A.Bielskis. Ar homoseksualumas nuodėmė? (I)

 (497)
Vilniuje gegužės 8 dieną įvykusios taikios eitynės „Už lygybę“ sukėlė karštas diskusijas, bet sykiu parodė, kiek daug neapykantos slypi mūsų visuomenėje. Apeliavimas į visuomenės moralinę daugumos nuomonę (eitynėms nepritaria didžioji dauguma visuomenės) bei į religiją (anot Valentino Mazuronio, eitynės prieštarauja „šeimos, istorijos, religijos“ vertybėms) verčia darsyk susimąstyti apie seksualinių mažumų teises, moralės bei krikščionybės santykį.
A.Bielskis. Ar homoseksualumas nuodėmė? (I)
Andrius Bielskis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Krikščionybė kaip Europos kultūrą formavusi ir tebeformuojanti religija yra svarbus komponentas norint suprasti dalies visuomenės nusistatymą prieš seksualinių mažumų teises. Tačiau ar iš tikrųjų krikščioniškas tikėjimas smerkia homoseksualius santykius?

Vertinant seksualinių mažumų teises pasaulietinės demokratijos kontekste, jokios kontraversijos čia nėra ir negali būti. Gėjų (šią sąvoką vartoju kaip homoseksualių žmonių sinonimą) bendruomenė, panašiai kaip kiti demokratinės valstybės piliečiai, turi teisę viešai ginti savo teisėtus interesus.

Tačiau yra kita – moralinė – šios problemos pusė. Labai dažnai galime išgirsti kaltinimus, jog homoseksualūs žmonės gyvena tiesiog „palaidą gyvenimą“, dažnai keičia sekso partnerius arba turi trumpalaikius seksualinius santykius, tad viešai kovodama už savo teises, gėjų bendruomenė propaguoja seksualinį ištvirkimą. Vieši paradai tuomet yra tiesiog gėjų ideologija ir propaganda. Kitaip tariant, tokia argumentacija apeliuoja į daugumos moralinę kultūrą. Tai yra, net jei sutinkame, kad demokratinėje visuomenėje mažumų teisės turi būti toleruojamos, homoseksualių žmonių viešai propaguojamas gyvenimas yra moraliai smerktinas, nes skatina visuomenės ištvirkimą.

Krikščioniškos nuodėmės sampratos pagrindu demokratinėje visuomenėje negali būti leidžiami visiems privalomi įstatymai (žinoma, išskyrus tuos atvejus, jei kalba eina apie tai, kas yra universaliai smerkiama tiek tikinčių, tiek netikinčių žmonių).
Andrius Bielskis

Tokia argumentacija neteisinga, nes sumaišo du skirtingus dalykus – homoseksualumą ir ištvirkimą. Tai, kas angliškai vadinama promiscuity culture (pasileidimo kultūra), net tariant, kad ji paplitusi mūsų visuomenėje (su kuo aš pats nesutikčiau), nėra būdinga tik homoseksualiems žmonėms. Tai, apie ką viešai kalba kai kurie gėjų bendruomenės aktyvistai, nėra kaip nors esmiškai būdinga tik homoseksualiems žmonėms.

Šia prasme visiškai nesvarbu ar kalbame apie homoseksualius, ar heteroseksualius žmones – ir vienų, ir kitų tarpe buvo, yra ir bus žmonių, kurie turės daug trumpalaikių seksualinių santykių. Todėl bet koks lygybės brėžimas tarp homoseksualumo ir ištvirkimo yra nesusipratimas, nes daugybė homoseksualių žmonių gyvena ilgalaikėse partnerystėse ir/ar santuokose bei grindžia jas tais pačiais meilės, pagarbos ir ištikimybės vienas kitam principais kaip ir heteroseksualūs žmonės.

Kita vertus, tai, kad šiandien statistiškai gėjų partnerystės yra trumpalaikiškesnės ir mažiau stabilios nei heteroseksualių žmonių nebūtinai reiškia, kad homoseksualūs žmonės vien dėl to, kad yra homoseksualūs, mažiau vertina stabilias bei ilgalaikes partnerystes. Martha Nussbaum, Amerikoje gyvenanti filosofė, įtikinamai parodė, kad kaip tik homoseksualumo stigmatizacija ir teisinis santuokos ar partnerystės neigimas skatina homoseksualius žmones maištauti prieš heteronormatyvią kultūrą bei jos primestas puritoniškas vertybes. Jei heteroseksualios santuokos būtų draudžiamos, o heteroseksualūs santykiai stigmatizuojami, heteroseksualūs žmonės tikriausiai elgtųsi labai panašiai kaip šiandien elgiasi daugelis homoseksualių žmonių.

Tai, kas angliškai vadinama promiscuity culture (pasileidimo kultūra), net tariant, kad ji paplitusi mūsų visuomenėje (su kuo aš pats nesutikčiau), nėra būdinga tik homoseksualiems žmonėms.
Andrius Bielskis

Pagaliau yra teologinė – pati sudėtingiausia – šios problemos pusė. Įvairių denominacijų krikščionių bendruomenės, net ir būdamos sąlyginai tolerantiškos homoseksualių žmonių atžvilgiu, laikosi nuomonės, kad homoseksualumas yra nuodėmė. Apie šio teologinio įsitikinimo sociologines pasekmes būtų galima daug kalbėti, juolab kad Lietuvoje, tradiciškai katalikiškame krašte, ši nuostata prisideda prie bendro neigiamo gėjus stigmatizuojančio požiūrio.

