Tačiau premjeras Andrius Kubilius tuomet arogantiškai pastebėjo, kad „ne ponas Mikaila tokius sprendimus daro - mane kartais stebina, kai vienos ar kitos įstaigos vadovai kalba ne visai apgalvotai ir atsakingai, ir sukelia visiškai nereikalingo nerimo visuomenėje“.
Dar porą mėnesių, iki pat tų metų birželio vidurio premjeras vis tikino, kad neketina mažinti pensijų. Bet liepos pradžioje jau buvo priverstas pareikšti, kad pensijos bus mažinamos penkiais procentais, o dar po kelių savaičių jis pagąsdino, kad pensijos gali būti mažinamos ne 5 procentais, o daugiau.
Taip ir įvyko. 2009 m. gruodžio 9 d. Seimas priėmė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, galiojantį nuo 2010 metų pradžios iki 2011-jų pabaigos. Pagal jį nepajudintos liko tik mažesnės kaip 650 Lt pensijos, o didesnės palaipsniui sumažintos, kol peržengusios 1500 Lt ribą, sutirpo daugiau nei 12 proc., tuo tarpu dirbančių pensininkų pensijos sumažėjo net iki 70 proc.
Nemažiau įdomu ir tai, kad tą pačią 2010 m. liepos 1 d. premjeras pareiškė, kad „negalima kalbėti nei apie grįžimą prie buvusių pensijų, nei apie kompensavimą tol, kol neatsigaus ekonomika, nebus sukaupta pinigų“. Ir dar pasakė, kad „mes (reikėtų suprasti – konservatoriai) pasiruošę būti valdžioje tiek, kiek reikia, kad atsigautų ekonomika“.
Finansų ministrė Ingrida Šimonytė tądien gana miglotai aiškino, kad „kompensavimas būtų didesnis per didesnę pensiją, o ne grąžinimus, kuriuos reikėtų dešimtmečius palikti įgyvendinti kitoms Vyriausybėms“. Trumpai tariant, Vyriausybės nuomone, sumažintų pensijų kompensavimas galėtų prasidėti tik 2014 metais (eiliniai Seimo rinkimai numatyti 2012 metų rudenį).
Tačiau jau praėjusių metų pabaigoje Seimo opozicija surengė įnirtingą puolimą prieš Vyriausybę, siūlydama jau nuo šių metų atstatyti sumažintas pensijas. Nors Vyriausybė apgavo prezidentę, neparengusi kompensavimo plano iki praėjusių metų vidurio, bet prezidentė vis tiek mūru stojo jos ginti.
Tuomet ji kalbėjo aštriausiais jai pritinkančiais žodžiais: „tokie opozicijos siūlymai yra nekompetentingi ir net ekonomiškai nusikalstami“, „sunkmetis nesibaigė, o pardavinėti valstybės turtą ir pravalgyti per vienerius metus yra nusikalstama“,„šitą variantą socialdemokratų Vyriausybė yra mėginusi, kai pardavė likusias „Mažeikių naftos“ akcijas ir atidavė vienkartiniam suvalgymui - t.y. santaupų atstatymui, ir tuo pačiu stipriai padidinusi infliaciją prieš krizę ir panaudojusi pinigus skolai didinti, o ne rezervui sukurti“.
Opozicijos siūlymas, prezidentės džiaugsmui, buvo atmestas. Lemtingo Seimo posėdžio metu Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys kvietė opoziciją nespekuliuoti žmonių vargais, neieškoti tų pinigų, kurių valstybėje nėra.
Tačiau nepraėjus nė dviems mėnesiams nuo minimo susirėmimo, jau šiemet, pensijų atstatymas vėl sugrįžo į Lietuvos politinę darbotvarkę. Vasario 7 dieną susitikusi su premjeru A.Kubiliumi, prezidentė profilaktiškai „patarkavo“ Vyriausybę dėl neparengtos „Sodros“ reformos ir neužvesto sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, o galų gale ultimatyviai pareiškė, kad jeigu 2012 metų valstybės biudžeto projekte nebus numatytas sumažintų pensijų kompensavimas, šalies vadovė biudžetui nepritars.
Žinant, kad tas kompensavimas priklauso ne nuo dangaus, o nuo šalies ekonomikos uždirbto bent vieno laisvo milijardo, šį ultimatumą galėtume adresuoti ir šalies ūkiui: trūks plyš uždirbti tą milijardą litų. Beveik panašu į garsius anų laikų šūkius, pvz., „pavyti ir pralenkti Ameriką“, kurie buvo rašomi visiškai neimant domėn realios ekonomikos padėties. Tokie dalykėliai, priminsiu, jau šiek tiek vėliau buvo pavadinti voliuntarizmu.
