Šiose knygose yra logikos, o ją pernelyg mėgsta technokratai. Žinome, ką gali logika: “logika” įrodė, kad aeroplanai negali skraidyti, kad vandenilinė bomba teoriškai neįmanoma ir kad akmenys iš dangaus nekrenta. Logika išreiškia idėją – ko neatsitiko vakar, negali atsitikti ir rytoj. Iš logikos išplaukia ir antihumaniškiausias Merfio dėsnis – savęs pažinimas yra aukščiausia agresijos forma. Akivaizdu, kad logika mažai ko verta ieškant aukščiausios tiesos.
Tam yra retorika. Įsileidę į ją silogizmus, Lietuvos humanitarai aukštojo mokslo reformos planą konstruoja naudodami iš metonimijų, metaforų, oksimoronų, alegorijų išvestų silogizmų virtines. Visiškai tikėtina, kad humanitarų nuomonė, išreikšta tokiomis gerai supakuotomis ir literatūriniais ornamentais papuoštomis silogizmų virtinėmis, gali įtikinti ir politikus. Ne kiekvienas varginsis išlukštenti esmę, ne kiekvienas ir sugeba.
Ypač, kai ją skelbia oratorystės meną ar plunksną gerai įvaldęs humanitaras. Be to, nuomonė yra šventas dalykas. Demokratija garantuoja teisę ją turėti ir laisvai reikšti, nors ir demokratinėmis besivadinančiose šalyse šis principas neretai pažeidžiamas – oratoriams, pernelyg įkyriai skelbiantiems save karaliais ar napoleonais, yra apribojama judėjimo laisvė.
Humanitarai simpatiškesni
Nors Lietuvos humanitarai aiškesnių argumentų kalbą neretai tapatina su technokratija, yra vilties, kad juos mažiau saisto klaniniai interesai, ir todėl įmanoma diskusija. Tačiau apie reformas humanitarai dažniausiai prabyla dėl asmeninės nuoskaudos, nesvarbu, įsikalbėtos ar tikros. Tuomet reikia klausytis širdimi. Išgirsite sielos klyksmą dėl neregistruotos ar neakredituotos studijų programos, negauto doktoranto, neįskaityto mokslinės veiklos produkto, lieso biudžeto, kuris neleidžia įsigyti orumo nežeidžiančio švarkelio.
Nors tai ir sujaukia humanitarų siūlomas reformas, bet jie simpatiški, nelygu universitetų hierarchams, besirūpinantiems asmeninėmis privilegijomis, kurių visumą jie skambiai vadina universiteto autonomija. Vis tik klausantis humanitarų apie Lietuvos universitetų katastrofišką padėtį ir apie superkardinalių reformų būtinumą, įkyriai kirba du klausimėliai.
Klausimai humanitarams
Pirmasis – gerbiamieji, kur jūs buvote anksčiau, prieš penkis, prieš dešimt metų? Dabar jau beprasmiška aušinti burną. Lietuvos universitetinių studijų traukinys jau nebe ant akligatviu besibaigiančių bėgių, iš kur reforma galėtų studijų traukinį grąžinti į padorų kelią. Traukinys jau nusivertė nuo bėgių. Virstančių vagonų ratai dar mala orą, bet praktiškai nebeįmanoma jokia reforma, kuri išgelbėtų traukinį nuo katastrofos. Toliau argumentuosiu, kad taip ir yra.
Antrasis – ar plačiai girdimos Lietuvos humanitarų kalbos apie reformas, yra jų humanitarinio išprusimo, kurio bent pradmenis turėtų įgyti kiekvienas universiteto absolventas, išraiška? Pavyzdžiui, nuo pavasario visuose humanitarų sluoksniuose sklando nuomonė, kad reikia reformuoti biudžetinių lėšų skyrimo tvarką, nes humanitarams priklausančias valstybės lėšas “suvalgo tiksliukai”. Šiai minčiai pritaria ir tokią reformą stumia ir Lietuvos Prezidento aplinkoje esantys humanitarai. Nors humanitarams ir “tiksliukams” tenkančių biudžetinių lėšų proporcijas labai lengva sužinoti žvilgtelėjus į visiškai neslaptus Švietimo ir mokslo ministro įsakymus, bet vengiama skaičiais remtis – Lietuvos humanitarms jie tėra tik dar viena technokratų skleidžiama apgaulė.
Brandinti akademinę bendruomenę
Siūlymas pirmiau sulaukti tikros akademinės bendruomenės atsiradimo, o kol kas ją tik brandinti tolygus siūlymui neskubėti su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu – Lietuvos visuomenė tikrai nebuvo pasirengusi pati tvarkytis savo valstybėje, pirmiau reikėjo sovietinėje aplinkoje subrandinti savo gebėjimus dirbti laisvės sąlygomis ir tada skelbti nepriklausomybę. O gal geriau nelaukiant perrašyti dabartinius Lietuvos įstatymus, puoselėjančius feodalizmą universitetuose, ir taip paspartinti akademinės bendruomenės atsiradimą?
