Rytų religijose laikoma, kad embrionas turi sielą nuo pat pradžios. Budizmas Japonijoje yra sukūręs visą terapinę sistemą gydymui po gyvybės sunaikinimo – t.y. po aborto atlikimo. Čia nekeliamas klausimas, ar gerai, ar blogai pasielgta. Yra visuotinai priimta nuomonė, kad blogai, tačiau už tai niekas nesmerkia ir niekuo negrasina, ir žiūrima su užuojauta, nes visuotinai suprantama, kad kančia šiuo atveju yra adekvati, tad kiekvienas, kam taip nutiko, su tokiais išgyvenimais turi susitaikyti ir savą kančią iškentėti. Rytuose yra ištisa kančios filosofija.
Kančia Rytuose egzistuoja žmonių gyvenimuose, kaip natūralus ir žmogiškas jausmas, kaip neatsiejama žmogiškumo dalis. Čia egzistuoja suvokimas, kad žmogus po tokių poelgių natūraliai kenčia, ieškoma būdų, kaip jam padėti ir paguosti. Visoje Japonijoje kasdien yra vykdoma terapija kenčiantiems ar mažiau kenčiantiems: moterims, vyrams, gyviems “kitiems vaikams - broliams ir seserims”, gydytojams, kurie atlieka procedūrą. Jie visi yra daugiau ar mažiau paveikti to išgyvenimo ir laikosi tam tikros “asmeninės psichikos higienos “ tai patirčiai išgyventi. Tai yra japoniškos kultūros dalis.
Tai vadinamas Mizuko Kuyo (vandens vaikutis) reiškinys, paplitęs visoje šalyje ir praktikuojamas kasdien. Jis skirtas poabortinio sindromo simptomams gydyti bei bendravimui su pradėto, bet negimusio vaikučio siela. Kartu yra pagerbiami ir negyvi gimę vaikučiai, bei persileidę. Šio straipsnio autorei jau du kartus (2002 ir 2007m.) teko stebėti procedūrą, kalbėtis su ritualo (ar terapijos) dalyviais: moterimis, vyrais, gydytojais ginekologais, terapeutu, budistų šventikų.
Visi pripažįsta, kad nužudyta gyvybė, ir visi kalba, kad ji nuolat prisimenama, ir su nužudytojo siela bendraujama. Jie vis tiek laikomi šeimos nariais, šeimos istorija. Japonai tiki , kad gimę negyvi vaikai ar vaisiai po persileidimo ar aborto turi sielą. Šeimos nariai eina su jais susitikti, kartu leidžia laiką, meldžiasi už negalėjusius gimti vaikus, bendrauja su jų sielomis, atneša dovanėlių: saldumynų, drabužėlių. Jeigu lyja lietus, atsineša skėčius, „lėlytėms“ pridengti.
Šeimos čia leidžia po pusdieni ar ilgiau, kartu su tėvais ateina „ gyvieji“ broliukai ir sesutės. Taip gimsta penas pokalbiams ir apmąstymams. Ir visa tai- ne per šventes, bet kasdienybėje. Specialiu švenčiu, kurias taip mėgstame švęsti , pvz., mes, tai progai Japonijoje nėra. Mizuko Kuyo – tai kasdienybė, primenanti, kad dėl kažkokių priežasčių negalėjęs užgimti vaikas yra šeimos narys, šeimos istorija, kad kiekvienas negimęs vaikutis gyvena mintyse, širdyse, sąžinėje, yra neužmirštas.
Negimusių vaiku kapinės. Kiekvienai sielai -po antkapį („lėlytę“, ar „statulėlę“), pastatyta šeimos narių.
Tam yra skirti ištisi šventyklų plotai, kur be pagrindinės vietos – šventyklos - yra pristatyta akmeninių “lėlyčių” - tai kapeliai negimusiems vaikams. Kiekviename komplekse jų skaičiuojama tūkstančiais. Žinomiausias yra Kamakuros Mizuko Kuyo kompleksas, gausiai lankomas turistų.
Čia visuomet atveda psichiatrų grupes, jeigu jie lankosi profesiniu tikslu. Japonų psichiatrams dvasingumo bent pagrindai yra privalomi. Japonai kalba apie tai, kad abortas - psichiką traumuojanti patirtis, sukelianti dvasios kančių. Artimieji tiki, kad aborto metu pašalinto vaisiaus siela labai nelaiminga, nes prarado galimybę patirti didžiausią gyvenimo džiaugsmą - motinos meilę. Yra ir kitas įsitikinimas, kad nesklandus šeiminis gyvenimas gali būti aborto metu pašalinto vaisiaus kerštas, todėl artimieji eina su juo taikytis ir prašyti atleidimo.
Japonų gydytojai ginekologai, dirbantys šį darbą, t.y. atliekantys abortus, apie porą kartų per metus ateina į Mizuko Kuyo šventyklas atlikti sielos apvalymo ritualo. Japonų psichiatrai aiškina, kad Mizuko Kuyo terapine prasme yra : 1) pagalba negimusiems vaikams, jų sieloms paguoda , kad buvo iš jų atimta galimybė patirti motinos meilę, kas yra laikoma didžiausia psichikos trauma; 2) „motinoms“ ir „tėvams“ paguosti, sumažinti jų dvasines kančias, kartu-apsaugoti nuo negalėjusio užgimti vaikučio galimo keršto; kartu tai yra galimybė vaikučio atsiprašyti, su juo pasikalbėti, jam asmeniškai pasiteisinti, ir tokiu būdu susitaikyti bei atgauti dvasinę pusiausvyra; 3) terapija skirta ir gydytojams, atliekantiems abortus-jų sąžinei apvalyti ir paguosti. Gydytojai ginekologai aiškino , kad toks „poreikis“ atsiranda maždaug du kartus metuose, kai jie ateina Mizuko Kuyo psichoterapijai.