A.Medalinskas. Kai dėl gražių idėjų aukojama valstybė (atsakymas T.Venclovai)

 (498)
Liepos 30 d. prieš 70 metų iš Kauno į Maskvą išvyko traukinys, kuriuo važiavo 20 žmonių delegacija prašytis, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą. Šioje delegacijoje buvo ir dalis lietuvių inteligentų, įsitikinusių, jog daro gerą darbą savo kraštui, nors jį iki šiol valdęs politinis elitas jau pajuto sovietų okupacijos nagus.
Alvydas Medalinskas
Alvydas Medalinskas

Į Maskvą vykusieji tikėjo, kad įsijungusi į naują tautų broliją Lietuva gali suklestėti, o noras gyventi nepriklausomai, atskirai nuo Sovietų Sąjungos respublikų būtų anachronizmas. Taip Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Antanas Venclova, Liudas Gira ir kiti atvežė Stalino saulę.

Po 50 tragiškų okupacijos metų mūsų šalis atkūrė nepriklausomybę. Lietuva tapo transatlantinės bendrijos ir Europos Sąjungos nare, kas, bent jau iki šiol, tikrai neprieštarauja nepriklausomos valstybės idėjai. Tačiau negalėjau net pagalvoti, kad 20-aisiais nepriklausomos valstybės gyvenimo metais atsiras lietuvių intelektualų, kurie pasakys, jog nepriklausomybė yra XIX amžiaus svajotojų laikų anachroniškas mentališkas konstruktas, o Sąjūdžio laikais ir nebuvo intelektualų - tik karjeristai, kuriems nepavyko visuomenėje užimti vietos, atitinkančios jų troškimus.

Be to, tvirtins, kad gyvename epochoje, kai silpnėja tautos ir teritorijos ryšys ir kaltins Lietuvą sergant psichologiniu kompleksu: ,,nepriklausomybės fetišizmu‘‘, prieš ką tik vienetai intelektualų išdrįsta protestuoti. Taip pat prognozuos, kad valstybes pakeis globalinė sąjunga. Tiesa, vėliau. Kol kas išliks tautiniai skirtumai, kalbos, tradicijos.

Labai norėčiau tikėti, kad vis dėlto bendromis pastangomis sukursime tokią valstybę, kurioje žmogaus gerovė ir teisingumas bus du svarbiausi valstybės prioritetai lygia greta su pagarba tautos istorijai, kultūrai (tradicinei ir naujajai), patriotizmu, meilės savo kraštui skiepijimu nuo pat jaunų dienų.
Alvydas Medalinskas

Kievienas Lietuvoje yra laisvas reikšti savo mintis kaip nori ir kokias tik nori. Tai yra vienas iš svarbiausių Nepriklausomybės pasiekimų po baisios ne vieną dešimtmetį trukusios okupacijos, kai minėta delegacija parsivežė iš Maskvos saulę. Tačiau, prisimenant šią misiją į Sovietų Sąjungą, kyla klausimas: negi per 70 metų nieko nepasimokėme. Juo labiau, kad mintis, nuvertinančias nepriklausomybės svarbą, dabar pareiškė žmogus, kuris yra tos delegacijos nario, vykusio į Maskvą, atžala.

Skirtingai nuo kai kurių euroskeptikų, kurių netrūksta Lietuvoje, nesiruošiu lyginti sovietinės okupacijos su Lietuvos stojimu į Europos Sąjungą, nes tai yra du visiškai skirtingi procesai. Okupacija buvo grubios prievartos aktas, o stojimas į Europos Sąjungą įvyko bendra valia. Pastarasis procesas buvo naudingas Lietuvai, nes atvėrė plačias veiklos galimybes šaliai, suteikė taip būtinų lėšų mūsų ekonomikai ir žemės ūkiui, kurių dalį, tiesa, išgrobstė vietiniai ilgapirščiai, dabar tapę milijonieriais. Bet čia jau ne Briuselio, o mūsų kaltė, kad tinkamai šių lėšų panaudojimo nesugebame kontroliuoti.

Iš kitų Europos šalių perėmėme ir daug naudingų receptų, kaip galima kurti teisinę demokratinę valstybę, kurios, tiesa, taip pat iki šiol nesukūrėme, bet vėlgi dėl savo kaltės. Įstatymai, kuriuos priėmėme, turėtų ginti žmogaus ir piliečių teises ir, bent iki šiol, nesikėsino į tautų tapatumą bei teisę turėti savo nacionalines valstybes. Žinoma, kiltų daug nerimo, jeigu iš Briuselio kas nors imtų aiškinti, kad būtina diegti genetiškai modifikuotus produktus ar vardan tolerancijos būtų suduotas smūgis tradicinei šeimos sampratai bei tikėjimo vertybėms Lietuvoje, bet tai jau yra visiškai atskiras klausimas.

