Tačiau šalies premjeras Andrius Kubilius tos pačios dienos popietę, vos perskaitęs M.Mikailos „erezijas“ pensijų mažinimo tema, patikino, kad Vyriausybė nesvarsto galimybės mažinti pensijas. Jis paneigė „Sodros" vadovo žodžius, kad toks sprendimas galėtų būti svarstomas, jei ekonomika toliau smuktų. Ir dar arogantiškai pridūrė, kad „ne ponas Mikaila tokius sprendimus daro - mane kartais stebina, kai vienos ar kitos įstaigos vadovai kalba ne visai apgalvotai ir atsakingai, ir sukelia visiškai nereikalingo nerimo visuomenėje“. Ir jau visai įsijautęs: „teoriniai pasamprotavimai, gal kada nors, kur nors, kas nors ar Amerikoje, ar Italijoje mažins pensijas - iš tikrųjų taip negalima svarstyti tokių reikalų“.
„Sodros“ vadovas, supratęs, kad įlindo ne į savo daržą ir nurijęs karčią nuoskaudos piliulę, GALBŪT tą patį vakarą paskambino premjerui ir atsiprašė už savo išsišokimą. Reikalas tarytum buvo išsemtas, šalis toliau tvirtai žengė bendros Europos keliu.
Po dviejų mėnesių, birželio 16 d. premjeras vis dar tikino, kad neketina mažinti pensijų. Tačiau po savaitės, birželio 23 d. jis kalbėjo aptakiau : „kol kas tai nėra svarstoma, tačiau tai nereiškia, kad ateityje tokio klausimo nesvarstysime“. O liepos 9 d. premjeras jau aiškiai įvardijo, kad pensijos bus mažinamos penkiais procentais. Dar po kelių savaičių, liepos 30 d. jis pagąsdino, kad pensijos gali būti mažinamos ne 5 procentais, kaip planuota, o daugiau. Vis dėlto, rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais dažniausiai vėl buvo minimas 5 proc. dydis.
Taigi premjeras, balandžio mėnesį apkaltinęs „Sodros“ vadovą „nereikalingo nerimo kėlimu“, aiškiai persistengė (ar paskambino ir atsiprašė – žinių nėra). To negana, jis pats dabar kelia gana grėsmingą pensijų mažinimo sumaištį, dėl kurios visuomenė tapo sudirgusi ir dar labiau įtari savo valdžios atžvilgiu. Bet apie tai žemiau.
* * *
Eiliniai, tikėtina, ir būsimieji pensininkai, be abejo, sukluso, išgirdę apie pensijų mažinimus. Jie tvirtina, kad pensija jiems apskaičiuota pagal jų atlyginimus ir stažą, taigi, viso gyvenimo triūsą ir ją mažinti (atimti per visą gyvenimą uždirbtus pinigus!) niekas neturi jokios teisės. O jei tokia teisė, tiksliau įstatymas vis dėlto yra, tai tegul vyriausybė jiems tą įstatymą ir išaiškina. Deja, vyriausybė apie tai iš viso nekalba (kaip ir „Sodros“ vadovas pavasarį), todėl nori nenori tuo tenka užsiimti kitiems rašytojams.
Tas įstatymas – tai socialinio draudimo pensijų įstatymas. Juo remiantis pensijas galima ne tik didinti, bet ir mažinti, taip kol kas atsitiko vienintelį kartą vieną 2000 metų ketvirtį. Įstatymo 6 straipsnyje nurodyta, kad socialinio draudimo pensiją sudaro pagrindinė ir papildoma dalys bei priedas už stažo metus. Pirmuosius du komponentus, darančius esminę įtaką pensijos dydžiui, nustato vyriausybė, darbo stažas, suprantama, priklauso nuo žmogaus.
Papildomos dalies apskaičiavime itin svarbią reikšmę turi „einamųjų metų draudžiamosios pajamos“, jas „ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtina vyriausybė, nustatydama šių pajamų taikymo pradžią. Einamųjų metų draudžiamosios pajamos apskaičiuojamos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patvirtintą metodiką, atsižvelgiant į atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas ir išlaidas“ (16 str.). Kitaip tariant, jos nustatomos pagal pajamas (darbo užmokestį), nuo kurių buvo įmokėtos valstybinio socialinio draudimo pensijų įmokos į valstybinio socialinio draudimo biudžetą, taip pat pagal išmokėtas valstybinio socialinio draudimo pašalpas.
Jeigu šalyje vidutinis darbo užmokestis (VDU) kyla, tai ir draudžiamosios pajamos kyla, bet jei leidžiasi, tai smunka ir draudžiamosios pajamos. Jų dydis maždaug atitinka VDU „į rankas“. Pavyzdžiui, 2006 m. šalies VDU „į rankas“ buvo 1092,9 Lt, o draudžiamosios pajamos - 1084 Lt, 2007 m. VDU – 1361,9 Lt, draudžiamosios pajamos – 1212 Lt, 2008 m. VDU – 1650,9 Lt, draudžiamosios pajamos – 1414 Lt, 2009 II ketvirtį VDU - 1687,1 Lt, draudžiamosios pajamos – 1488 Lt.
Tačiau jau trečią ketvirtį iš eilės šalies VDU mažėja: 2008 m. III ketvirtį jis buvo lygus 1773,7 Lt, IV ketvirtį – 1773,1 Lt, 2009 m. I ketvirtį – 1702,1 Lt, II ketvirtį – 1687,1 Lt. Vadinasi, ir draudžiamosios pajamos „turi teisę“ mažėti. Dabartinis jų dydis – 1488 litai galioja nuo 2008 m. rugpjūčio 1 dienos, prieš Naujus metus toks pats jų dydis buvo dar kartą patvirtintas.
Jei dabartinės draudžiamosios pajamos, atsižvelgus į mažėjančių atlyginimų lygį, būtų sumažintos, tai visiškai legaliai ir, matyt, be didelio triukšmo sumažėtų ir pensijos papildoma dalis. Toks yra pensijų dydžio savireguliacijos mechanizmas. O jeigu jau iš tikro reikėtų mažinti pensijas, tai tik mažinant jos papildomą dalį, nes visoms pensijoms vienoda pagrindinė dalis vaidina tam tikrą „socialinio amortizatoriaus“ vaidmenį, tokiu būdu mažos pensijos procentiškai sumažėtų mažiau nei didelės, ypač jei pagrindinė pensijos dalis būtų prilyginta ne 110, bet 120 proc. bazinės pensijos dydžio. Tokia štai paguoda. Bet ar iš viso reikia tas pensijas mažinti, ar dar galima kristi žemyn?
* * *
2009 m. II ketvirtį vidutinė senatvės pensija Lietuvoje buvo 811 litų, Latvijoje – 874 litai, Estijoje - 1053 litai. Kaip matome, esant panašioms gyvenimo sąlygoms, mes gerokai atsiliekame nuo Baltijos sesių. Dar daugiau esame nutolę nuo centrinės Europos šalių, kuriose prekių ir paslaugų kainos daugelio tvirtinimu irgi nėra didesnės nei Lietuvoje.
Lenkijoje vidutinė pensija šių metų pavasarį sudarė 1245 litus. Slovakijoje – 1165 litus, Čekijoje – 1377 litus. Jei kam įdomu, Rusijoje net ir šiemet pensijos anaiptol ne leidžiasi, bet kyla. Šių metų pavasarį vidutinė pensija čia buvo 400 litų, bet visi Rusijos valstybės vyrai šiomis rugsėjo dienomis vienu balsu tvirtina, kad 2010 m. pradžioje ji pasieks 8000 rublių arba 620 litų. Tiesa, Baltarusijoje vidutinė pensija dar žemesnė nei Rusijoje, o Ukrainoje nesiekia nė 300 litų. Beje, šiose slavų šalyse pensinis amžius liko kaip sovietmečiu: vyrų - 60, moterų - 55 metai.
Tačiau gal vertėtų orientuotis ne į šias mūsų praeities bendražyges, o į Europos drauges, kad ir Norvegiją, kurioje vidutinė pensija siekia 3000 eurų? Tiesa, toks komfortas reikalauja pastangų, pensinis amžius šioje šalyje yra 67 metai.