Nubausti blogiuką
P. Subačiaus š.m. rugsėjo 27 d. interviu portalui DELFI “Mokamas mokslas – neišvengiamas” labai daug neišbaigtų užuominų. Jis užsimena, kad rengiama kardinali visiškai kito lygio “aukštojo mokslo ir mokslo Lietuvoje valdymo, universitetų savivaldos reforma, įtraukiant ne formalias tarybas, kurios kartą per metus susirenka išklausyti rektoriaus ataskaitos ir pasišypsoti, bet kurioms rūpėtų visuomenės interesas”, bet paslaptingai nutyli, kaip tai bus daroma. Aiškiai įvardintas tik vienas blogiukas ir siūloma, kaip įveikti blogiuką. Manytina, kad tai didžiausias blogiukas Lietuvos aukštajame moksle, nes kiti nėra konkrečiai įvardinti,
P. Subačius tvirtina, kad “visiems aišku, jog Studijų kokybės vertinimo centras totaliai susikompromitavo”, bet nekaltina atskirų asmenų ir siūlo dešimčiai metų “sustabdyti Studijų kokybės vertinimo centro darbą ir tada spręsti”, ką daryti. Kyla keli klausimėliai. Dešimt metų nieko nedaryti? Keista – ar P. Subačius neranda kaltų, ar tokių iš viso nėra? Bet taip nebūna, kad darbas, blogas ar geras, darytųsi be darančių. Vis vien smagu matyti P. Subačių taip ryžtingai nusiteikusį reformoms, nors jis ir mistifikuoja Studijų kokybės vertinimo centrą priskirdamas jam universiteto funkcijas su ministerijos galiomis.
Turiu nuvilti – Centras tik organizuoja studijų programų vertinimą, o sprendimą dėl akreditavimo priima Švietimo ir mokslo ministras. Centras tikrai negali pasiekti, kad “nebūtų išduodami išsilavinimu nepadengti diplomai”. Tai gali pasiekti tik diplomus išduodančios aukštosios mokyklos. Normaliame pasaulyje tik pačios aukštosios mokyklos gali užtikrinti studijų kokybę. Reikalauti to iš Centro yra tas pats, kas reikalauti iš Centro būti geriausiu Lietuvos universitetu. Iš tikrųjų Centras po studijų programos vertinimo gali tik siūlyti aukštajai mokyklai ištaisyti pastebėtus trūkumus ir teikti siūlymus ministerijai. Šiuo požiūriu Centras yra tik aukštosios mokyklos padėjėjas, bet Lietuvos universitetai Centro siūlymus laiko kišimusi į autonomiško dvaro vidaus reikalus.
Universiteto savivalda
P. Subačiaus teigia, kad “universitetai turėtų turėti galimybę tą turtą valdyti (laisvai disponuoti savo turtu), tačiau, mano nuomone, jiems negalima suteikti naujų privilegijų ar teisių nereformavus jų valdymo ar apskritai aukštųjų studijų ir mokslo sistemos. Jei ta sistema būtų reformuota – universitetų autonomija įgytų visuomenės ir verslo kontroliuojamos savivaldos pobūdį”. Gaila, kad P. Subačius siūlomo savivaldos pobūdžio visiškai nedetalizuoja – išlaikant visuomenės ir verslo kontroliuojamos savivaldos regimybę, galima ją taip įgyvendinti, kad toji savivalda pavirstų visiška priešingybe pirminiam sumanymui.
Tačiau reikia pažymėti, kad iš esmės siūlomas savivaldos pobūdis sutampa su savivalda įgyvendinta arba įgyvendinama geriausiuose pasaulio universitetuose. Pavyzdžiui, JAV, Jungtinėje Karalystėje Skandinavijos šalyse, Nyderlanduose, Austrijoje aukštojo mokslo vadovai vadovaujasi privaloma nuostata, kad universitetas tarnautų visuomenei ir kad būtų įtvirtinta tokia globėjų (socialinių partnerių) parinkimo tvarka, kuri leistų išrinkti geriausius kandidatus į universiteto aukščiausią valdymo instituciją – tarybą. Šios šalys nuolat tobulina tokias atskaitomybės visuomenei priemones, kurios yra universiteto tarybos veiklos standartas.