Liūdniausia yra kitas dalykas. Požiūris į valstybės svarbą tada prieš 70 metų ir šiandien, po to, kai pasirodė Tomo Venclovos straipsnis. Juk tada, kaip rodo faktai, matyt, niekas iš vykusių į Maskvą inteligentų net juodame sapne negalvojo, kad Stalino saulę parveš kartu su represijomis bei trėmimais, kurie nuvilnijo per Lietuvą metams nepraėjus po šios kelionės. Šie inteligentai vyko į Maskvą kitko: tikėdamiesi įsilieti į pažangių valstybių sąjungą, kur ekonomikos pakilimas ir modernizacija vyko tuo metu, kai Vakarų pasaulis buvo ištiktas gilios ekonominės krizės, kur darbo žmogus yra laisvas nuo kapitalistų priespaudos ir kur saugomos žmogaus teisės, demokratija, tuo tarpu, kai likusiame pasaulyje, įskaitant ir tarpukario Lietuvą, buvo nepajudinamas autokratinis režimas. Mažai kas tuo metu Lietuvoje žinojo ar kreipė dėmesį į lenininį ir stalininį terorą, todėl Sovietų Sąjungą net toks rašytojas, kaip Balys Sruoga pavadino Rojumi. Kodėl į tokį Rojų neįžengti, net jeigu tektų paaukoti savo valstybę?

Šie inteligentai tikėjo dar savo valstybės savarankiškumu naujoje Sąjungoje, kuri veikė, kaip jiems buvo sakoma, pagal naują ir pažangią, stalininę Konstituciją, kai visos respublikos yra lygios ir nepriklausomos. Bet sovietų valdžios po 1940 metų okupacijos išstumti į politinę avansceną lietuviški bolševikai, su kuriais bendradarbiavo tarpukaryje šie kairieji inteligentai, buvo iš esmės pasiruošę atsisakyti valstybės vardan daug aukštesnių, kaip jie teigė, tikslų. Komunizmo ir pažangos pergalės visame pasaulyje. O Lietuva ir lietuvių kalba atrodė tik nereikalingas kliuvinys šiame kelyje.

Svarbu, kad kai kurie intelektualai su panieka nekalbėtų apie savo tautą ir valstybę. Valstybė ir tauta gali atsikelti tik tada, jeigu nebus numarintas pasitikėjimas.
Alvydas Medalinskas

Tai labai tiksliai savo pranešime ,,Politinė kultūra ir Lietuva‘‘ pastebėjo 1988 metais Sąjūdžio išvakarėse Arvydas Juozaitis. Dabar T. Venclova cituoja savo straipsnyje kitą jo mintį:, ,,jeigu būsime tolerantiški, tai mus paskandins svetimos kultūros ir rasės, o mūsų šventą gintarinį pajūrį užplūs visokie perėjūnai‘‘. Tikrai nežinau, ar A. Juozaitis taip galėjo pasakyti, bet, jeigu taip ir buvo, tada visiems mums reikėtų dar kartą perskaityti jo darbą apie politinę kultūrą ir Lietuvą, tapusį vienu iš stimulų Sąjūdžio gimimui bei tautos sąmonėjimui Sąjūdžio išvakarėse ir kūrusiam tolerantišką Lietuvą.

Kaip bebūtų keista, bet net ir lietuvių bolševikų lyderiui Vincaui Mickevičiui Kapsukui kažkurį laikotarpį buvo nesvetimos tautinio atgimimo idėjos. Tačiau, kaip teigia jo amžininkai, jau Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse šis bolševikų lyderis pradėjo puoselėti mintį atsisakyti lietuvių kalbos ir urmu prisišlieti prie rusų bolševikų judėjimo, kad greičiau priartėti prie pasaulinės revoliucijos ir pažangos.

