Kalėdų pirmąją dieną bažnyčiose iš Pradžios knygos skaitoma visų pasakų pasaka apie žemės, dangaus ir žmogaus sukūrimą. Iš to paprasto visa ką paaiškinančio mito išplaukia ir kitos žmonių paguodai, vilčiai, tam tikram gyvenimo būdui sukurtos istorijos. Tereikia išgirsti ir patikėti, kad Visatos Kūrėjas per šešias dienas sukūrė žemę ir vandenis, atskyrė šviesą nuo tamsos. Kad niekam nekiltų kvailų klausimų, iš kur ta šviesa, Viešpats susiprato sukurti saulę, mėnulį ir žvaigždes. Galiausiai nulipdė ir žmogų, Adomą, pagal savo paveikslą. Atsirado ir Ieva, o iš to - visa ta velniava. Apaštalo Pauliaus sugalvota (evangelijose visai neminima) mūsų gimtoji nuodėmė, užtraukusi mums mirtį, o galiausiai - išganymą, amžiną Rojų, jeigu mes visu tuo patikėsim.
Vienas šių laikų laisvamanis pastebėjo, jog mūsų gyvenimas per trumpas, kad jame spėtume nusipelnyti amžinąjį Rojų arba tokias pat amžinas pragaro kančias. Žmogaus protui šitoks "teisingumas" tiesiog nesuvokiamas.
Bet ne mažiau stebina žmogaus puikybė! Juk tai jis, žmogus, per tuos amžius mėgina sukurti Dievą pagal savo paveikslą! Sufantazuoja jam sostą, žėrinčius rūmus danguje ir priskiria Kūrėjui visas žemiško valdovo ydas: esą jam malonios nesibaigiančios valdinių liaupsės, čia ir angelų svita, ir šventieji, galintys suteikti mums protekciją...
Žmogus - labiausiai nebaigtas, o gal ypač įdomiai sumanytas padaras, kuris turi didžiulį smegenų rezervą, kad galėtų karta po kartos, žingsnis po žingsnio tobulinti save ir pats save užbaigti.
O kaip su tuo Česlovo Milošo rojum? Kažkodėl manome, jog daugelis nuoširdžiai tiki tuo, kas parašyta šventuose raštuose. Jeigu taip, tai kodėl jie taip nenoriai skiriasi su šia ašarų pakalne? Rodos, tuo ir Volteras stebėjosi. Antai Mato evangelijoje sakoma: "O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pailginti savo gyvenimą?!" Atrodytų, jog tai tik tuščios mūsų pastangos. Bet vis dėlto norime dar čia pabūti, stovime eilėse poliklinikoj arba staiga sunegalavę skambiname į "greitąją".
Kai nei tų poliklinikų, nei greitosios nebuvo, sergančius mėgindavo gydyti sumanios moterys - žolelėm, užkalbėjimais... Jos iš pradžių pagarbiai, o paskui su neapykanta ir Bažnyčios palaiminimu buvo vadinamos raganomis. "Krikščionybės sutemų" laikais jų buvo nukankinta ir sudeginta Europoje daugiau kaip milijonas. Tačiau tai tik zuikio ašaros, palyginti su krikščionių tarpusavio karais ir troškimu visus pagonis paversti Gerosios Naujienos, artimo meilės išpažinėjais.
O gal Milošas buvo vienas iš tų, kurie dar puoselėjo viltį rojų sukurti žemėje? Čia irgi adventui labai tinkamas klausimas. Sprendžiant pagal gamtos vystymosi dėsnius, žemiškas rojus, sotus ir laimingas gyvenimas, žmonijai būtų pražūtingas. Išlepinti ir neužgrūdinti organizmai pasmerkti išnykti. Tam, kad žmogus čia nesijaustų per daug laimingas, egzistuoja vienas neįveikiamas saugiklis. Pagal A.Šopenhauerį, žmonija nuolat balansuoja tarp dviejų stygių - tarp materialinio stygiaus ir nuobodulio. O "kas žino, dėl ko, tas gali išgyventi bet ką". Šią aksiomą atkakliai tvirtino Viktoras Franklis, išgyvenęs Osvencimo pragarą.
Pasaulio turčiai lyg ir suranda būdų kovoti su beprasmybe ir nuobodybe. Visais įmanomais būdais jie perša besaikį vartojimą, kuo daugiau "kaifo", sekso, gyvenimo "čia ir dabar", be jokio advento, gavėnios ar Vėlinių. Deja, žmogus buvo, yra ir liks ne viskuo patenkintas. Nei pinigai, nei valdžia, nei seksas ar kvaišalai čia nieko nepadės.
Krikščionybė, deja, neišgąsdino turčių sunkumais, žengiant į Dangaus karalystę. Bet akivaizdi kitokia, ontologinė grėsmė: baltoji rasė, susikūrusi sau prabangesnį gyvenimą, nyksta ir traukiasi kaip Šagrenės oda. Europiečiai nebenori kurti šeimų, gimdyti vaikų, jiems labiau priimtina laisvė be jokių įsipareigojimų, nors ji ir pražūtinga daugeliui tautų. Ar tik baltosios rasės ateitis nebus palaidota po šiukšlių kalnais, kartu su panaudotais prezervatyvais?
Bet ir čia ieškantis galėtų rasti paguodos Šventajame Rašte, kur pasakyta: "Taigi nesirūpinkit rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savų vargų." (Lk 6,34)
Gal šia proga pakartokime banalų klausimą: ar žmogus, ieškantis tiesos, šiaip taip išsaugojęs savo padorumą ir nesiekiantis sau atpildo anapus, yra blogesnis už tą, kuris nuolat šį atlygį prisimena? Greičiausiai turėsime sutikti, kad žmogaus esmės - kiek jame yra dieviškumo - nenulemia nei religija, nei partija, nei rasė, nei tautybė. Lemia sunkiai paaiškinamas moralinis imperatyvas, priskirtinas Paslapties pojūčiui.
Nenoriu pasakyti, kad Kalėdos man jau nieko nereiškia. Argi Žmogaus Sūnus, jo prieštaringas mokymas ir troškimas priartinti visų mūsų dangiškąjį Tėvą jau nebenusipelno mūsų pagarbos? Greičiau priešingai. Jėzus Kristus - reikšmingiausias, daugybę kartų išduotas ir savų sekėjų labiausiai iškraipytas mąstytojas. Tikriausiai jį panašiai suprato ir visa siela jam buvo atsidavęs jėzuitas Tajeras de Šardenas, pasaulyje žinomas paleontologas, kuris teigė, kad gyvybės evoliucija prasideda nuo gebančio augti kristalo iki Jėzaus Kristaus, jau pasiekusio Omegos tašką. Rodos, taip būtų paprasta, taip daug kas pasikeistų į gera, jeigu patikėtume, kad mylintis žmogus kur kas laimingesnis už tą, kuris gyvena su neapykanta.