Visai kaip okupacijos metais, tik šį kartą būtų dar skaudžiau, nes žinotume: Lietuva dar yra pasaulio žemėlapyje, bet ji užvaldyta tų, kurie į viską gali nusispjauti.
Jiems nusispjauti į viską, išskyrus savo asmeninius, grupinius, partinius interesus ir savo kišenės papildymą valstybės ir mokesčių mokėtojų sąskaita. Jiems nesvarbu, kad net Lietuvos valstybės simbolis: Gedimino kalnas ir jo papėdė tampa tik šių egoistinių interesų kovos bei jų įgyvendinimo arena. O tada ar gali stebinti, kad ir politikai, atėję į savivaldybes, primena komandas ištroškusias mūsų pinigų, o ne tuos, kurie turi tarnauti valstybei ir piliečiams.
Dažnai ir tie Seimo narių svarstymai, ar po rinkimų savivaldybėse pasilikti parlamente, ar tapti vietinės valdžios nariu, jeigu ten atsiveria galimybė būti meru ar vicemeru, reiškia tik viena: savivaldybėse yra labai daug galimybių prisidurti prie daug žemesnės nei Seime algos tiek, kad būtum apsirūpinęs iki gyvenimo pabaigos. Nors, žinoma, yra ir ten sąžiningų politikų. Bet vieša tiesa, kuri vis dar nepritraukė atitinkamų šalies tarnybų dėmesio, yra ta kad kaip ant mielių auga įtakingų vietos politikų šeimų turtai, o tai dabar stumia į į šias ,,auksines kėdes“ir Seimo narius, nors teisinėse demokratinėse valstybėse, yra priešingai: darbas savivaldybėse - tai pakopa į parlamentą.
Kol kas bent tokių tokių įstatymų nėra. O, jeigu jie būtų, tai ir savivaldybės narių balsų pirkimas būtų taip pat laikomas kriminaliniu nusikaltimu. Tada turbūt baigtųsi ir tas nuolatinis blaškymasis kiekvieną kartą renkant merą, sudarant valdančiąją koaliciją tai su vienais, tai su kitais, o taip pat ir kitų esminių balsavimų atveju, ypač svarbių įtakingoms verslo grupėms, nes tai dažnai reiškia ne kokios pozicijos kitimą, o tiesiog klausimą: už kiek jūsų balsas, savivaldybės nariai ?
Pastaruoju metu paaiškėjo, kad ir Seime bandoma ieškoti kelių, tiesa, labai grubių, kaip pagelbėti sau ar grupei draugų. Pavyzdžiui, klastojant įstatymo projektą. Bet už tai Seimo Etikos komisija gali tik pabarti. Nors geriausia būtų, jei tokiais Seimo narių poelgiais imtų domėtis jau ne Seimo komisija, o šalies teisėsaugos institucijos. Juk ir ten gali slypėti panašus klausimas, kaip ir savivaldybėse. Kiek imate už interesų grupių atstovavimą, Seimo nary? Bet Seimo narius saugo įstatymas dėl jų teisinės neliečiamybės, todėl net ir teismo belaukiantys politikai skuba ateiti į Seimą, o mūsų parlamentui ima grėsti perspektyva virsti baltųjų apykaklių ,,stogu“. Stogu nuo teisėsaugos.
Tos pačios prigimties yra ir siūlymas privatizuoti visus Lietuvos miškus, taip ir neišsiaiškinus, kas nutiko, kai ir dabar kai kurie privatūs asmenys valdė mišką. Ar šis turtas netapo tik pasipelnymo šaltiniu tiems, kurie juos įgijo. Žinoma, yra sąžiningų žmonių, kurie puoselėjo dar nuo seno gyvas tradicijas, kai mišką lietuviai laikė didžiausiu turtu. Bet nemaža dalis šio privataus miško pavirto kelmais, dėl vaizdo pakelėse paliekant medžius, kad ta žala nesimatytų. Ar norime, kad panašaus likimo sulauktų visas Lietuvos miškas?
Jokiu būdu nesu prieš privačią žmonių iniciatyvą, bet negali nestebinti, kai ciniškai prisidengiant paprastų žmonių interesais ar nesugebėjimu išpainioti biurokratinius brūzgynus, pasiūloma atiduoti į privačias rankas Gedimino kalno papėdę, miškus ir valstybės iki šiol saugojamas teritorijas. Dabar nuskambėjo ir kultūros ministro Arūno Gelūno siūlymas paversti Vilniaus pilių rezervatą, kuriam turėtų priklausyti ir Gedimino kalnas su pilimi bei papėde, kur yra statomi ir Valdovų rūmai, tiesiog parku. Bet juk tokiame parke sklypus išsinuomavę asmenys galėtų statyti, ką geidžia: viešbučius, namus, o gal net ,,auksinius tualetus‘‘ Gedimino kalne.
