Makiavelis parodė į socialdemokratus:
– Jie štai pasakė visiems, kad jiems labiausiai patinkate. Kitaip tariant, jie norėjo padėti Gabrieliui. Ir jiems beveik pavyko.
Paskui jis atkreipia dėmesį, kad Irena gavusi viešą patarimą žiniasklaidoje tarsi „viską“ pradėti iš pradžių: kitaip tariant, reikia įrodyti patirties, pasitikėjimo, ištikimybės privalumus:
– Juk tai reiškia, kad esat... lygiavertė savo konkurentui.
Net jei tokio dialogo ir nebūtų, kodėl ir ar iš tikrųjų išgyvename dėl vienos, prarandančios įtaką Lietuvos mieste, partijos pirmininko rinkimų?
Viena priežastis aiški: partija atsirado sulig Nepriklausomybe, kuriai yra „skolinga“ idėją, todėl keista, kad mąžta. Kita priežastis: įdomu aiškintis, kodėl partijai iškilo klausimas „būti“ ar ne Lietuvos politinėje sistemoje. O dar tiksliau – ar jai būti mieste. Mat partija tarsi nepastebėjo, kaip, prabėgus 25 metams, Lietuvos miestas pasikeitė. Labiau nei kadaise XX amžiaus pradžioje, kai tik jame pradėjo skambėti lietuvių kalba, kai kūrėsi pirmosios politinės lietuviškos organizacijos, kai viskas atrodė nauja, atgimę, pakilu. O vėliau užtat pralaimėjo tie, kurie manė, kad demokratijai niekas negresia – juolab du tautininkai Seime.
Kuomet laisvės oras iš plaučių išeina, smegenys vėl ima budėti: pragmatiški interesai svarbesni nei priminimas, kad reikia „nesustoti“, nes „kartu padarėme daug“ (tai bent XXI a. šūkis!). Su kuo – „kartu“? Dairaisi – ar tik čia, Lietuvos mieste, nebus kas ko nugvelbęs (nors sako, kad investuoja), pamelavęs (sako, kad galime ir toliau taip...), užbūręs (kad eitų prezidentu būti) arba tiesiog stengęsis ( todėl vadina vienus ne patriotais, kitus – tiesiog milicininkais). Ar jūs tokių miestų nematote? Konservatoriai – turbūt ne, nors – kaip teigė Kubilius – „per tą laiką partijai teko užaugti nuo vieno lifto partijos iki...“. Liftai – štai priemonė į viršūnę! Makiavelis nieko apie tokią metaforą nežino: o kur pakilo partija tais keltuvais?
– Rūpinomės krizėmis: viena, antra. Ką tas miestas – globaliau žvelgiame.
Tiesa. Labai panašu į valstiečius liaudininkus – irgi miesto „nemato“. Tačiau – kad jau teko tokie puikūs išbandymai – vertėjo tas krizes įveikti guodžiantis (kalbantis) kartu su savo Tauta, gal ne egzaltuotai, bet vis dėlto – kaip nors užjaučiant. Nieko panašaus. Ko verta vien ta „darbais“ įrodyta nemeilė žiniasklaidai: šiaip taip, pirmininkaujant I. Degutienei, Seimas 2012 m. sugrąžino PVM lengvatą spaudai, nors tai ir nepatiko jos partiniam kolegai premjerui.
Priimant sprendimus skirtingų tarpusavio požiūrių rodymas šioje partijoje buvo būdingas – deja – sakytų Makiavelis. O problema dar ir ta, kad įžymusis patarėjas pasijuoktų iš pluošto strategijų ir socialinių programų, nes jos, kartas nuo karto skambiai pristatomos, lieka archyve. Partija – ne tik intelektualų klubas.
