Senovės graikų žodis, reiškiantis laisvą laiką, mus pasiekė įgijęs jau visai kitą, netgi priešingą prasmę. Lietuvių kalboje aptinkame tik žargonišką jo pavidalą: „šulia” (arba „šulė”) (mokykla). Laisvas laikas kadaise buvo lavinimosi sinonimas. Šiandien „šulia” yra viena iš pagrindinių disciplinos ir kontrolės institucijų, kur jaunuoliai rengiami parsiduoti ir indoktrinuojami kapitalizmą suprasti kaip natūralią tvarką.
Tariamai akivaizdžiausias atsakymas į klausimą „kam reikia dirbti?” – „kad nemirtum badu” – iš tikrųjų neturi jokių šansų būti parduotas aukcione. Kas gali imti už gryną pinigą tokį atsakymą, jeigu akivaizdu, kad galima ir NEdirbti (būti bedarbiu) tam, kad nemirtum badu. Kita vertus, tik nedaugelis dirbdami uždirba padoriam gyvenimui, todėl tenka daryti išvadą, kad dauguma dirba „ne dėl pinigų”.
Ir arkliui aišku, kad kapitalizmo sąlygomis darbo tikslas yra visai ne elementarių gyvenimo sąlygų susikūrimas. Net toks darbas (ar visų pirma toks), kurį dirbantys badauja ir neuždirba net duonai, yra skirtas užtikrinti gerą gyvenimą kitam – darbdaviui.
Pagal oficialią viziją gamybos proceso tobulėjimas išlaisvina vis daugiau laisvo laiko, išlaisvina darbo žmones ir lėtai, bet užtikrintai mus veda į rytojų, kuomet technologinė tobulybė mus visiškai išvaduos iš darbo. (Beje, Stalinas to nežadėjo: jis sakė, kad visuomenė be darbo yra utopija.)
Tuomet gyvenimas bus žaidimas. Bet kol kas turime vis daugiau ir daugiau dirbti ir vis daugiau savo laisvo laiko laisva valia atiduoti kitam.
Štai darbdavių atstovas sako nesuprantąs, ko žmonės bėga į užsienį – juk gyvenimas ten brangesnis, net jei jie ir uždirba daugiau. Tai pavydo deklaracija. Pabėgę žmonės gerina kitų darbdavių gyvenimą.
Išmėginkime patį primityviausią teiginį: darbo prasmė – užsidirbti pinigų, kad išgyventum. Iškart galima pasakyti, kad pinigai negali būti „gyvenimo prasmė”, nes, kaip žinote, tai tik iškeičiami popieriai. Reikia svarstyti visa tai, į ką tie popieriai gali būti iškeisti, taigi patys matote, kokia neaiškybės praraja atsiveria vos pradėjus svarstyti net ir pačią primityviausią tezę apie darbo prasmę.
Kol kas kapitalizmo kritikai skiria per mažai dėmesio klausimui, kokia yra darbo prasmė. Greičiausiai jie bijo užgauti sunkiai triūsiančius darbo žmones. Be to, gali atrodyti, kad tai – akivaizdus dalykas. Bet tai tik įspūdis.
Darbas yra tai, už ką tikimasi „atlyginimo”. Taigi čia susiduriame su tam tikros „lygybės” idėja. Atlyginimas turi būti „lygus” darbo vertei. Arba – atlygintojas savo pajėgumu atlyginti turi „prilygti” dirbančiojo darbo pajėgumui. Antraip pradeda augti skola.
Čia iškart galima išvesti ir kitą lygybę: nesąžiningai arba neteisingai atlyginamo darbuotojo įsiskolinimai už gyvenimą yra materiali jam atlyginimą neteisingai mokančio darbdavio skolos savo darbuotojui išraiška. Taigi jeigu visuomenė prasiskolinusi iki ausų, galima drąsiai daryti išvadą, kad jos darbdaviai jai labai daug skolingi.
Ar čia paminėti ir nepaminėti tradiciniai darbo prasmės apibrėžimai tinka ir šiuolaikiniams gamybiniams santykiams? Pasitelkime pavyzdį, gražiai iliustruojantį tuos santykius: realybės šou.
Tarkime, darbdavys – pavadinkime jį „prodiuseriu Valinsku” (sutapimas su realiais asmenimis – atsitiktinis) – sudaro sutartį su realybės šou aktoriumi Andriumi, pagal kurią Andrius įsipareigoja gyventi Valinsko diktuojamomis sąlygomis, o Valinskas įsipareigoja diktuoti sąlygas.
Kur čia padėti lygybės ženklą? Iš esmės, kadangi Andrius nieko nedirba, – jo gyvenimas yra žaidimas (arba vaidyba), – tai Valinskas jam nieko ir nemoka arba moka „lygiai” nulį. Tuo tarpu Valinskas sunkiai triūsia diktuodamas sąlygas.
Jų santykiai yra, galima sakyti, natūralūs: už gyvenimo sąlygas Andrius „atsilygina” Valinskui natūra: juk prodiuseriui iš esmės reikalingas Andriaus kūnas, jo kūniškas buvimas. Šis buvimas Valinskui „neša” pelną: jis naudojasi jaunuolio kūnu tam, kad galėtų atsilyginti savo rėmėjams.
Šia prasme Valinskas irgi „atsilygina” Andriui natūra: jis suteikia Andriui būtį, iš nieko paverčia „kažkuo”, sukuria sąlygas gyventi, taigi sukuria jam gyvenimą, po to ir „išleidžia į gyvenimą” (arba „į žmones”).
Šiuo atžvilgiu šio tipo gamybiniai santykiai nepaprastai panašūs į XIX amžiaus „natūralius” darbdavių ir darbo jėgos santykius: juk kadaise darbdaviai, užuot mokėję savo darbo jėgai atlyginimą, tiesiog kūrė jai gyvenimą. Kapitalistai „išlaikydavo” darbininkų kaimelius, suteikdavo jiems visą būtį. Žmonės dirbo „ne dėl pinigų”. Kai kuriais atvejais – pavyzdžiui, plantacijų darbininkams – buvo atlyginama alkoholiu. Santykiai buvo „natūralūs”, labai panašiai kaip realybės šou.
Žinoma, galima prisiminti ir vergvaldystės epochą. Vergo gyvenimas – tai „žaidimas”, „šventė”. Jis dirba ne už atlyginimą, ne dėl pinigų. Panašiai kaip realybės šou dalyviai, jis negali ir nenori pabėgti, o pabėgęs vis tiek lieka susaistytas.
Masės žmonių dirba už minimumą – kokia jų darbo „prasmė”? Tai negali būti pinigai. Jie dirba tauresniam tikslui. Savo kūnais jie „neša” pelną. Jie dirba tam, kad taptų „kažkuo”, ne niekuo, nes, pasak reklamos, „jei tavęs čia nėra, tavęs nėra niekur”. Juk laisvojoje rinkoje „niekam negali būti blogai”. Jei tau blogai, tai tu esi niekas.