Tokią dezintegraciją skatina ir nemokšiška Lietuvos Vyriausybės politika, orientuota tik į tolesnį šio regiono destabilizavimą. Savo diplomatinį infantilumą ar nepajėgumą politikai dangsto abrakadabrišku „strateginės partnerystės“ postulatu. Net mūsų europarlamentarai, užuot davę atkirtį Lenkijos pradėtai Lietuvos šmeižto kampanijai, mieliau užsiima seksualinių mažumų gynimu ar gąsdinimu Rusijos baubais, negu atstovavimu savo šalies interesams Europoje. Užsiliūliavus mesianistinėmis politinės edukacijos iliuzijomis, galima pramiegoti ir pačią valstybę.
Lietuvos Vyriausybės nesibaigiantis nuolaidžiavimas išskirtiniams lenkakalbių reikalavimams Lietuvoje tik didina problemas tiek su ta mažuma, tiek su pačia Lenkija. Apmaudu, kad dalis politikų nesupranta, jog šių reikalavimų tenkinimas netiesiogiai žemins lenkų mažumą kitose ES šalyse, taip pat ir JAV, kur lenkų yra apie 10 milijonų ir kur jie neturi nei valdiškų lenkiškų mokyklų, nei lenkiškai rašomų gatvėvardžių ar miestavardžių kompaktiškai jų gyvenamose vietose.
„Lenkija – Lietuvos interesų gynėja“
Gana dažnai eskaluojami mitai, kad be Lenkijos pagalbos Lietuva nebūtų ištrūkusi iš SSRS glėbio, kad be Lenkijos užtarimo nebūtume įstoję nei į NATO, nei į ES. Suprask, Latvija su Estija, neturėdamos Lenkijos užtarimo, būtų pasiekusios šiuos tikslus, o jau Lietuva – ne. Viena tik neaišku – ar šių mitų autoriai patys yra naivūs, ar naiviais laiko savo teiginių adresatus?
Visiškai nenoriu nuneigti Lenkijos indėlio ir lobizmo, vaduojantis Lietuvai iš SSRS bei užtariant ją dėl stojimo į minėtąsias struktūras. Lobizmo būta, ir nemažo. Tačiau visa tai buvo daroma ne dėl kokių nors simpatijų Lietuvai, o tik dėl to, kad tai buvo naudinga pačiai Lenkijai. Toks šalies elgesys yra visai suprantamas – politinės naudos siekimas sau, remiant ar neremiant kaimyną, rodo šalies brandą.
Spekuliacijos istorinėmis temomis
Lenkakalbių pretenzijos net į teritorinį išskirtinumą Lietuvoje labai dažnai grindžiamos želigovskine krašto okupacija 1920-1922 m. ir aneksija 1922-1939 m. Net Vilniaus istorija internetiniuose komentaruose traktuojama kaip išimtinai lenkiška „ab urbe condita“, visiškai ignoruojant lietuvišką krašto vietovardyną, įskaitant ir Vilniaus miesto (pavyzdžiui, Paneriai galėjo atsirasti tik iš lietuviško Neries pavadinimo – slavai šią upę visąlaik vadinę Vilija, Velja; pats Vilniaus vardas yra neabejotinai kilęs iš lietuviško Vilnios upėvardžio ir t.t.).
Nesuvokiama, kad bet kuriuo atveju skaitytis reikia su dabarties realijomis, antraip latviams dėl Rygos galėtų pretenzijas reikšti vokiečiai, estams dėl Talino – danai, britams dėl Londono – romėnų palikuonys italai, o rusams dėl Sankt Peterburgo – visa jį stačiusi Vakarų Europos tautų rinktinė. Britai turbūt dar turėtų nusitaikyti į visą anglakalbę Airiją, pagal Pilsudskio-Želigovskio modelį pretenduodami į jos teritoriją tiek istoriniu, tiek lingvistiniu pagrindu – juk dabar airiai kalba angliškai!
Niekaip nesuprantami ir užsienio žurnalistų modeliavimai atkurti „stiprią Lenkijos ir Lietuvos valstybę“, nes tokių retrogradinių modelių nesiūloma nei Austrijai su Vengrija, nei Airijai su Didžiąja Britanija, nei pagaliau Latvijai su Estija ar Graikijai su Turkija.Juo labiau, kad ir Lietuva dabar nebe to dydžio, kokia ji buvo bent jau XVI a. viduryje, o ir toji sąjunga su Lenkija niekada stipri nebuvusi.
Aljansai paprastai sudaromi, iškilus kokiai nors grėsmei. Krėvos unija (1385 m.) buvo sudaryta vienijant jėgas prieš Teutonų ordiną, ir Žalgiris (1410 m.) ją visiškai pateisino. Nenuostabu, kad pašalinus grėsmę, ši unija Lietuvai pasidarė nebereikalinga, todėl iš jos bandė vaduotis ir Vytautas (1429-1430 m.), ir Švitrigaila (1432-1435 m.). Liublino unija (1569 m.) irgi buvo pasirašyta iš reikalo, Lietuvai įklimpus į karą su Rusija dėl Livonijos.
ietuvos aristokratija, kaip žinom, šios unijos per daug netroško ir į ją nesiveržė. Istorija įrodė, kad ilgesnis buvimas unijoje su Lenkija lietuviams būtų baigęsis tuo, kuo baigėsi prūsams buvimas „unijoje“ su vokiečiais. Tad užuot siūlius lietuviams dar kartą minti ant to paties grėblio, modeliuotojai galėtų pasiūlyti dabartinės Europos realijas atitinkantį Vokietijos ir Lenkijos valstybių aljansą, kuris teoriškai būtų kur kas stipresnis nei Lenkijos ir Lietuvos. Tačiau tokio modelio niekas nesiūlo, ir nesunku suprasti, kodėl. Apskritai, modeliuoti dviejų šalių aljansą ES ir NATO viduje yra tas pat, kas sviestuoti sviestą.
Pirmyn į praeitį
Lenkakalbių geto formavimas Lietuvoje žemina ją kaip valstybę, nes kaimyninės ES šalys niekur savo teritorijoje panašiai nesielgia – nei Latvija kuria rusakalbį rezervatą Daugpilio ir Kraslavos apylinkėse, nei Lenkija ar Čekija restauruoja vokiškai kalbančius regionus buvusioje Pietų Prūsijoje ar Sudetuose, nei Estija stiprina rusišką aplinką savo šalies šiaurės rytuose (Narva). Visos šios šalys supranta, kad akcentuoti šių regionų istorinę praeitį ir ja vadovautis yra grynas anachronizmas, kuris tik dezintegruotų šiuos regionus ir sukeltų tarpnacionalinę įtampą.
Deja, Lietuvos politikams tokia elementari tiesa dar vis nesuvokiama, o Lenkijos mėtomas burtažodis „strateginė partnerystė“ jiems atima bet kokią sveiką nuovoką ir leidžia Lenkijai toliau sėkmingai įgyvendinti vasalinėje Lietuvoje savo didžiavalstybinę strategiją, kuri, natūralu, ne tik nesutampa, bet dažnai net kertasi su nedidelės Lietuvos vidaus politikos interesais.
Kitas burtažodis, kuriuo mėginama užkeikti visus, išprovokuotus tokio Lenkijos elgesio ir mėginančius duoti atkirtį, yra „rusų agento“ etiketė. Atseit, kritikuodami Lenkijos antilietuvišką aktyvumą bei pretenzijas, jūs dirbate Rusijos naudai, nes šioji Lietuvos ir Lenkijos santykius „skaldo ir valdo“.
Kaip ir kuo čia dėta Rusija, tikrai neaišku, o štai santykius skaldo pirmiausia Lenkija. Lietuvai nekilo mintis sukurti „lietuvio kortą“ ir platinti ją Suvalkų krašte, reikalauti ten atidaryti Šiaulių ar Klaipėdos universiteto filialą, rengti Plechavičiaus rinktinės inscenizuotus paradus, siuntinėti polonofobiškus kunigus ar Lietuvos istorijos mokytojus užklasinei veiklai. Joks Lietuvos pareigūnas nėra tiek susireikšminęs, kad arogantiškai paskelbtų nelankysiąs Lenkijos „tol, kol...“ Jokie Lietuvos europarlamentarai neklykauja, kad Lenkijos lietuvių sąlygos nėra tokios, kokių norėtų Lietuva. Tai kas iš tikrųjų yra santykių bloginimo iniciatorė?
Patenkinus vienus reikalavimus, tuoj iškeliami kiti. Dabar jau nesitenkinama vien pavardžių rašyba, bet nusitaikyta ir į vietovardžius, pirštu rodant į Punsko apylinkių vietovardžių rašymo praktiką. Tačiau siūlyti šią praktiką taikyti ir Vilniaus kraštui yra daugiau nei ciniška, nes, visų pirma, ir Suvalkų, ir Vilniaus krašte vietovardžiai yra lietuviški, tad jų rašymas Lenkijoje lietuviškais rašmenimis yra tik autentikos atstatymas. Tuo tarpu Vilnijoje lietuviškų vietovardžių dubliavimas dar ir lenkiškomis formomis būtų tas pat, kas Niujorko, Daugpilio ar Rėzeknės miestavardžio dubliavimas lenkiškai „Nowy Jork“, „Dyneburg“ ar „Rzeżyca“, vadovaujantis tuo, kad ten gyvena lenkiškai kalbanti bendruomenė. Be to, Suvalkai ar Punskas nėra Lenkijos sostinės regionas. Lenkams irgi nepatiktų, jei aplink Varšuvą vietovardžiai būtų rašinėjami dar ir vokiškai.
Vietoje išvadų
1. Pripažinkim, kad karalius nuogas – iš sovietmečio perimta Lietuvos tautinių mažumų švietimo politika patyrė fiasko. Todėl lenkakalbių mažumos atžvilgiu iš tiesų reikia laikytis ES ir kitų Vakarų šalių standartų bei praktikos (kaip to dažnai reikalauja ir pati mažuma), t.y. atsisakyti neproporcingai didelės valdiškų mokyklų su dėstomąja lenkų kalba gausos, pradėti jose dalį (60 proc.) disciplinų dėstyti valstybine kalba (Latvijos tautinių mažumų mokyklos modelis ES pateikiamas kaip pavyzdinis), o asmenvardžių rašybai taikyti ligšiolinius valstybinės kalbos reikalavimus.
Ilgainiui derėtų visai atsisakyti valdiškų mokyklų tautinių mažumų kalba ir palikti tik privačias ar sekmadienines. Šiuo požiūriu puikiausias pavyzdys galėtų būti JAV, kur jau minėtoji dešimtmilijoninė lenkų mažuma, nebaigusi lenkiškų mokyklų, integravosi į visuomenę kur kas geriau nei Lietuvos lenkakalbiai, kurie, kaip minėta, iš tikrųjų dėl tokių mokyklų buvimo tik dezintegravosi.
Nesolidari, atsieta nuo kitų šalių Lietuvos tautinių mažumų politika ir vis didėjančios nuolaidos lenkakalbiams gali išprovokuoti įtampą Latvijoje ir Estijoje, kur slavakalbių piliečių dalis yra kur kas didesnė nei Lietuvoje, tačiau jie ten jau senokai nebeturi valdiškų mokyklų išskirtinai savo kalba, o valstybinės kalbos įstatymo (įskaitant ir gatvėvardžių rašybą) stropiai laikomasi visoje šalies teritorijoje.
2. Lietuvos politikams patartina atsisakyti praktikos ekspromtu žarstyti pažadus užsienio kolegoms per diplomatinius priėmimus ir ypač tais atvejais, kai duoti tokius pažadus politikų nėra įgalioję rinkėjai. Už lengvabūdiškai duotų savo pažadų nevykdymą tokie politikai jų gavėjams gali atsiskaityti asmeniškai, užuot darę įkaite šalies Vyriausybę ar visą Lietuvos įstatymų leidybą. Gal tada politiko karjerą pasirinkusiems fizikams nebekils noras sekti visuomenei absurdo pasakas, jog, pavyzdžiui, asmenvardžiai nepriklauso kalbos sistemai, todėl kalbos dėsniai jiems negaliojantys.
3. Laikas pagalvoti apie įstatymą, leidžiantį be išlygų pašalinti iš pareigų valstybės tarnautoją, jei šis ignoruoja valstybės įstatymus bei teismo sprendimus ar nesugeba jų laikytis ir vykdyti. Toks įstatymas turi būti taikomas be išimties visiems valstybės tarnautojams – tiek paskirtiems, tiek išrinktiems. Tokio įstatymo nebuvimas tik gilina teisinį nihilizmą kai kuriose Lietuvos savivaldybėse ir seniūnijose bei formuoja silpnos valstybės, nekontroliuojančios savo teritorijos, įvaizdį.