Šiandien ne vienas iš partijos grynuolių prabilo apie jos išvešėjusią aroganciją. Vadinas, šių politikų motinos, tėvai, bičiuliai neprotindavo prie šeimos stalo:
– Vaikeli, žmonės sako, kad jūs pasikėlę, žemės nematot, tik stebit, kaip vagia ir dar kartu dainuojat.
Bet sunku patikėti, kad joks konservatorių politikas virtuvėje negirdėjo kažko panašaus. Bent jau iš savo senelio. Veikiausiai tokia kalbėsena tikriausiai atrodė pasenus, nereikšminga, buitiška.
Vėliavą juk laikai ne virtuvėje – o aikštėje, premjero kabinete, partijos sueigoje.
Vis dažniau – signatarų laidotuvėse.
– Jeigu mažėja šalininkų, ar esi tikras, kad ir tavo šeimos narys ir tavo draugas vis dar balsuoja už tave?
Makiaveliškas klausimas taiklus kaip į akį. Vertybių tradiciją deklaruojanti partija per 25 metus spėjo „praryti“ raiškiausiai „amžinąsias“ vertybes propagavusią jėgą – krikščionis demokratus. Šie ir nepastebėję, kaip ciniško politinio žaidimo šešėlyje „vertybių labui“ esą susiliejo su įtakingesne jėga. Galbūt tam, kad ilgainiui Lietuvoje susiformuotų dvipartinė sistema?
Tačiau vienas plius vienas nebūtinai reiškia daugiau. Taip ir nutiko. Dabar viešoji erdvė svarsto apie šviesią liberalų perspektyvą. Kas tuo būtų patikėjęs rašant strategiją „2030“ ?!
O kas šiandien yra įdomiausia: partija sako, kad ji renka lyderį, bet ji rodo tradiciją ne rinkti, bet paprastai pasiskirti, suvaidindama viešą spektaklį. Ir kviečia kitas partijas panašiai elgtis.
– Kam tas spektaklis? – atsako socialdemokratai: – Visa galima padaryti paprasčiau.
Makiavelis, kaip politinis patarėjas, aišku, atkreiptų dėmesį:
– Gal konservatoriai manęs ir neskaitė, tačiau toks bakstelėjimas pirštu į jauniausią yra jam „ačiū“ už kilmę ir paprotį. O kur tikrumas, kad užauginote lyderį?
I. Degutienė, gana švelniai televizijos studijoje sugniauždama Gabrielių už parankės, rodo, kad – jei laimėtų – jo atžvilgiu bus geranoriška, krikščioniškai atlaidi. Kitaip tariant – jei būtų išrinkta – tikrai pasirūpins, kad nebūtų iš Europos Parlamento nustumtas kur į kraštą.
Tačiau Makiavelis patartų kišenėje laikyti špygą. O kaip kitaip, jeigu jau dabar jaunieji konservatoriai po pirmo turo – nesuskaičiavę tų dvidešimties balsų – apsidžiaugė:
– „TS-LKD – mūsų kišenėje!“
Tas jaunimas – nearogantiškas: rašo iš nepatyrimo, skubėjimo, seksualinio troškulio. Makiavelis su jais net neprasideda: „Juk jūs turite puikų senelį, bet gal jo neklausote?“.
Iš tikrųjų tūkstančiai narių–rinkėjų, dalyvaudami spektaklyje, įsiklauso: partija pajėgi kilti dviem liftais! Ir todėl I. Degutienė – buvusi laikinoji premjerė, Seimo Pirmininkė – atsiduria itin jautrioje situacijoje: kaip ir buvo būdinga šiai partijai, galės įsitikinti, kad vienas liftas yra greitaeigis, o kitas – eiliniams. Tokie tad šios partinės demokratijos rinkimai ir verta analizės partijos vidaus komunikacija. Neprakeikta „prakeiktųjų“ konservatorių tradicija. Ir būtent todėl jų likimas mums visiškai nerūpi: mes dėl jų neišgyvename, kol nematyti naujos ekonominės krizės.