A.Bielskis. Ar homoseksualumas nuodėmė? (I)

 (497)
Vilniuje gegužės 8 dieną įvykusios taikios eitynės „Už lygybę“ sukėlė karštas diskusijas, bet sykiu parodė, kiek daug neapykantos slypi mūsų visuomenėje. Apeliavimas į visuomenės moralinę daugumos nuomonę (eitynėms nepritaria didžioji dauguma visuomenės) bei į religiją (anot Valentino Mazuronio, eitynės prieštarauja „šeimos, istorijos, religijos“ vertybėms) verčia darsyk susimąstyti apie seksualinių mažumų teises, moralės bei krikščionybės santykį.
Andrius Bielskis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Krikščionybė kaip Europos kultūrą formavusi ir tebeformuojanti religija yra svarbus komponentas norint suprasti dalies visuomenės nusistatymą prieš seksualinių mažumų teises. Tačiau ar iš tikrųjų krikščioniškas tikėjimas smerkia homoseksualius santykius?

Vertinant seksualinių mažumų teises pasaulietinės demokratijos kontekste, jokios kontraversijos čia nėra ir negali būti. Gėjų (šią sąvoką vartoju kaip homoseksualių žmonių sinonimą) bendruomenė, panašiai kaip kiti demokratinės valstybės piliečiai, turi teisę viešai ginti savo teisėtus interesus.

Tačiau yra kita – moralinė – šios problemos pusė. Labai dažnai galime išgirsti kaltinimus, jog homoseksualūs žmonės gyvena tiesiog „palaidą gyvenimą“, dažnai keičia sekso partnerius arba turi trumpalaikius seksualinius santykius, tad viešai kovodama už savo teises, gėjų bendruomenė propaguoja seksualinį ištvirkimą. Vieši paradai tuomet yra tiesiog gėjų ideologija ir propaganda. Kitaip tariant, tokia argumentacija apeliuoja į daugumos moralinę kultūrą. Tai yra, net jei sutinkame, kad demokratinėje visuomenėje mažumų teisės turi būti toleruojamos, homoseksualių žmonių viešai propaguojamas gyvenimas yra moraliai smerktinas, nes skatina visuomenės ištvirkimą.

Krikščioniškos nuodėmės sampratos pagrindu demokratinėje visuomenėje negali būti leidžiami visiems privalomi įstatymai (žinoma, išskyrus tuos atvejus, jei kalba eina apie tai, kas yra universaliai smerkiama tiek tikinčių, tiek netikinčių žmonių).
Andrius Bielskis

Tokia argumentacija neteisinga, nes sumaišo du skirtingus dalykus – homoseksualumą ir ištvirkimą. Tai, kas angliškai vadinama promiscuity culture (pasileidimo kultūra), net tariant, kad ji paplitusi mūsų visuomenėje (su kuo aš pats nesutikčiau), nėra būdinga tik homoseksualiems žmonėms. Tai, apie ką viešai kalba kai kurie gėjų bendruomenės aktyvistai, nėra kaip nors esmiškai būdinga tik homoseksualiems žmonėms.

Šia prasme visiškai nesvarbu ar kalbame apie homoseksualius, ar heteroseksualius žmones – ir vienų, ir kitų tarpe buvo, yra ir bus žmonių, kurie turės daug trumpalaikių seksualinių santykių. Todėl bet koks lygybės brėžimas tarp homoseksualumo ir ištvirkimo yra nesusipratimas, nes daugybė homoseksualių žmonių gyvena ilgalaikėse partnerystėse ir/ar santuokose bei grindžia jas tais pačiais meilės, pagarbos ir ištikimybės vienas kitam principais kaip ir heteroseksualūs žmonės.

Kita vertus, tai, kad šiandien statistiškai gėjų partnerystės yra trumpalaikiškesnės ir mažiau stabilios nei heteroseksualių žmonių nebūtinai reiškia, kad homoseksualūs žmonės vien dėl to, kad yra homoseksualūs, mažiau vertina stabilias bei ilgalaikes partnerystes. Martha Nussbaum, Amerikoje gyvenanti filosofė, įtikinamai parodė, kad kaip tik homoseksualumo stigmatizacija ir teisinis santuokos ar partnerystės neigimas skatina homoseksualius žmones maištauti prieš heteronormatyvią kultūrą bei jos primestas puritoniškas vertybes. Jei heteroseksualios santuokos būtų draudžiamos, o heteroseksualūs santykiai stigmatizuojami, heteroseksualūs žmonės tikriausiai elgtųsi labai panašiai kaip šiandien elgiasi daugelis homoseksualių žmonių.

Tai, kas angliškai vadinama promiscuity culture (pasileidimo kultūra), net tariant, kad ji paplitusi mūsų visuomenėje (su kuo aš pats nesutikčiau), nėra būdinga tik homoseksualiems žmonėms.
Andrius Bielskis

Pagaliau yra teologinė – pati sudėtingiausia – šios problemos pusė. Įvairių denominacijų krikščionių bendruomenės, net ir būdamos sąlyginai tolerantiškos homoseksualių žmonių atžvilgiu, laikosi nuomonės, kad homoseksualumas yra nuodėmė. Apie šio teologinio įsitikinimo sociologines pasekmes būtų galima daug kalbėti, juolab kad Lietuvoje, tradiciškai katalikiškame krašte, ši nuostata prisideda prie bendro neigiamo gėjus stigmatizuojančio požiūrio.