Daugiausiai studentų, mažiausiai finansų
Efektyvi savivalda reiškia ir efektyvų finansinių išteklių naudojimą. Deja, P. Subačiaus siūlomoje studijų finansavimo reformoje tokios sąsajos nėra, o siūloma finansavimo reforma sukeltų tik chaosą ir galutinę studijų sistemos griūtį. P. Subačius reikalauja, kad “valstybė turėtų aiškiai pasakyti, kiek gali skirti lėšų studentų finansavimui ir išlaisvinti priėmimo į universitetus mechanizmą”. Bet valstybė, kiekvienais metais planuodama Lietuvos biudžetą, aiškiai pasako, kokia valstybės biudžeto dalis skiriama studijų finansavimui.
Vargu, ar įmanoma žymiai padidinti šią dalį – reikėtų atimti iš kitų biudžetinių sferų – sveikatos apsaugos, vidurinio švietimo, pensijų ir pan. Lietuva studijoms išleidžia virš 1 proc. nuo BVP, ir ši dalis artima Europos Sąjungos vidurkiui. Tačiau yra kelios esminės problemos. Viena tame, kad Lietuvos gyventojui tenkanti BVP dalis yra gerokai mažesnė nei ES vidurkis. Antra tame, kad priėmimo į valstybinius universitetus mechanizmas yra laisvas, jį faktiškai valdo patys universitetai – vyriausybė, nustatydama priimamų studentų skaičius, iš esmės tai daro pagal universitetų pageidavimus, nes vis viena neturi svertų juos sukontroliuoti.
Vadovaudamiesi iliuzija, kad didesnis studentų skaičius reiškia proporcingai didesnį finansavimą, ir ryžtingai veikdami vyriausybės kuluaruose, universitetų vadovai beatodairiškai didino studentų skaičių ir sukėlė dabartinę krizę – Europoje turime didžiausią studentų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų ir keturis kartus mažesnį finansavimą tenkantį vienam studentui. Tokia politika užblokavo ir privačių aukštųjų mokyklų sistemos, galėjusios išspręsti daugelį dabar iškilusių problemų, plėtrą – praktiškai visus potencialius studentus absorbuoja valstybinės aukštosios mokyklos.
Didesnė kaina – vertingesnis diplomas?
P. Subačius siūlo: “valstybės dotacija daliai studentų padengs mokymo kaštus, o kiek atsiras norinčių studijuoti skolon, už savo pinigus, kiek atsiras tokių, kurie prikalbins įstaigas ar privačias organizacijas finansuoti studijas – tai bus jų reikalas. Studentų gali ir sumažėti ir padaugėti, tačiau tai bus natūralus procesas. Aukštosios mokyklos jo dėka turės diferencijuotis – vienos labai padidins studijų kainas, bet, reikia tikėtis, jų diplomas bus vertingesnis”. Tai tikrų tikriausias oksimoronas – išlaikant chaosą, siūloma chaosą padaryti sistemišku. Jau dabar panašiai elgiamasi universitetuose. Universitetų vadovai, Seime prastūmę įstatymo pataisą leidžiančią iš valstybinių aukštųjų mokyklų vakarinio ir neakivaizdinio skyrių studentų lupti visą studijų kainą, šiuos studentus pavertė antrarūšiais. Jei asmuo dėl objektyvių priežasčių, pvz., dirba ir išlaiko šeimą, stoja ne į dienines, o į neakivaizdines ar vakarines studijas, tai jis yra baudžiamas. Taigi, pažeidžiama konstitucinė norma, kurios esmė – vienodas studijų prieinamumas valstybinėse aukštosiose mokyklose.
Čia ypač pasižymi teisininkų kalvė – Mykolo Riomerio universitetas, kuriame tokių studentų yra virš pusės. P. Subačiaus siūlyme galutinai atsisakoma pamatinės vertybės – vienodo valstybinio aukštojo mokslo prieinamumo nepriklausomai nuo turtinės padėties. Turi pinigų – nors ir nelabai gabus, gali studijuoti brangioje valstybinėje aukštojoje mokykloje, kurios diplomas “vertingesnis”. Neturi – geriausiu atveju studijuosi pigioje valstybinėje mokykloje, kurios diplomas ne toks vertingas.
Lietuvos valstybinėse aukštosiose mokyklose visi studentai turėtų mokėti vienodą studijų įmoką, likusią dalį padengtų valstybė. Be to, visiems studentams turėtų būti garantuota teisė lengvatinėmis sąlygomis gauti paskolą studijoms apmokėti ir pragyvenimui. P. Subačiui vertėtų pastudijuoti, kaip mokama už studijas šiuo požiūriu liberaliausioje šalyje – Jungtinėse Valstijose. Šios šalies valstybiniuose universitetuose mokestis už studijas visiems studentams vienodas, yra daugybė galimybių gauti lengvatines paskolas studijoms apmokėti, fondų, teikiančių stipendijas. Šalia valstybinių universitetų egzistuoja privatūs, kuriuose mokestis gerokai didesnis. Galintys mokėti tokį mokestį bevelija pasirinkti privačius universitetus, nes didelė konkurencija jas pavertė geresnėmis studijų institucijomis nei valstybiniai universitetai.
Lietuvai praverstų ir Jungtinės Karalystės, Danijos, kitų toliau pažengusių šalių patirtis. Reikėtų daug kalbėti apie šių šalių studijų finansavimo mechanizmus norint išsiaiškinti, kodėl daroma taip, o ne kitaip. Nors šiose šalyse verslas stipriai remia ir valstybinius universitetus, baigsiu tuo, kad vienas ir tas pats universitetas nėra valstybinio ir privataus universiteto samplaika, ką siūlo P. Subačius. Jei valstybiniam universitetui leidžiama pačiam nusistatyti studijų kainą, tai jis turi privatizuotis ir tapti privačiu universitetu.
Valstybė turi vienodai traktuoti valstybiniuose universitetuose studijuojančius studentus, nes priėmimas į valstybinį universitetą reiškia, kad valstybė garantuoja būtiną studijų kokybę. Jei tokiomis sąlygomis valstybinis universitetas nesugeba garantuoti reikiamos studijų kokybės, tai valstybės pareiga pasirūpinti, kad tas universitetas pasitaisytų. Jei nesugeba – universitetas turi būti uždarytas. Už nekokybiškas studijas bausti universitetą, sudarant tokias sąlygas, kad jam mažėtų finansavimas, yra tas pats, kas smaugiant reikalauti dainuoti.
Lietuvos aukštojo mokslo bankrotas
Dabar grįžtu prie pradžioje išsakytos minties, kad reforma katastrofiškai pavėlavo ir mokamos studijos nebeišgelbės. Studentai jau pajudėjo į kitų šalių universitetus. Šiais metais proceso simptomai aiškiai pasirodė viešoje erdvėje. Priėmimo komisijos žiniasklaidoje skelbė, kad universitetai nesulaukė priimtųjų abiturientų, kurie Lietuvos universitetą laikė tik rezerviniu variantu, jei nepavyktų įstoti į Vakarų universitetą. Šis procesas nebesustabdomas. Nesulėtins jo ir dabar vykstanti nenutrūkstama, vien tik į pinigų “išmušimą nukreipta viešųjų ryšių akcija, kurią žiniasklaidoje organizavo naujasis rektorių konferencijos prezidentas R. Ginevičius.
Jei bus įvesta visuotinė studijų įmoka, tai geriausi mūsų studentai rinksis Vakarų universitetus. Kokiu kvailiu reikia būti, kad pirktum sugižusį pieną nykioje parduotuvėje, jei gretimoje parduotuvėje galima už tą pačią kainą ar dar pigiau nusipirkti gero šviežio pieno. Studijos ES šalyse lietuviams dabar lengvai prieinamos. Prasidėjęs procesas toliau tik greitės, o visuotinai mokamų studijų įvedimas dar labiau padidintų emigracijos pagreitį. Lietuvoje esantys moksleiviai žaibo greičiu gauna informaciją iš jau išvykusių draugų ir kuria savo ateities planus, bet jų nebesieja su studijomis Lietuvos universitetuose.
Žinoma, Lietuvos universitetai neišnyks, bet iš jų liks tik pavadinimas be turinio. Juose nebebus gabiausių studentų, universitetai, net ir nenorėdami, turės taikytis prie pilkumos – turės žeminti studijų kokybę. Universitete gali stigti lėšų, dėstytojas “skuduryne pirktu nertiniu” eiti skaityti paskaitų, bet geresnės ateities viltis galutinai užges tik tuomet, kai universitete nebeliks žinojimo siekiančių studentų. Merdėjimas bus lėtas.
Tam tikrą laiką universitetai dar keps šiokius tokius bakalaurus, bet tarp parengtų magistrų ir daktarų vis didės pseudomagistrų ir pseudodaktarų dalis. Toliau – neišvengiama universiteto mirtis. Faktiškai tai dabartinės kvalifikuotų Lietuvos žmonių emigracijos tąsa. Išvyko šimtai tūkstančių, jų jau stipriai pasigendama, o paskui juos pradeda išvykti ir tolimesnė Lietuvos ateitis.
Vienintelis išsigelbėjimas – sukoncentruoti stipriausias Lietuvos pajėgas keliuose universitetuose, o kitus uždaryti. Į universitetus priimti tris keturis kartus mažiau studentų ir be jokių mokesčių už studijas rengti tikrą Lietuvos elitą. Bet to nebus daroma, nes tai būtų valdžios vyrų ir moterų politinis charakiri. Mūsų politikai nesilaiko elementarių padorumo taisyklių, ką jau kalbėti apie Japonijos samurajų kodeksą.