Patarėjo ar tik padėjėjo pasirinkimas dažniausia liudija politiko (lyderio) savęs į(si)vertinimą: ar jam reikia gebančio surinkti informaciją ir taip pat gebančio pasakyti (į akis žiūrint) nemalonius dalykus? Deja, mūsų istorijoje mažai matyti politikų, kurie pasirenka (nori rasti?) norinčius ir mokančius JAM GALVOTI asmenis. Į patarėjus - žiūrėk - pakviestasis (A) neturi idėjų, arba (B) susireikšmina kaip povas ir intriguoja; arba (C) prisitaiko žiūrėdamas šeimininkui į burną (dažniausia jaunos odos ir trumpo proto). Visais šiais atvejais patarėjas yra niekų padaras, bet - ką darysi - politiko užgaida!
Tiesa, buvo ir bandymų pasirinkti „įžymybes“: Lietuvoje politikai ieškojos patarėjų (ypač RSV srities) net tarp... scenos, TV veidų. „Pravalo ežeras“, kaip pasakytų vienas. Gerai, kad kai kurie tie asmenys savikritiškai įvertino galimybes, o tie, kurie apsidžiaugė - neilgai plaukė valdžios koridoriais.
Pasakose šeichams ir karaliams liaudis priskiria į patarėjus išminčius. O-o, bet kuris gi valdovas gali pakęsti išmintingesnį už... save?
Kurs pasirenka, kad jam protai tarnautų, o ne žmogeliai, sutikti per pažintis, padarytus mažus ar didesnius darbelius, paslaugėles rinkimų metu (įskaitant draugų ir draugių vaikus), etc., etc. Na, kaip gali vos universitetines studijas baigęs asmuo būt patarėju??!
Viešojoje erdvėje dažniausia aprašoma, kaip iš prezidento kanceliarijos atleidžiami Jos ekscelencijos patarėjai. Kadangi ši politinė institucija yra vienasmenė, jos sprendimai permatomi, o žmonės - kaip ant pakylos, tad stebėti įdomu. Tačiau - gerai įsižiūrėjus - patarėjų problema yra visose aukščiausiose institucijose. Prieš keliolika metų Seimas net buvo sumažinęs reikalvimus savo padėjėjams, kad tik galėtų įdarbinti BET KĄ, būtent - mergaites ir berniukus, kurie išdidžiai mėgsta girtis: ESU... . Pernelyg daug subjektyvumo pasirinkant politinio pasitikėjimo darbuotojus lemia, jog vadinamieji patarėjai net nežino, kad, perskaičius naujieną žiniasklaidoje, ją reikia patikrinti iš pirminių šaltinių. Būna, kad jie skambinėja šen ten elgdamiesi nelyginant vaikai - tik jų didžiausias trūkumas tas, kad, prisistatę pareigūno vardu, nesulaukia tinkamo atkirčio: juk ką žinai..., perduos paskui, kad "nelojalus", "nebendradarbiaujantis". O jau ko rūmuose išmokstama - tai pakuždėti apie kitą, kuris yra toliau.... Nors vadinamasis patarėjas ir klausimo suformuluoti nesugeba. Ak, kad politikas žinotų, kaip kikenama iš prastai parašytos kalbos, nepatikrinto pasiūlymo, pan.
Lenkijoj teko kadaise bendrauti su prezidento patarėjais - jie turi ministro rangą. Viena vertus, atskleidi - tai asmenybės (nepaisant kiekvieno prezidento ypatumų), o, kita vertus - jie žino, kad savo intelektą atiduoda... Nesvarbu, kad vakar buvai laisvas profesorius. Ir žino: niekada nebus jų autorystės. mat už tai gauna atlyginimą.
Pažiūrėkim į kai kurių merginų biografijas! Oho, ho. Ar jos gali būti patarėjais–MINISTRAIS? Bet užima to aukščio kėdes, nes - kad ir ką sakytume - liks įrašas CV...
Kartą vienas prezidentas nedelsiant atleido asmenį, kai šis, užsimiršęs, viešai pasakė daugiau nei derėtų. Ir po to iš jo - jokio interviu apie tai, kaip ten įstaiga dirba... O štai vienas patarėjas išėjo iš Vyriausybės ir pasidalino... Jei būtų nusikaltimą atskleidęs - suprantu. Guostis, kad tavęs neįvertino - kvaila.
Kad ir ką sakytum, tie, kurie išeina savo noru ar dažniausiai tylomis išvaromi, turėtų žinoti, kad gavę atlygį ir už tylėjimą. Nedera būti protingu po laiko ir kurti sau žinomumą iš praeities darbo su savo šefu. Reikia, beje, pripažinti, kad Lietuvos prezidentė nei vieno atvejo nekomentavo (nors buvo atleistų ir dėl nekompetencijų), net ir provokuojama į polemiką nesivėlė, ir dėlto tų išėjusiųjų vardas nežlugdytas.
Bet tai nekeičia esminių aplinkybių trijose aukščiausiose įstaigose: Lietuvoje politikai savo dešinės rankos (t.y. politinio pasitikėjimo darbuotojo) pasirinkti nemoka.
PATARĖJO jaunystė - jo visad žvalus protas.
Bet kur rasi tu tokį, jei ieškai tik pritariančiojo solisto...