Visų pirma, svarbu griežtai atskirti teologinę ir pasaulietinę argumentaciją. Šių diskursų sumišimas, pasireiškiantis tokiais neartikuliuotais teiginiais, kaip „nesu krikščionis, bet manau, kad homoseksualumas – nuodėmė“, yra akivaizdus nesusipratimas ir šia prasme nereikšmingas racionalių argumentų kontekste. Kalbėjimas apie nuodėmę yra prasmingas tik tam, kas yra tikintis. Juk apeliavimas į homoseksualumo nuodėmingumą yra ir gali būti reikšmingas tik tiems, kurie iš tikrųjų yra krikščionys, tai yra tiems, kurie yra aktyvūs krikščioniškos bendruomenės nariai ir santykį su Dievu turintys žmonės. Tokių žmonių greičiausiai yra mažuma.

Kaip tik dėl to, kaip buvo karta rašyta, krikščioniškos nuodėmės sampratos pagrindu demokratinėje visuomenėje negali būti leidžiami visiems privalomi įstatymai (žinoma, išskyrus tuos atvejus, jei kalba eina apie tai, kas yra universaliai smerkiama tiek tikinčių, tiek netikinčių žmonių). Tokie įstatymai neišvengiamai pažeistų netikinčiųjų teises, o sykiu užkirstų kelią į tikrą ir nuoširdų tikėjimą.

Vadovaujantis griežtais katalikiškais kanonų teisės principais bet koks erotinis santykis už santuokos ribų yra nuodėmingas. Tai, tiesa, neišplaukia iš Senojo Testamento, kur aptinkame daugybę lytinių, taip pat ir poligaminių, santykių pavyzdžių ne santuokoje (Išėjimo 38: 12-19; Jozuės 2:1-7, Skaičių 31: 18). Šia prasme visiškai nesvarbu, ar erotinis santykis yra homoseksualus, ar heteroseksualus, jei yra ne santuokoje, jis bus laikomas nuodėmingu.

Šioje vietoje svarbu sutarti, kas yra santuoka ir koks jos moralinis pagrindas. Žiūrint formaliai, santuoką galima apibrėžti kaip dviejų žmonių įsipareigojimą mylėti ir gerbti vienas kitą Dievo ir/ar bendruomenės akivaizdoje. Šiandien yra daug krikščioniškų bažnyčių, kuriose krikščioniška santuoka yra išplečiama ir yra taikoma ir homoseksualiems žmonėms. Kanados Anglikonų bažnyčios vyskupas Gene Robinsonas, atvirai ginantis homoseksualių žmonių bažnytinę santuoką, yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Viešą progresyvių krikščionių pripažinimą byloja ir tas faktas, kad kaip tik vyskupas Gene Robinsonas buvo pakviestas inauguraciniam JAV prezidento Barako Obamos palaiminimui. Tad socialiai konservatyvių krikščionių homoseksualių santykių nediferencijuotas laikymas nuodėmingais yra stipriai abejotinas.

Tęsinys kitoje dalyje

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

M. Ivaškevičius. Apie žydus ir vieną svajonę (1)

Taip, ir vėl – apie žydus. Nors, ne – čia gal labiau apie mus. Iš esmės – apie Vilnių, kurio dalimi buvo jie, o dabar esame mes. Ir šįkart ne apie atgailą, kaltę, ar tai, ko netekome, priešingai – apie tai, ką dar galime susigrąžinti. Noriu pasiūlyti planą, kaip mūsų pražuvę žydai dar galėtų mums pasitarnauti.

R. Valatka. Po meilės ir melo skandalų ir pakeitę prasčiokų vardą – prie darbo? (641)

Politinis darbas išlaisvina. Pasiturškusi visureigio, Gretos kailinių ir Karbauskio melų bei dauginimosi įstatymų baloj valdžios partija, kai kur Vasario 16-ąją užleidus alternatyvią tautišką giesmę „Bielyje rozy“, pakeitė anglišką pavadinimą. Vietoj „peasant“, reiškiančio kaimo stuobrį ir prasčioką, įrašė kilmingesnį žodį „farmers“.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Baltarusijos scenarijai: vietinis Maidanas, kruvinas Rusijos įsikišimas ir pabėgėliai Lietuvoje? (359)

Lietuva su Baltarusija turi pačią ilgiausią, net 677 kilometrų sausumos sieną, bet kartais susidaro įspūdis, jog ta šalis išvis neegzistuoja arba yra kitame žemyne, kažkur prie Venesuelos. O mūsų žinios apie ją apsiriboja bendros istorijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje nuotrupomis bei ūsuoto prezidento Aliaksandro Ryhoravičiaus Lukašenkos pomėgių žaisti ledo ritulį arba asmeniškai vadovauti bulviakasiui pašiepimu.

Sekmadienio Evangelija. Atsukti kairį skruostą (542)

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.

R. Vilpišauskas. Ar narystė ES ir NATO riboja Lietuvos suverenitetą? (253)

Nors stojant į ES ir NATO atrodė, kad suverenumo klausimai buvo išsamiai apsvarstyti, pokyčiai pasaulyje ir Lietuvoje vis grąžina šią temą į populiariąją ir akademinę diskusiją. Be to, apskritai naudinga pasitikrinti, ką galvojame apie dalykus, kurie dalies akademikų tarpe laikomi konvencine išmintimi, bet kitų, ypač politinių diskusijų dalyvių, jau kurį laiką yra kvestionuojami ir tapę referendumų („susigrąžinkime Jungtinės Karalystės sienų kontrolę“) ar rinkiminių kampanijų („paverskime Ameriką vėl didžia“) dalimi.