Visų pirma, svarbu griežtai atskirti teologinę ir pasaulietinę argumentaciją. Šių diskursų sumišimas, pasireiškiantis tokiais neartikuliuotais teiginiais, kaip „nesu krikščionis, bet manau, kad homoseksualumas – nuodėmė“, yra akivaizdus nesusipratimas ir šia prasme nereikšmingas racionalių argumentų kontekste. Kalbėjimas apie nuodėmę yra prasmingas tik tam, kas yra tikintis. Juk apeliavimas į homoseksualumo nuodėmingumą yra ir gali būti reikšmingas tik tiems, kurie iš tikrųjų yra krikščionys, tai yra tiems, kurie yra aktyvūs krikščioniškos bendruomenės nariai ir santykį su Dievu turintys žmonės. Tokių žmonių greičiausiai yra mažuma.

Kaip tik dėl to, kaip buvo karta rašyta, krikščioniškos nuodėmės sampratos pagrindu demokratinėje visuomenėje negali būti leidžiami visiems privalomi įstatymai (žinoma, išskyrus tuos atvejus, jei kalba eina apie tai, kas yra universaliai smerkiama tiek tikinčių, tiek netikinčių žmonių). Tokie įstatymai neišvengiamai pažeistų netikinčiųjų teises, o sykiu užkirstų kelią į tikrą ir nuoširdų tikėjimą.

Vadovaujantis griežtais katalikiškais kanonų teisės principais bet koks erotinis santykis už santuokos ribų yra nuodėmingas. Tai, tiesa, neišplaukia iš Senojo Testamento, kur aptinkame daugybę lytinių, taip pat ir poligaminių, santykių pavyzdžių ne santuokoje (Išėjimo 38: 12-19; Jozuės 2:1-7, Skaičių 31: 18). Šia prasme visiškai nesvarbu, ar erotinis santykis yra homoseksualus, ar heteroseksualus, jei yra ne santuokoje, jis bus laikomas nuodėmingu.

Šioje vietoje svarbu sutarti, kas yra santuoka ir koks jos moralinis pagrindas. Žiūrint formaliai, santuoką galima apibrėžti kaip dviejų žmonių įsipareigojimą mylėti ir gerbti vienas kitą Dievo ir/ar bendruomenės akivaizdoje. Šiandien yra daug krikščioniškų bažnyčių, kuriose krikščioniška santuoka yra išplečiama ir yra taikoma ir homoseksualiems žmonėms. Kanados Anglikonų bažnyčios vyskupas Gene Robinsonas, atvirai ginantis homoseksualių žmonių bažnytinę santuoką, yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Viešą progresyvių krikščionių pripažinimą byloja ir tas faktas, kad kaip tik vyskupas Gene Robinsonas buvo pakviestas inauguraciniam JAV prezidento Barako Obamos palaiminimui. Tad socialiai konservatyvių krikščionių homoseksualių santykių nediferencijuotas laikymas nuodėmingais yra stipriai abejotinas.

Tęsinys kitoje dalyje

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

V. Laučius. Žiūrėti tai ir visiems balsuoti – prasminga? Turbūt juokaujate (24)

Už tai, kad Seimo darbas virsta kvailyste, eilinį kartą galima dėkoti Darbo partijai. Štai liūdno vaizdo „darbietis” Valentinas Bukauskas stumia seną kvailą idėją – sumažinti Seimo narių skaičių. Sovietinės virėjos avataras Lietuvoje – Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, žinoma, šiam siūlymui pritaria.

T. Kačerauskas. Kodėl L. Donskio nesėkmės virto jo sėkmėmis (64)

Kaip ir daugelį žmonių, mane taip pat sukrėtė žinia apie L. Donskio staigią mirtį. Jo kritiškų pasisakymų ypač trūks mūsų viešame gyvenime. Šie samprotavimai paremti pokalbiais su juo ir keliais jo interviu. Dėl savo išsilavinimo ir veiklos priklausau tai žmonių grupei, kuriai L. Donskis save priskyrė, – filosofams. Vis dėlto jo santykiai su Lietuvos filosofais – ypač intriguojantys. Tą patį galima pasakyti apie jo santykius su liberalais ir su Vilniumi. Apie šiuos trejopus jo santykius tuoj pakalbėsiu.

R. Valatka. Po auksinių šakučių – auksinis Vilniaus Sporto rūmų remontas? (315)

Mažinam Seimo narių skaičių iki 111? Taip! Nueinanti Seimo dauguma krykštauja radusi tautai žaislą. Ateinantieji žada mums pastatyti T. Campanellos „Saulės miestą“. Su Karjeros agentūra ir vimdymo nuo vyno etiketėmis. O Vilniaus Sporto rūmuose šmirinėjančios žiurkės krebžda apie tai, ant ko pasimausim po auksinių šakučių.

V. Rubavičius. Kokia ateitis laukia Europos Sąjungos? (129)

Slovakijos sostinėje Bratislavoje rugsėjo 16 d. buvo surengtas neformalus Europos Sąjungos (ES) šalių vadovų susitikimas, turėjęs padėti valstybių lyderiams galų gale išsiaiškinti pagrindines Sąjungą kamuojančias problemas, kurios dar labiau išryškėjo Didžiajai Britanijai nutarus atsiskirti.

Sekmadienio Evangelija. Pomirtinis gyvenimas (281)

Jėzus pasakė fariziejams: „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis.