaiškumo represavimą stipriu ir karingu žodynu racionalizuoja kaip kovą už tiesą ir dorą.
Vytautas Kavolis savo darbuose apie neaiškų modernybės žmogų dogmatizmą analizavo kaip mechanišką nestabilaus ir neaiškaus pasaulio stabilizavimą, o sykiu ir kaip apsauginį šarvą, psichologiškai apsaugantį dogmatiko asmenybę ir tapatybę nuo nepakeliamos abejonės, dvilypumo, neaiškumo, netikrumo, nesaugumo ir neužtikrintumo naštos.
Juodai baltas pasaulio suvokimas ir tiesos tapatinimas su savo grupe (nesvarbu, kairėje ar dešinėje), lygiai kaip ir reikalavimų kėlimas savo visuomenei, kaip ji turi mąstyti ir rašyti, kaip ji turi suvokti pasaulį, ką jos nariai turi ir ko neturi surasti savo sielose, byloja tik apie viena – kad tai yra maištu ir protestu laikinai užsimaskavusi autokratija ar net tironija.
Ar daug pastebėjome net mūsų socialinių analitikų ir politikos komentatorių tarpe tokių, kurie nors trumpam būtų pasitraukę nuo savo ideologinių ar propagandinių apkasų ir palaikę idėjinio oponento pusę? Šitą kilnų ir orų gestą padaręs ir tikrą intelektualinę intrigą sukūręs puikus politikos komentatorius Vladimiras Laučius iki šiol vis dar susilaukia kažko panašaus į „dazibao“ – Kinijos kultūrinės revoliucijos metu chunveibinų rašytų ir prie stulpų klijuotų plakatų su liaudies priešų, buržujų ir kontrrevoliucionierių pasmerkimais.
Ar teko kam nors pastaruoju metu matyti ar girdėti mūsų viešus žmones, kurie būtų viešai prisipažinę, kad klydo arba kad be reikalo yra užsipuolę kitą žmogų? Ne. Atakos ir įžeidimai yra vieši, bet atgailos ir prisipažinimai klydus (jei tokių apskritai esama) – tik privatūs. Ar kas nors iš jų yra viešai pabrėžęs savęs tobulinimo visą gyvenimą, mokymosi, konsultavimosi, patarimo gavimo svarbą? Ar kas nors iš jų yra padėkoję savo mokytojams ir įkvėpėjams? Ne. Regis, matome būrį daugiau ar mažiau pripažintų guru, kurie vienodai įsitikinę savo kosmine svarba ir neklystamumu.
Štai čia ir eikime prie esmės. Demokratiškas elitas yra neįsivaizduojamas be tokių bruožų, kaip antai: kuklumas; ne į kitą (ypač ne į jaunesnį ar juolab žemesnės pozicijos žmogų), o į save nukreipta ironija; gynimasis humoru nuo bet kokio susireikšminimo ir moralinio provincializmo; galiausiai dvasinis aristokratizmas, įpareigojantis vienodai pagarbiai elgtis ir bendrauti su visų visuomenės sluoksnių žmonėmis.
Iki šiol prisimenu, ką po savo paskaitų mums, tuometiniams Vilniaus universiteto Filosofijos katedros aspirantams, pasakodavo ilgametis šios katedros vedėjas, šviesios atminties profesorius Eugenijus Meškauskas. Palieku ramybėje jo tikrai ne sovietinį ir gan vakarietišką marksizmą, kurio niekad nepriėmiau ir kurio netraktavau kaip vertingiausio dalyko bendravime su profesoriumi.
Jis pasakojo apie Vytauto Didžiojo universiteto teisės profesorių Petrą Leoną, kuris dėstė moderniąsias sociologines teorijas ir šalia britų, vokiečių bei prancūzų sociologų pozicijų rimtai ir be mažiausios ironijos pėdsakų pristatydavo poetės Petronėlės Orintaitės pažiūras. O toji poetė buvo Leono studentė ir tuo metu sėdėjo auditorijoje. Kitas pasakojimas buvo apie garsųjį VDU filosofijos profesorių Vosylių Sezemaną, kuris, anot Meškausko, į pačią naiviausią savo studento pastabą reaguodavo taip pagarbiai, tarsi tai būtų pasakęs pats Aristotelis.
Man regis, štai šitą bruožą mes esame ilgam praradę. O toliau seka užburtas ratas: kaip tada atnaujinti politiką ir suteikti jai daugiau demokratizmo, jei svarbiausi mūsų politikos resursai – akademinė sfera ir šviesuomenė – patys, švelniai tariant, nespinduliuoja demokratija.
G. K. Chestertonas yra rašęs, kad nieko nėra sunkesnio krikščioniui kaip kitame žmoguje atpažinti Dievo kūrinį (ypač jei tas kitas žmogus nuo tavęs ne truputį, o rimtai skiriasi), lygiai kaip nieko nėra sunkesnio demokratui kaip savo bendrapilietyje pripažinti savęs ir savo krašto valdovą. Sunkiausi yra paprasti dalykai, kuriuos mes laikome savaime suprantamais.
Demokratiško kultūrinio ir intelektualinio krašto elito atstovo pareiga yra gerbti minties ir sprendimo laisvę net ir tų, kurie jo nepalaiko ir nemėgsta. Sykiu netapatinti savo savirealizacijos su valdžia ir aukštomis pareigomis, tuo pat metu kritiškai vertinant politikų veiksmus, mintis bei pasisakymus (beje, tai anaiptol nesikerta su pagarba pačioms politinėms ir valstybės institucijoms). Noras žūtbūt valdyti ir kontroliuoti kitus nužudo demokratinius šviesuomenės elgsenos pamatus.
Tad kas suformuos demokratinį šalies elitą? Kas išmokys mokytojus? Ir kada tai įvyks? Kada – niekas nežino, bet įvyks, kai pradėsime nors kiek mokytis ir iš savo pačių istorijos, ir iš pasaulio.