Tačiau nesuklyskime, nes skirtumas tarp „runkelių“ ir „rednekų“ bei lietuviškų ir amerikietiškų inteligentų yra didžiulis. Juk Amerikos inteligentai – socialiniai darbuotojai, bibliotekininkai, mokytojai, universitetų dėstytojai ar menininkai – dažniausiai balsuoja už kairiuosius demokratus, o ne už dešiniuosius respublikonus, tuo tarpu Lietuvos inteligentai – mylintys ir gerbiantys savo Tėvynę Lietuvą – balsuos už bet ką, tik ne už kairiuosius.
Juk argi pirmiausia ne mūsų garbioji inteligentija taip uoliai puolė į gatves sveikinti Vilniun atvykusio G. W. Busho?
Žinoma, kaltinti Lietuvos inteligentiją ideologiniu mažaraštiškumu yra sunku, nes kairiosios partijos ir kairiųjų politinių vertybių Lietuvoje niekada nebuvo. Lietuvos komunistinė nomenklatūra, kurią Vakarų Europos kairieji intelektualai taikliai vadino privilegijuota valstybinio kapitalizmo biurokratija, nepriklausomybės laikais išvirtusi į LDDP, o vėliau gėdingai pasisavinusi socialdemokratijos vardą, niekada nebuvo nei kairioji, nei juo labiau socialdemokratiška.
Lietuvos „socialdemokratų“ nomenklatūrinį kapitalizmą geriausiai simbolizuoja pramonininko Bronislovo Lubio, nelegaliai privatizavusio valstybinę Jonavos „Azoto“ gamyklą, ir Algirdo Brazausko draugystė. Šiandien apie tai byloja Gedimino Kirkilo ir VP Marketo „derybos“ dėl Lietuvos energetikos ateities. Tai gėdingas demokratinius principus, viešumą bei visuomenės interesą pamynusių politikų ir privačios korporacijos sandėris, kuris leis pastarajai elgtis su iš valstybės įsigytu turtu kaip ši panorės.
Išmesdama Algirdą Paleckį iš partijos bei uždrausdama Bronislovo Genzelio inicijuojamą Socialinio teisingumo frakciją LSDP nubraukė bet kokią atsinaujinimo galimybę ir darsyk parodė, kad į socialdemokratines vertybes jiems yra giliai nusipjaut.
Žiniasklaidos noras išpūsti Algirdo Paleckio klaidas bei jo kritikos visuomenėje palaikymas yra susijęs su nebyliu mūsų konservatyviai nusiteikusios inteligentijos noru dėti lygybės ženklą tarp R. Pakso ir A. Paleckio. Apie tai neseniai pareiškė sterilios „tradicinės“ partijos politikas Kęstutis Masiulis.
Kad Algirdo Paleckio koalicija su „Tvarka ir teisingumu“ Vilniuje stipriai palengvino tokį sugretinimą, nekelia jokių abejonių. Už tai Lietuvos kairieji intelektualai ne kartą kritikavo Algirdą Paleckį. Tačiau tai nereiškia, kad A. Paleckis kiek labiau tampa panašus į R. Paksą.
Rolandas Paksas buvo ir yra tradicinis lietuviškas populistas, kuris neatstovauja jokiai ideologinei pozicijai. Paksas apeliavo į viską ir į visus: į tautiškumą, kuris jo simbolinėje retorikoje balansuodavo ties fašizmo riba, į tvarką (išimtinai dešinę ir konservatyvią vertybę), į nuskriaustuosius ir pažemintuosius, į socialinį teisingumą ir dar visą eilę eklektiškai sudėliotų vertybių bei lozungų.
Be to, R. Paksas buvo pirmasis pritaikęs viešuosius ryšius tokiu mastu, jog visą jo politikos turinį kūrė ne jis pats ar jo aplinkos politikai, o viešųjų ryšių technokratai. Pakso populizmą – apeliavimą į visas įmanomas vertybes, švaistymąsi nerealiais pažadais bei norą pritraukti socialiai, kultūriškai ir ekonomiškai priešingus elektorato segmentus – byloja ne tik Pakso politinė metamorfozė iš konservatoriaus į liberalus ir iš liberalų į liberaldemokratus.
R. Paksas yra populistas dar ir dėl to, kad tik aplinkybių, pirmiausia konservatorių retorikos ir kitų „valstybininkų“ spiriamas, ėmė solidarizuotis su Lietuvos „runkeliais“, taip tapdamas pažangios, apsišvietusios ir „gerą“ skonį turinčios visuomenės baubu.
