Tokia karštligiška reakcija atrodo kiek keistoka, nes iš tikrųjų nei valstybė, nei kokios nors piliečių grupės realiai neužkerta kelio šioje mūsų visuomenės gyvenimo srityje reikštis pliuralizmui. Na, nebent kai ką piktina, kad mūsų šalyje dar neįteisintos homoseksualų santuokos. Visos kitos asmeninio gyvenimo formos – pasirinkimo reikalas.
Atrodo, visas garas į švilpuką eina iš instrumentalistinio avangardininkų požiūrio į dabartinę šeimą, kaip į administracinį–ūkinį junginį arba darinį, kurio svarbiausia paskirtis – tenkinti vis augančią patogaus ir vartotojiškai perspektyvaus gyvenimo paklausą. Šitoje ideologijoje iš principo atmetama didžiai prasminga nuolankumo sąvoka. Žmogus nebetraktuojamas kaip tikslinga gamtos logikos dalis ir ima taikytis į, tebūnie metaforiškai pasakyta, Dievo vietą. Tokių pragaištingų bandymų mūsų civilizacijos istorijoje jau būta. Tik šį kartą galimybės indoktrinuoti visuomenę nepalyginamai geresnės net nei bolševikinio eksperimento metais.
Totalitarinio režimo propagandos meistrai iš „masių“ reikalavo tiesiog tikėti brukama doktrina, ir taškas. Naujojo, drįsčiau pavadinti, „šliaužiančiojo“ socialinio eksperimento entuziastai, atvirkščiai, nuolat plačiąją auditoriją bestselerių pavidalu bombarduoja prašmatniomis teorijomis apie „tikrąją“ žmogaus egzistencijos prasmę, pirmiausia besiremiančią vis naujomis, anksčiau nežinotomis žmogaus/asmens/individo/gyvūno teisėmis, ir kasdien pateikia aibes visokiausių įmanomų tyrimų duomenų, skirtų naujoms tiesoms įrodyti. Nesiimčiau kategoriškai tvirtinti, kad nemaža tų tyrimų dalis nekonstruoja būsimos tikrovės, užuot konstatavusi jau esamus faktus. Ir kas iš to?
Iš to rutuliojasi keletas esminių dalykų, kurie gal labiausiai matomi stebint požiūrio į šeimą, jos būklės transformacijas.
Žodį savirealizacija anksčiau šitame tekste kabutėse įrašiau visiškai sąmoningai, nes manau, jog nuo to momento, kai visuomeniškai reikšminga dalis moterų vaikų gimdymo ir auginimo ėmė nebelaikyti aukščiausiu savo išsipildymu, šis madingas žodis įgavo siauresnę, išvien ideologizuotą prasmę.
Tai štai iš kur aršus puolimas prieš varganus, būtus nebūtus patriarchalizmo likučius (nekalbu apie marginalijas, kalbu apie savo atsakomybę suvokiančius žmones) ir iš kur verksmai apie nelygias galimybes. Su pastaraisiais, tiesa, būtų galima ir sutikti, jei tame diskurse žodį savirealizacija sąžiningai pakeistume žodžiu vartojimas. Tačiau to nebus, nes be minėto socialinio nerimo dar yra ir sunkiai suvokiamo masto socialinis apmaudas dėl nepakankamų apyvartų. Kai ne visi gali iki galo išnaudoti savo vartojimo potencialą, tai gamintojai labai aiškiai mato, kad apyvarta galėtų būti gerokai didesnė, o tokia nėra.
Didžiausias vartojimo ekonomikos paradoksas yra tai, kad pats vartojimas tuo pat metu yra ir gamyba. Taip žiūrint, kiekviename mūsų yra nors kiek to socialinio apmaudo dėl nepakankamų apyvartų. Taigi, kas pats to nesuvokdamas apmaudauja labiau, tam įrodyti, kad moterį žemina vaikų gimdymas ir auginimas, tai suvokiant kaip esminę priedermę, o ne kaip primestą naštą, gerokai lengviau.
Iš tikrųjų gamtos logikos niekinimo laikais lygių galimybių požiūriu vyrai turėtų jausti nepalyginamai didesnę skriaudą: juk jie dabar nė iš tolo nepriartėja prie moterų, apdovanotų įstabia galia – dalį savęs paversti nauja gyvybe, kuriai tąkart esi reikalinga vienintelė.