Iš tiesų, Evangelijoje pagal Matą skaitome: „Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!“. Matui antrina Evangelijos pagal Morkų autorius: „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo Evangeliją, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“
Taigi, Dievo arba dangaus karalystė – vienas iš esminių Jėzaus skelbtos gerosios naujienos, vadinamos Evangelija, akcentų. Kalbant ne teologine, o kasdienine kalba, dangus (ne tas, į kurį krypsta mūsų žvilgsniai ir erdvėlaiviai, o tas, kurlink traukia širdys) čia pat. Prarastasis ir išsiilgtasis rojus ranka pasiekiamas. Tačiau, jeigu atviromis akimis žvelgiame į mus supantį pasaulį, į gyvenimą tokį, koks jis iš tiesų yra, o ne kokį mes norėtume matyti, anksčiau ar vėliau paklausime: ar šiai žiniai lemta išsipildyti? Ar tai nebuvo tik graži iliuzija, ryškiaspalvis miražas, dar viena utopija? Ar tasai Jėzus, „prieštaringai vertinamas“, kaip dabar įprasta sakyti, mokytojas iš Nazareto, neapsigavo pats ir neapgavo savo mokinių?
Evangelijoje yra daug „sunkių“ vietų, kurios testuoja mūsų tikėjimą, ir viena iš jų – šie žodžiai apie prisiartinusią dangaus karalystę.
Beje, ar atkreipėte dėmesį į kontekstą, tai yra, kokiomis aplinkybėmis jie buvo pirmąkart (jei laikytumės Mato ir Morkaus chronologijos) ištarti? Atrodo, pačiu nepalankiausiu tam metu – tuomet, kai Jonas Krikštytojas, didžiausias, anot paties Jėzaus, iš visų pranašų, karaliaus Erodo įsakymu buvo įmestas į kalėjimą, iš kur gyvas jau nebesugrįžo.
Apie dangų kalbėti nelengva ne tik todėl, kad ten dar niekas iš mūsų nepabuvojome, bet ir todėl, kad tikrovė, kurioje randamės, toli gražu neprimena dangaus karalystės. Nebent išskyrus tas trumpas laimės akimirkas, kurias norėtųsi pratęsti iki amžinybės.
Skaitydamas Jėzaus žodžius apie prisiartinusią dangaus karalystę, bent jau vienąkart esu pasijutęs gana nejaukiai. Žinoma, ne kur nors prekybos centre ar panašioje profaniškoje aplinkoje, o bažnyčioje. Tąsyk tarp pamaldose dalyvavusių žmonių buvo vyras ir žmona, ne per seniausiai palaidoję savo aštuoniolikmetį sūnų. Susimąsčiau, kaip jie sureagavo į šiuos žodžius? Nepastebėjau, kad būtų sutrikę. Tačiau kas žino, ką jie išgyveno savo širdyse? Tai kas, kad tikintys ir bažnyčioje lankosi ne vien per didžiąsias šventes. Galbūt yra žmonių, kurių tikėjimas niekuomet nesusvyruoja, kurių neapninka abejonės, galbūt...
Kur įrodymas, kad Jėzus sakė tiesą? Tokie jau mes esam, kad nesugebam tikėti be įrodymų. Kaip apaštalas Tomas, kuris, išgirdęs, kad kiti „kolegos“ akis į akį matę prisikėlusį Jėzų, pareiškė, jog netikėsiąs, kol pats tuo neįsitikinsiąs. Taigi, ar turime kokį svaresnį argumentą už Jėzaus prisikėlimą? Mano jau minėtasis R. Cantalamessa teigia: „Prisikėlimas patvirtina, kad Jėzus neapgavo: per jo mirtį ir prisikėlimą atėjo Dievo karalystė. Laikų pabaiga jau prasidėjo, ir ne taip svarbu, kada viskas baigsis: ar, kaip tikėjosi pirmieji liudytojai, po kelerių ar po tūkstančių tūkstančių, ar po milijonų metų“.
Būtent Velykos, kurias vėl švenčiame, su kuriomis galbūt jau apsipratome, kurios „statistiniam“ lietuviui, net ir laikančiam save krikščioniu (kataliku), geriausiu atveju tereiškia tik tai, kad atėjo pavasaris ir gavome dar vieną ilgesnį savaitgalį, gaivina mūsų viltį, kad lemiamą žodį gyvenimo kelionėje taria ne mirtis. Nors nė vienas nuo jos neišsisuksim, nors susitikti su ja teks kiekvienam.
Jėzaus prisikėlimas teikia vilties. Bent šiokios tokios, o tai, reikia pripažinti, geriau už neviltį. Net jeigu ir neturime įrodymų, kurie priverstų besąlygiškai tikėti ir nepaliktų vietos jokiai alternatyvai.
Tegul toji viltis vos berusena – kas pasakys, kad ją lengva išsaugoti? – tegul ji ir trapi, tačiau nesuvaidinta, ne „paradinė“, ne šventinė, o tikra. Viltis, kurią gaivina ne mūsų išmintis (deja, ji pernelyg dažnai mus apgauna), ne mūsų jėgos (jos anksčiau ar vėliau apleidžia) ir netgi ne mūsų tikėjimas (jis kartais ima ir susvyruoja), o Tas, kurio galioje yra viskas, taip pat ir tai, kas nuo mūsų visiškai nepriklauso – ir gyvenimas, ir mirtis.
Viltis, kurią primena pavasarį sprogstantis pumpuras, nedrąsiai besiskleidžiantis žiedas, ankstų rytą švystelejes tekančios saulės spindulys. Viltis, kurią pažadina netgi toks paprastas, tačiau nuoširdus klausimas: „O gal tai tiesa?“