Paksiados kontekste Algirdas Paleckis imponuoja kaip tik dėl to, jog, priešingai nei R. Pakso pamokas gerai išmokusi „tradicinė“ Lietuvos politika, angažuojasi politinei pozicijai. Jis be reikalo nešvelnina kampų ir išdrįsta pareikšti, pavyzdžiui, kad yra socialistas.
Toks pasakymas nusipelno pagarbos, nes reikalauja drąsos pasakyti tai, ką Lietuva, vis dar skendinti savo provincialiame post-komunistiniame liūne, sunkiai pajėgia suvokti – jog europietiškas socializmas mažai ką bendro turi su sovietiniu nomenklatūriniu komunizmu. Šia prasme Algirdo Paleckio figūra Lietuvos politikoje bent simboliškai žymi postkomunizmo pabaigą, kurio vienas iš bruožų yra stiprios kairės ir/ar europietiško socializmo negalimumas.
Tik visuomenė, išsivadavusi iš postkomunistinių kompleksų, gali subrandinti socialiai angažuotą ir racionaliai artikuliuotą socialdemokratinę alternatyvą dominuojančiai neo-liberaliai politikai.
Žinoma, tai nereiškia, kad Algirdo Paleckio politinė pozicija yra panašiai racionali ir gerai artikuliuota. Galbūt ji niekada tokia ir netaps. Jo viešuose pasisakymuose ir poelgiuose iš tikrųjų buvo klaidų. Tačiau šios klaidos toli gražu negali prilygti kasdienėms Lietuvos politikierių klaidoms ir nusišnekėjimams, kurių niekas nepastebi.
O jų nepastebi, nes jie nebando, o be to, ir negali pasakyti nieko reikšmingo. Tuo tarpu Algirdas Paleckis bent pastaruoju metu sako tai, kas iš tikrųjų yra svarbu ir tiems, kurie turi išgirsti: LSDP grietinėlei apie trigalvį slibiną, socialinę atskirtį ir nelygybę, apie tai, jog LSDP nutolo nuo savo politinių idealų, jog Komjaunimo tiesa, tapusi Lietuvos rytu, išvertė kailį, o šiandien mažų mažiausiai yra nuobodžiausias Lietuvos laikraštis, pagaliau, kad mokytojų, dėstytojų ir kitų kultūros darbuotojų atlyginimai yra spjūvis į jų veidus.
Iš tikrųjų, A. Paleckis nebando vynioti vatos ir daryti tai, ką daro visi „solidūs“ savo postus saugantys ir puikiai žaidimo taisykles perpratę Lietuvos politikai – kalbėti nieko nereiškiančiomis ir neįpareigojančiomis frazėmis. Tokiomis frazėmis, kokią neseniai girdėjome iš mūsų šviesuolio ir dvasinio lyderio Prezidento Valdo Adamkaus: „esu visa širdimi su mokytojais, bet jų streiko nepalaikau, nes streikas nieko neišspręs“.
Kitaip tariant, mes mylime jus, mokytojai, bet būkite civilizuoti, pakentėkite dar keletą metelių auklėdami mūsų vaikus kol ministrė Žakaitienė ir premjeras Kirkilas savo gerų širdžių vedini kilstels jūsų atlyginimus nuo 1500 iki 2000 litų.
Tad kas iš tikrųjų yra runkeliai Lietuvoje? Mažuose miesteliuose ir Lietuvos kaimuose gyvenantys, socialinės atskirties ir emigracijos išvarginti žmonės, kurie patiki PR‘o technokratų išmokyto populisto kalbomis apie tvarką ir teisingumą?
Ar Lietuvos inteligentija, įvairiausio plauko socialiniai kritikai, kultūros barų darbuotojai, kurie ne tik vengia išlįsti iš savo jaukiai skurdžių 2000 litų vertės gyvenimų, bet ir nesuvokia, kad savo politinėmis pažiūromis yra įtartinai panašūs į Amerikos raudonkaklius, nes nesugeba atskirti tų idėjinių skirčių, kurios šiandien jau turėtų būti tokios elementarios?
Pabaigai norisi niūniuoti seną gerą Anties dainą: „Ša, inteligente, skurdžiau nelaimingas, kam tu, kam tu, kam tu, kam tu reikalingas?!“