* * *
O gal, kovojant su krize, vertėtų padidinti įmokas senatvės pensijų draudimui? Šis variantas nuolat šmėkščioja valdžios vyrų lūpose, kalbama apie tarifo didinimą nuo 2 iki 4 procentų. Vėlgi pasižiūrėkime, ką daro mūsų kaimynai. Lietuvoje šiemet pensijų socialiniam draudimui skirta 23,3 proc. įmoka. Latvijoje šiam tikslui skiriama 22,86 proc., Estijoje – 20 proc., Lenkijoje – 19,52 procento. Įdomiausia, kad nepaisant mažesnių įmokų, minimose šalyse pensijos didesnės.
Ar tikrai padidės „Sodros“ pajamos, padidinus įmokos tarifą, nėra jokios garantijos. Tai jau įrodė gyvenimas. Ekonomistai ir žurnalistai vis garsiau kalba, kad šalyje vėl pradėjo cirkuliuoti „vokeliai“. Didinant „Sodros“ įmokas, t.y. iš darbuotojų ir darbdavių tiesiogiai išlupant kad ir nedidelę jų uždirbtų pinigų dalį, aišku, kils pagunda juos kokiais nors būdais slėpti.
* * *
Ar yra išeitis sureguliuoti „Sodros“ biudžetą, kad jai nepritrūktų pinigų pensijoms ir pašalpoms? Taip, tokia galimybė, tiksliau įsipareigojimas yra. Jau pats pavadinimas „VALSTYBINIO socialinio draudimo fondo biudžetas“ sako, kad valstybė imasi atsakomybės už „Sodros“ biudžetą ir privalo užtikrinti jo finansinį tvirtumą. Dar daugiau, kiekvienais metais, taip pat ir naujausiame „Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatyme“ yra tiesiai šviesiai parašyta: „5 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto laikino lėšų trūkumo dengimas. 1. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto laikiną lėšų trūkumą dengti skolintomis lėšomis arba prireikus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės apsisprendimu, iš kitų šaltinių“.
Tie kiti šaltiniai – tai pirmiausia pats valstybės biudžetas. Kaip tik jis turėtų būti „Sodros“ gyvybingumo garantas. Daugelio šalių valstybinio socialinio draudimo įstatymuose greta darbuotojų ir darbdavių įsipareigojimų mokėti tam tikro dydžio įmokas yra ir valstybės įsipareigojimas, išreikštas dviem žodžiais: „No deficit“. Šiais „neįmanomo deficito“ žodžiais valstybė garantuoja užtikrinti socialinės apsaugos sistemos stabilumą, jos finansinį tvirtumą.
Toks valstybės finansinis skėtis jau dešimtmečius yra išskleistas Lenkijoje, kurią mes laikome pavyzdžiu, kaip reikia spręsti šalies finansines problemas. Štai skaičiai: Lenkijos socialinės apsaugos įstaiga ZUS 2006 m. iš valstybės gavo 32,4 mlrd. (milijardų!) zlotų dotaciją, 2007 m. – 35,3 mlrd. zlotų, 2008 m. – 32,4 mlrd. zlotų. Tai sudaro maždaug ketvirtadalį ZUS biudžeto. O kur dar milijardiniai įliejimai į Ūkininkų socialinio draudimo KRUS kasą, šiemet jie sudarė 16,4 mlrd. zlotų. Žinoma, jaunesnioji visuomenės dalis raukosi dėl tokių gigantiškų dotacijų pensininkams, betgi Lenkijos valdžia, matyt, sutinka ir, svarbiausia, gali jas skirti.
O Lietuvoje? Visi pasakys, kad pati valstybė šiuo metu sėdi baloje ir niekuo negali padėti. Tačiau Lenkijos pavyzdys rodo, kad vis dėlto yra galima solidi valstybės finansinė parama savo piliečių socialinei apsaugai, neišbalansuojant valstybės biudžeto. Tuo labiau, kad parama mūsų „Sodrai“ iš valstybės surenkamų visų jos piliečių netiesioginių mokesčių būtų efektyvesnė ir socialiai teisingesnė, nei vien „Sodros“ įmokas mokančių ar išmokas gaunančių žmonių sąskaita.