Siekdami tuoj pat sutvarkyti savo reikalus, taip pat ir Gedimino kalno papėdėje, jie ir nori sugrįžti į valdžią, o tai, kad kitos valdžios dėlionės sostinėje atrodo nemažiau nepatrauklios, jų galimybes sustiprina. Bet ne viską lemia sostinės valdžia.
Joms gali pasipriešinti Lietuvos valdžia. Kultūros ministerija. Prezidentė. Ministras A. Gelūnas buvo tarp tų, kurie įgyvendino VEKS projektą, bet negi ši veikla jį taip susiejo su šio projekto iniciatoriumi, kad dabar vardan jo ir grupės draugų jis siūlo keisti net ir patį Vilniaus pilių rezervato statusą. Kai išgirdau praėjusią savaitę prezidentės patarėjos kultūros ir švietimo klausimais pasisakymą praėjusią per ,,Žinių radiją“ ir ji viešai įvardino tokį ministro siūlymą jam neprieštaraudama, atrodė, kad ir Prezidentūra tam pritaria.
Tačiau neseniai ta pati patarėja jau asmeniniame pokalbyje teigė, kad kaip tik Prezidentūra yra už visų darbų, nesusijusių su istorinės atminties išsaugojimu, griežtą ribojimą šioje Pilių teritorijoje. Tai džiugina, nes tos kitos valdžios siūlymai leisti įtakingiems verslininkams ir politikams tvarkytis Gedimino kalno prieigose, kaip jie nori, dar labiau griautų žmonių pasitikėjimą savo valstybe, skatintų cinizmo bangą, kuri lyg cunamis plauna mūsų valstybės pamatus. Jeigu valdžiai nėra nieko šventa, kas tada?..
O kol bandoma aiškintis, kuri institucija turi rūpintis Gedimino kalno išsaugojimu, jame jau atsirado dar viena įgriūva. Todėl Gedimino kalnui nedelsiant yra reikalingas ne tik valdžios, bet ir visuomenės dėmesys, nes, deja, pati valdžia neretai rūpinasi tik savo ir draugų, o ne valstybės bei tautos interesais, o entuziastai valdžioje lieka vieniši. Ir labai svarbu, kad jei valdžia išgirstų mūsų susirūpinimą dėl Gedimino kalno likimo bei skirtų lėšų, jos nebūtų švaistomos kaip VEKS ar Valdovų rūmų statyboje.
Girdžiu Kultūros ministerijos vadovų pareiškimus: kas bloga, jeigu Vilniaus pilių rezervato teritorijoje bus leidžiama bent kai kur statyti įvairius objektus ir ar nematau problemos, kad dabar apleistoje „Rotondoje“ Gedimino kalno papėdėje negalima įrengti kavinės ar klausyti muzikos. Man šie argumentai primena situaciją, kai kalbėdami apie leidimus ką nors statyti nacionalinių parkų teritorijoje bei siūlydami tai įteisinantį įstatymą, įvairūs asmenys tik prisidengia paprastų žmonių problemomis, kuriems iš tikrųjų net susiremontuoti savo trobą be valdžios institucijų leidimo yra labai sunku.
Bet vieną absurdišką situacijos negalima keisti kita. Juk aišku, kad statybų supaprastinimo nacionaliniuose parkuose siekia visų pirma tie visiškai neeiliniai žmonės, taip pat sėdintys ir Seime, kurie prisipirko pigiai sklypų valstybės saugojamose teritorijoje ar juos įšsinuomavo ir dabar siekia greičiau pakeisti įstatymą, kad ten galėtų statyti savo vilas ir viešbučius. O muzika „Rotondoje“, paprastų žmonių interesai yra dūmų uždanga jų tikslams pasiekti.
Kaip ir kalbos, kad privatus žmogus mišką prižiūrės geriau, nei valstybė.
Ar viso to nežino valstybės pareigūnai, politikai, teikiantys savo siūlymus, įstatymų projektus, kurie atveria tik naujas korupcines landas. Taip pat ir kelią savivalei, nes baudos ir bausmės už šiuos pažeidimus, nusikaltimus, taip pat ir tuos, kurie pakerta žmonių pasitikėjimą savo valstybe, yra juokingai mažos, o ir tos dažnai nepritaikomos įtakingiausiems asmenims.
Ar gali visa ta valdžios savivalė baigtis? Ko reikia, kad teisėsauga, teismai būtų lygiai teisingi visiems, net ir politikams bei įtakingiems valdininkams, kad valdžia neteiktų siūlymų, kurie naudingi tik atskiroms verslo grupėms, kad nebūtų spjaunama valstybėje į tai, kas, matyt, yra svarbu mums visiems? Atsakymas yra tik vienas: tai sustabdyti gali tik mūsų dėmesys viskam, kas svarbu Lietuvai, nepakantumas valdžios savivalei ir bendros pastangos, kad viso to purvo valstybėje būtų kaip galima mažiau.
Bet problema yra ta, kad esame išblaškyti kas sau. Įvairių profesijų žmonės, kurie nori teisingumo bei myli savo valstybę, sąžiningi įvairių partijų politikai, valdininkai, teisėjai, teisėsaugos pareigūnai, t.y. visi tie, kurie tą teisingumą galbūt ir norėtų įgyvendinti net ir įtakingųjų atžvilgiu, tačiau bijo išsikišti ir nukentėti. Šiandien Lietuvoje gali tikrai nukentėti už teisingumo siekį, už meilę Lietuvai.
Todėl ir kyla eretinė mintis: ar mūsų Lietuvoje nereikia sukurti visuomeninės Lietuvos mylėtojų draugijos. Draugijos, kurios nariai galėtų tapti visi, kas yra neabejingi savo valstybei ir tautai. Draugijos, o ne dar vienos partijos, judėjimo, kurių vardas taip pat, deja, po paskutinių rinkimų buvo stipriai nuvalkiotas, nes dažnai reiškė tą patį valdžios troškimą, o ne rūpestį valstybe. Draugiją, kurios nariai galėtų būti ir dori teisėsaugos pareigūnai, teisėjai, kuriems draudžia įstatymai būti partijų nariais.
Draugiją, kur rastų vietą skirtingų partijų ir nepartiniai žmonės, kuriuos vienytų meilė Lietuvai, vardan ko būtų ieškoma sutarimo svarbiausiais tautos gyvenimo klausimais. Draugiją, kuri nesiektų valdžios, bet puoselėtų Lietuvą, tęsdama tuos gražius ir nepabaigtus Česlovo Kudabos laikų Lietuvos Kultūros fondo ir idealistų sąjūdininkų darbus. Kuriant Lietuvą, kuriai nebūtų baisūs jokie politiniai cunamiai.
Tai, žinoma, tik viena iš galimų idėjų. Pamąstykime apie tai. Bet juk reikia sustabdyti tą politinio cinizmo ir neteisingumo bangą. Kitaip nesistebėkime, jei tauta pamažėle išsiblaškys po pasaulį, o valstybė vis labiau ims nykti. Vis dėlto, norėčiau matyti kitokią mūsų valstybės ateitį: Lietuvą tvirtai stovinčią ant kojų, įveikusią politinį cinizmą, ekonominę, dvasinę krizę, sukūrusią teisingos valstybės pamatus. O svarbiausia, kad šioje valstybėje gyventų tokie žmonės, atgavę pasitikėjimą savo jėgomis, kaip Sąjūdžio metais, gerbia savo valstybės simbolius ir supranta, kad be jų nėra pačios Lietuvos.
VISUOMENINIS DISKUSIJŲ FORUMAS "TAUTA, PILIEČIAI, VALSTYBĖ"
Kviečiame Jus 2011 m. balandžio 7 d. (ketvirtadienį) į ketvirtąjį susitikimą.
Šį kartą tai bus diskusiją apie Gedimino kalną ir visa tai, kas yra susiję su svarbių valstybei ir tautai simbolių išsaugojimu bei jų sukūrimu ar atkūrimu.
Tikslią rengio temą ir pagrindinius kalbėtojus paskelbsime vėliau.
Renginys vyks Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje
(Gedimino pr. 3, Vilnius)
Pradžia - 18 val.
Kviečiame dalyvauti ir pareikšti nuomonę mokslinės, akademinės
bendruomenės, kultūros ir meno pasaulio žmones, studentijos atstovus,
visuomeninių organizacijų narius, visus, visus, kam rūpi Lietuvos
valstybė ir jos ateitis, tuos, kurie yra įsitikinę, jog tauta ir piliečiai turi imtis
atsakomybės bei iniciatyvos už savo valstybės ir tautos likimą.