Praėjus dešimtmečiams, dabar naujoji karta europiečių retkarčiais prabyla, kad vardan pažangos ir lėšų taupymo reikia atsisakyti nacionalinių kalbų. Bent jau Europos parlamente. Tačiau šią teisę kalbėti savo kalbą kaip labai svarbią saugo daugelio mažųjų Europos valstybių atstovai. T. Venclova pabrėžia savo mechaninį ir pragmatinį požiūrį į lietuvių kalbą, teigdamas, kad jam rūpi lietuviško žodžio likimas, dėl to, kad jis nori turėti skaitytojų savo kūrybai. Bet, ar rūpi, kad šia kalba kalbėtų ir rašytų žmonės Lietuvoje? Apie tai T. Venclova nieko nesako, nors Lietuva yra tas vienintelis nedidelis žemės kampelis, kur lietuvių kalba bendrauja žmonės, kurie, jeigu kur nors išsikeltų, kad ir į Grenlandiją, kaip siūloma kitame straipsnyje tam pačiame žurnale, publikuojančiame T. Venclovos mintis, tai, matyt, greitai nutautėtų. O emigracijos iš Lietuvos mastai ir dabar jau yra gąsdinantys mažai tautai.

Bet, matyt, visa tai neatrodo problema tiems, kuriems nesvarbu, kur gyventi. Juo labiau nesvarbu gyventi krašte, kur kalbama gimtąją kalba. Jiems, matyt, nebaisi ir tautos emigracija, kurios, aišku, jokiais kitais būdais nesustabdysi, tik padaręs patrauklų tą nedidelį žemės lopinėlį žmonėms gyventi. Ir čia galima sutikti su T. Venclova, teigiančiu, jog žmonėms visų pirma rūpi, kaip funkcionuoja dabar valstybėje ekonomika, teisė, administracija, savivalda.

Istorijos pamokos sako, kad būtų klaida patikėti mūsų valstybės ir tautos likimą kitiems ar, susižavėjus kitomis idėjomis, nustumti į šalį valstybingumą ir tautiškumą.Teisingą ir demokratinę valstybę, kur gerbiamos ne tik piliečių bei žmogaus teisės, bet ir tautos teisė į valstybę, galime sukurti tik patys.
Alvydas Medalinskas

Tačiau, ar esame tikri, kad kada nors galėsime visa tai sukurti aukštesniame lygyje nei yra dabar ar dar bus sukurta kitose Europos valstybėse. Matyt, kad ne. Bet ar tai reiškia, kad visi iš Lietuvos turės išvykti dėl to, kad ten, kitur gyvenimas mielesnis. Matyt, kad išvyks tie, kurie nejaučia čia, Lietuvoje, savo šaknų ar nematys galimybės išgyventi. Norėčiau tikėti, kad kiti pasiliks. Pasiliks tie, kam valstybė su jos garbinga istorija, tautos kultūra nėra paniekos dalykas, tie kas jaučia emocinį ryšį su savo žeme, nors kai kas tai galbūt ir vadins senamadišku provincialumu.

Labai norėčiau tikėti, kad vis dėlto bendromis pastangomis sukursime tokią valstybę, kurioje žmogaus gerovė ir teisingumas bus du svarbiausi valstybės prioritetai lygia greta su pagarba tautos istorijai, kultūrai (tradicinei ir naujajai), patriotizmu, meilės savo kraštui skiepijimu nuo pat jaunų dienų. Prisipažinkime, tai nelengva jau ir dabar, kai visiškai kitoks informacijos srautas pasiekia vaikus ir jų tėvus. Bet tikiu, kad valstybė gali atsistoti ant kojų, nes lietuviai jau parodė, kad sugeba atsitiesti po negandų. Tik svarbu, kad kai kurie intelektualai su panieka nekalbėtų apie savo tautą ir valstybę. Valstybė ir tauta gali atsikelti tik tada, jeigu nebus numarintas pasitikėjimas.

Žvelgdami į tai, kas buvo prieš 70 metų ir naujas idėjas, užplūdusias pasaulį šiandien, pabandykime kiekvienas atsakyti, ar dėl šių gražių idėjų - pažangos, modernizacijos, žmogaus teisių, dirbančiųjų interesų gynimo, tautų draugystės ar valstybių sąjungos - galėjo ir ar gali būti į antrą planą nustumti savos valstybės ir tautos interesai, o juos ginantys pavadinti senamadiškais, nežengiančiais koją į koją su pasaulinėmis tendencijomis ir stabdžiais atvirai tautai bei valstybei?

Šis klausimas atrodytų labai keistas ir nesuprantamas, jeigu būtų nuskambėjęs šiek tiek daugiau nei prieš dvidešimt metų Sąjūdžio laikais, kai mojavome trispalvėmis šimtatūkstantiniuose mitinguose Vingio parke, kai džiaugėmės, regėdami savo vėliavą po pusę amžiaus trukusios okupacijos vėl iškilusią Gedimino pilies bokšte, kai vienas šalia kito susikabinę rankomis stovėjome Baltijos kelyje.

