A.Bielskis. Apie akademinę laisvę ir jos ribas

Noras ginti akademinę laisvę yra visuomet sveikintinas. Dar visai neseniai akademinės laisvės mūsų šalyje nebuvo, o ir šiandien ji vis dar yra labai trapi. Žinau daug atvejų, kai akademinė laisvė buvo neleistinai pažeista ir toliau yra pažeidinėjama. Pavyzdžiui, aukštas pareigas einantis politikas gali sau leisti paskambinti universiteto rektoriui ir pareikšti, kad universiteto dėstytojas, kritikuodamas vieną ar kitą politinę jėgą, bando netiesiogiai „susidoroti“ su juo ar ja.

Lygiai kaip nutinka, kad vienas ar kitas akademinis darbuotojas praranda darbą vien dėl savo pažiūrų ar viešai ginamo gyvenimo būdo.

Šia prasme sutinku su nuomone, kad akademinė, o sykiu žodžio, laisvė yra absoliuti. Demokratinėje visuomenėje bei viešuose debatuose bet kokia nuomonė – net ir tokia, kuri neigia viešų demokratinių debatų idėją – turi teisę būti išsakyta. Ir juo labiau tokią teisę turi akademikas.

Panašiai daug tiesos slypi nuogąstavimuose, kad pastarųjų trisdešimties metų Europos ir JAV liberalų sukurta politinio korektiškumo naujakalbė pavojingai apribojo demokratinę žodžio laisvę. Puikiausias šio pavyzdys – tai garsusis Salmano Rušdi skandalas, kai prieš dvidešimt metų publikuotas romanas „Šėtoniškos eilės“ iššaukė isterišką musulmonų fundamentalistų reakciją. Šiandien Europos ir JAV leidėjai ir laikraščiai turi labai gerai pagalvoti, ar gali sau leisti publikuoti „riebesnę“ nuomonę ar labiau šokiruojantį romaną, kuris, neduok Dieve!, įžeis vieną ar kitą religinę ar kitokią mažumą.

Tačiau būkime atviri ir teisingi. Kur kur, bet Lietuvoje politinis korektiškumas tikrai šiandien negresia! Aukščiausio lygio valstybės ar kitų reikšmingų institucijų pareigūnai niekieno nedraudžiami gali samprotauti apie „negrus“, „iškrypėlius“, „išgamas čigonus“, žeminti moteris ir pan. Mūsų visuomenės tolerancijos lygį geriausiai atspindi liūdnai pagarsėjęs Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas. Šis įstatymas iš tikrųjų riboja žodžio ir piliečių saviraiškos laisvę.

Bet grįžkime prie akademinės laisvės. Labai svarbu suvokti esminį skirtumą tarp akademinės laisvės ir institucinę galią turinčio asmens patyčių ir noro plūstis. Lygiai kaip demokratinei visuomenei yra svarbu atskirti absoliučią žodžio laisvę nuo to, kas angliškai vadinama hate speech (neapykantą skatinanti kalba). Viena vertus argumentuotai ir gerbiant savo oponentus išsakyti antidemokratinę ir antifeministinę poziciją, o visai kitas reikalas rėkti „Juden Raus“. Ir ši skirtis yra ypač aktuali akademinei bendruomenei, kurioje teisėto autoriteto reikšmė yra tokia svarbi.

Universitetas nuo Platono Akademijos laikų yra vieta, kuri visuomet buvo ir turi būti grįsta idėjų ir filosofinių doktrinų pliuralizmu. Todėl problema yra ne tai, kad garsus Lietuvos akademikas save laiko antidemokratu ar antifeministu. Didysis Europos civilizacijos antidemokratas Platonas, savo dialoguose gynęs politinės cenzūros principą, buvo didžiausias filosofinių doktrinų pliuralizmo šalininkas. Pats tikėjęs, kad demokratija yra viena iš blogiausių politinių santvarkų, savo įkurtoje Akademijoje įdėmiai klausydavo filosofinių oponentų argumentų. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus antidemokratinius filosofus – Aristotelį, Tomą Akvinietį ar Thomą Hobbesą – visi jie buvo įsitikinę antidemokratai, tačiau gerbė akademinę laisvę ir demonstravo besąlygišką pagarbą savo filosofiniams oponentams.

Lietuvos filosofinėje padangėje atvirai reiškiamas antidemokratiškumas mažai ką turi bendro su šia filosofine tradicija. Universiteto profesoriaus viešas svaidymasis „debilais“, „padugnėmis“ ar panašiais kitų orumą žeminančiais epitetais diskredituoja pačią universiteto ir laisvos akademinės diskusijos idėją. Kaip galima laisva filosofinės minties raiška, jei bet kas autoriteto gali būti apšauktas „išgama“ ar „padugne”? Ką toks žmogus gali pasakyti apie pedagogiką, jei nesupranta, kad didžiausia kliūtis jaunų žmonių lavinime yra baimė būti pažemintais ir neteisėtai išjuoktais?

Daug metų esu dėstęs keliuose Europos universitetuose, bet niekada neteko susidurti su tokia akademinių studijų kultūros stoka, su kuria yra susidūręs ne vienas jaunas kolega ar studentas Lietuvos universitetuose. Užgauliojimų ir patyčių kultūra tokia gaji, kad dažnai net nedrįstama pagalvoti, kad gali būti kitaip. Štai kodėl autoritetingiausio Lietuvos filosofo viešai reiškiama nepagarba kitaip mąstantiems svarbi ne dėl to, kad šiuo atveju įžeidė (arba neįžeidė) konkretų žmogų ar žmonių grupę, bet pirmiausiai dėl to, jog skatina tokią akademinę kultūrą, kurioje laisva akademinė mintis tampa neįmanoma.

Žymus škotų kilmės filosofas ir politologas Alasdair MacIntyre’as, kalbėdamas apie holokausto neigimą, kartą yra pasiūlęs, kad tokią „mokslinę” nuomonę ir tokį „akademiką” reikia tiesiog sistemiškai ignoruoti – neleisti jo knygų, nepriimti į konferencijas, nepublikuoti jo straipsnių, žodžiu, užverti visas civilizuotos akademinės bendruomenės duris.

Manau, kažką panašaus reikėtų taikyti ir Lietuvos akademinėje bendruomenėje. Negalima toleruoti patyčių ar kitus žeminančių užgauliojimų, nes tai griauna pačius akademinės bendruomenės pamatus. Priešingu atveju Lietuvos akademinės institucijos lavins ne laisvai mąstančius žmones, bet autoritetų įbaugintus ir savo nuomonės neturinčius mankurtus.