Visiškai aišku, kad nuo tokių ir panašių šūksnių ar aukščiausių šalies pareigūnų reikalavimų jokie milijardai neatsiranda. Taigi šiuo atveju lieka vienintelis kelias – tą milijardą, o jei tiksliau, visus tris milijardus litų, nes tokią sumą kasmet jau trečius metus iš eilės „pradirba“ „Sodros“ deficitas, kasmet skolintis arba Vyriausybei, po to permetant tuos pinigus „Sodrai“, arba tiesiog pačiai „Sodrai“ ir tokiu būdu „atstatyti“ pensijas. Kad tai kelias į ekonomikos, o gal ir valstybės bedugnę, aiškinti turbūt nereikia. Ką daryti?
Pradėkime nuo principinio klausimo: ar tikrai, gelbėjant „Sodrą“ reikėjo priimti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą? Iš karto atsakau: ne, nereikėjo, nes socialinių išmokų, pvz., pensijų dydį reguliuoja ne kokie nors papildomi įstatymai, bet pats socialinio draudimo pensijų įstatymas. Pagaliau ir žodis „laikinasis“ irgi buvo įrašytas naiviai manant, kad po dvejų metų, t.y. šių metų pabaigoje jokių krizių nesimatys nė šešėlio ir bus galima sugrįžti į tuos auksinius prieškrizinius metus. Kad taip tikrai nebus ir sugrąžinti pensijas nebus iš ko, aišku jau ir dabar.
Jei draudžiamosios pajamos būtų didinamos arba mažinamos, atsižvelgiant į „Sodros“ pajamas, tai visiškai legaliai ir be didelio triukšmo didėtų arba mažėtų pensijos papildoma dalis ir kartu visa pensija. Toks yra pensijų dydžio savireguliacijos mechanizmas. Beje, visoms pensijoms vienoda pagrindinė dalis vaidina tam tikrą „socialinio amortizatoriaus“ vaidmenį, nes mažos pensijos procentiškai sumažėja mažiau nei didelės.
Tačiau valdžia nutarė, kad draudžiamosios pajamos yra ne ekonomika, bet politika ir ėmėsi jas skaičiuoti politiniu, o ne matematiniu kalkuliatoriumi.
Štai statistika: 2006 m. „Sodros“ biudžeto pliusas – 555 mln. Lt, tąmet draudžiamosios šoktelėjo 128 Lt, bazinė - 30 Lt. 2007 m. „Sodros“ biudžeto pliusas - 476 mln. Lt, draudžiamosios padidėjo dar 144 Lt, bazinė – 36 Lt. 2008 m. (Seimo rinkimų metai, tai turbūt viską ir paaiškina!) „Sodros“ MINUSAS – 1,4 mlrd. Lt, tačiau draudžiamosios vis tiek didėjo net du kartus, iš viso 132 Lt, bazinė – 44 Lt. 2009 m. „Sodros“ MINUSAS – 2,9 mlrd. Lt, bet jau ačiū Dievui atsitokėta – nei draudžiamosios, nei bazinė nebuvo didinta. 2010 m. „Sodros“ MINUSAS – 2,7 mlrd. Lt, draudžiamosios pagaliau sumažintos net 318 Lt ir nusileido iki 1170 litų dydžio.
Ką sako ši socialinė matematika? Ogi tai, kad keletą sąlyginio klestėjimo metų visas „Sodros“ biudžeto perviršis būdavo bematant „suvalgomas“, o, pvz., 2008 m. buvo „suvirškintas“ visas 2007 m. sukauptas pusės milijardo pliusas ir dar prisidirbta pusantro milijardo litų skola. Nuo tų metų mes jau ritamės kaip sniego lavina į socialinio draudimo prarają.
Vėlgi galima būtų pakartoti: tai ką daryti dabar – 2011 metais, kai „Sodros“ deficitas vis dar sieks 2,7 mlrd. Lt, arba 2012 m. su 2,6 mlrd. jos biudžeto minusu?
Atsakymas paprastas: gyventi pagal išgales, t.y. nedidinti jokių socialinių išmokų, kitaip tariant – jokių grąžinimų ir kompensacijų, kol neišvysime bent kokios švieselės tamsiame „Sodros“ tunelyje. Jos deficito planuojamą sumažėjimą „tik“ iki 2 mlrd. Lt 2013 metais vargu ar galėtume laikyti ta šviesa. Taigi mūsų laukia ilgi lietuviškosios „Sodros“ diržo suveržimo metai. Betgi, kaip žinome, diržus veržiasi ir visa turtingoji Europa.
Bet ką tuomet reiškia prezidentės reikalavimas kitąmet kompensuoti pensijas? Negi 2008 metų Seimo rinkiminės kampanijos, kai už dviejų milijardų verte padidintas pensijas buvo perkami (kalbu perkeltine prasme) laimingų pensininkų balsai, pakartojimą 2012 metais, vėlgi Seimo rinkimų proga, jau antrą kartą per penkerius metus nokautuojant „Sodrą“. O gal šis meilės tautai šūvis nusitaikytas ir į 2014 metų prezidento rinkimų rezultatą? Kitokių paaiškinimų kol kas sunku būtų surasti.