Po to atėjo Lietuvos Nepriklausomybės atstatymas, bet daug kas šioje valstybėje buvo pastatyta ant neteisingumo ir korupcijos pamatų. Per valdžios savivalę neretai nesimato žmogaus ir gilaus rūpesčio, kad žmonės iš Lietuvos neemigruotų, todėl vis daugiau savo kraštą palieka. Tolesnės kalbos su panieka apie savo valstybę ir tautą tik skatina šį procesą, nes žmogus mato vis mažiau kažko, kas jį sieja su gimtuoju kraštu.

Bet istorijos pamokos sako, kad būtų klaida patikėti mūsų valstybės ir tautos likimą kitiems ar, susižavėjus kitomis idėjomis, nustumti į šalį valstybingumą ir tautiškumą.Teisingą ir demokratinę valstybę, kur gerbiamos ne tik piliečių bei žmogaus teisės, bet ir tautos teisė į valstybę, galime sukurti tik patys. Jeigu nepamesime Sąjūdžio laikų tikėjimo ir neatsisakysime tų laikų idealų, kuriuos nežinia kodėl dabar prireikė pulti 20-aisiais Nepriklausomybės atstatymo metais ir praėjus 70-čiai metų po to, kai pusei amžiaus į Lietuvą buvo užvežta Maskvos saulė.

Galbūt po to kitų saulių siūlyti jau nereikėtų. Žinoma, dabar įsiliejant į globalines erdves Vakaruose, vardan pažangos ir modernizacijos nieko panašaus nenutiks, kaip buvo po įsiliejimo į Sovietų Sąjungą, bet savos valstybės nustumti į antrą planą neturėtume ir dėl šių gražių idėjų.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Sekmadienio Evangelija. Šilkmedis jūroje (29)

Apaštalai prašė Viešpatį: „Sustiprink mūsų tikėjimą.“ O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: 'Išsirauk ir pasisodink jūroje', – tai jis paklausytų jūsų.“ (Lk 17, 5–6)

N. Putinaitė. Vienintelė gera alternatyva Lietuvai (67)

Šiandien Europos Sąjungos kritikų, ypač tarp intelektualų, nors vežimu vežk. Netrūksta tų, kurie skelbia sąjungos pabaigą. Dar prieš vadinamąjį „Brexit“ balsavimą į ES modelio kritiką leidosi ne vienas britų intelektualas.

Pergyvenę sovietmetį: įpratome, kad be mušimo nieko nebus (282)

„Gyvenimas – tik finansų piramidės ir vekseliai. Kad laisvė – pinigai, o pinigai – tai laisvė. Ir kad mūsų gyvenimas nė sudilusio skatiko nevertas. Tai... tai tikras... suprantate... Net žodžių tam pavadinti nerandu... Gaila man tik mažamečių anūkų... Gaila. Jiems visa tai kasdien kala į galvas. Aš nesutinku. Buvau komunistė ir liksiu“, – rašoma Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygoje „Laikas iš antrų rankų“.

E. Lucasas: „Amerikos taikos“ amžius baigiasi (124)

Laikas parašyti pažymį Baracko Obamos administracijos politikai Europos atžvilgiu. Pažymėtina, kad yra kelios šios politikos kryptys. Nesėkmingiausia – stumiama Valstybės departamento. Johnas Kerry – po nelaimingiausia žvaigžde gimęs šios institucijos šeimininkas per kelis pastaruosius dešimtmečius. Jo pastangos susitarti su Rusija dėl Sirijos atspindi nepaprastą (ir aiškiai nepagrįstą) pasitikėjimą savo asmeniniais gebėjimais rasti diplomatinį sprendinį, neturint pakankamai raumenų, kad derybinė pozicija atrodytų įtikinama.

D. Sinkevičius. Teisėjų taryba pasityčiojo iš visų Lietuvos žmonių (285)

Šiandien į priešpaskutinį savo kadencijos posėdį rinkosi visą teismų sistemą prižiūrinti Teisėjų taryba, kuriai teko nelengvas išbandymas – pritarti arba pasipriešinti prezidentei, apginti teismų autoritetą arba dėl girtumo paslydusį kolegą ir taip leisti diskredituoti ypatingo pasitikėjimo visuomenei nekeliantį teisėjo vardą.