Virš Lietuvos tvyroja dvi milžiniškos problemos – nacionalinio investuotojo, vadinamojo „trigalvio slibino“ formavimas ir bręstanti ūkio krizė. Vyriausybė nepajėgi nei vienos, nei kitos išspręsti. Iš dalies dėl jos pačios prieštaringų pasisakymų bei negebėjimo paaiškinti ir apginti savo pozicijos, visuomenė mano, kad nacionalinio investuotojo kūrimas vyksta neskaidriai, kad vyraujantį vaidmenį perėmė tarpusavyje kovojantys verslininkų klanai, kad visiškai nepaisomi valstybės ir eilinių žmonių interesai, kuriems turėtų tarnauti naujoji elektrinė.
Vyriausybė neatgaus žmonių pasitikėjimo šiuo klausimu, tad didžiausia kito dešimtmečio Lietuvos investicija ženklins ne gyventojų pasididžiavimas, bet pasipiktinimas.
Bręsta ūkio krizė, praeitą mėnesį infliacija pasiekė 8 proc. ir ateityje taps dviženkle. Yra pakankamai pavojaus ženklų, kad reikėtų dabar griebtis ryžtingų, bet žmonėms skaudžių sprendimų. Tokių tikrai nepriims rinkimams besirengianti, jau ir taip nepopuliari Vyriausybė, kuri toliau tikina, kad viskas numatoma ir kontroliuojama.
Tiršta migla gaubia nacionalinio investuotojo formavimą. Iš dalies ją sukelia besivaržančios verslininkų grupės ir jų ginklanešiai žiniasklaidoje, specializuojantys gandų skleidime. Didesnė atsakomybė tenka Vyriausybei ir premjerui, kuris, užuot, išsklaidęs neaiškumus, juos tik didina. Dėl to, kad perdaug kalba, tiksliau tariant, kalba, negalvodamas. Pavyzdžių daug, bet paminėsiu tik kelis.
Vos pasirodžius pranešimams, kad AB „Lietuvos energija“ vadovybė sudarė kelis sandorius su užsienio ir Lietuvos komerciniais subjektais dėl elektros energijos eksporto ir importo į Lietuvą, Kirkilas kreipėsi į Ūkio ministrą, VSD, STT ir Valstybės kontrolę, kad jos įvertintų šių sutarčių pasirašymo fakto bei sutarčių turinio atitikimą Lietuvos nacionaliniams interesams, „Lietuvos energijos“ administracijos, veiklos priežiūros organų ir jų vadovų veiksmus bei atsakomybę.
Premjeras veikiausiai norėjo parodyti savo ryžtą gindamas valstybės interesus. Tačiau viešai prabildamas, geriau nesusipažinęs su sandorių turiniu, jis metė šešėlį ant bene pagrindinio investuotojo, tuo didindamas įspūdį, jog, kuriant nacionalinį investuotoją, savivaliaujama valstybės ir žmonių sąskaita.
Kuo tolyn, kuo blogyn. Pirmadienį posėdžiavęs LSDP prezidiumas pareiškė, kad būtina toliau remti Kirkilo Vyriausybę ir jos vykdomą Atominės elektrinės įstatymą. Tačiau buvęs prezidentas Brazauskas faktiškai paskelbė mirties nuosprendį visam projektui. Pasak jo, naujos atominės elektrinės statyba nėra būtinai geriausias ir veiksmingiausias problemų sprendimo būdas. Jis paminėjo naujos kartos šiluminę jėgainę kaip alternatyvą, pažymėjo, kad dar nėra ištirtas atominės elektrinės atsiperkamumas. Brazausko nuomone, reikia dar atlikti išsamią studiją dėl naujos AE statybos, įvertinti daugelį konkrečių dalykų.
Visų šių abejonių nebus galima išsklaidyti per savaitę, kaip neseniai leido suprasti premjeras. Nepakaks ir konservatorių paminėto mėnesio, nes kyla abejonių ne tik dėl nevykusių Vyriausybės veiksmų, bet ir dėl paties įstatymo. Seimas turėtų nuodugniai jį peržiūrėti, pataisyti ir papildyti. Deja, Seimas yra taip susikompromitavęs savo neveiksmingumu, kad jis neišsklaidytų tautoje susikaupusio nepasitikėjimo, net ir priėmęs saliamoniškus sprendimus. Vien dėlto, kad negali deramai reaguoti į Lietuvos energetikai keliamus iššūkius, Seimas turėtų paskelbti pirmalaikius rinkimus.
Seimas turi pasitraukti ir dėl kitos nemažiau svarbios priežasties – artėjančios ūkio krizės. Negalima prognozuoti jos apimties ir pasekmių, bet paprastai krizės yra gilesnės negu spėjama. Kiekvienu atveju reikės apriboti atlyginimo kylimo tempus, naujais mokesčiais mažinti pinigų kiekį cirkuliacijoje, imtis kitų priemonių infliacijai pažaboti. Artėjant rinkimais, tik tvirta savimi pasitikinti Vyriausybė ryžtųsi taip elgtis, nes šitokie būtini veiksmai pakenks daugelio rinkėjų interesams. O Kirkilo Vyriausybė pasižymi, Andriaus Kubiliaus žodžiais tariant, apsimestina ramybe ir nieko nedarymu.
Vyriausybė turi atsistatydinti arba būti atstatydinta. To negana. Kadangi bet kuri dabartiniame Seime sulipdyta Vyriausybė bus panašiai neveikli, reikia sudaryti sąlygas sudaryti naują kompetentingą Vyriausybę. Todėl būtini pirmalaikiai rinkimai.
Nėra jokių garantijų, kad naujas Seimas bus geresnis už dabartinį. Patirtis kelia pesimizmą, nes seimų kokybė visą laiką smunka. Vis dėlto, naujai išrinkto Seimo patvirtinta Vyriausybė turėtų gebėti ryžtingiau kovoti su ūkio negaliomis. Ji nejaus poreikio ginti ir teisinti nevykusius pirmtako sprendimus. Nemažiau svarbu tai, kad jos veiksmus mažiau kaustys galima rinkėjų rūstybė. Naujai išrinktas vyriausybes pirmaisiais savo valdymo metais gali sau leisti imtis nepopuliarių bet būtinų priemonių. Iki kitų rinkimų žmonės bus jas seniai užmiršę arba net dėl jų dėkingi, jei jos sustabdė ūkio smukimą.
Vargu ar Seimas save paleis. Daugelis nenorės rizikuoti naujais rinkimais, nes žino, kad nesulauks teigiamų rezultatų. Grėsmingai smunka socialdemokratų partijos reitingai. Jos prezidiumo nutarimas toliau remti Kirkilo Vyriausybę ir jos vykdomą Atominės elektrinės įstatymą rodo, jog ji pasiryžusios likti valdžioje ir viliasi, kad po kokio pusmečio rinkėjų malonė ant jų nusileis kaip mana iš dangaus. Tad Vyriausybės žlugimo agonija gali tęstis iki kitų metų rudens. Metus sėdėti sudėjus rankas yra per didelė prabanga.