A. Užkalnis: Zombiai lenda iš urvų

 (1750)
Kalėdinė raganavimo orgija Ignalinoje, kur organizatoriai savivaldybės kultūrnamyje išvilko į sceną savo asmeninės nostalgijos šou su pionieriais, kolūkiečiais ir okupantų pakalikės Salomėjos Nėries pamėgta fraze „menas priklauso liaudžiai“, buvo tik ženklas. Tai ženklas apie tai, kad kova dar nelaimėta, o zombiai urvuose kruta.
Kalėdinis koncertas ignaliniečius sugrąžino į praeitį
© Ignalina.lt

Šlykštus ir beskonis sumanymas, dangstomas, it kekšės gamybos priemonės, pasiteisinimų skuteliais (teatralizuota, ironiška, mūsų istorija), nėra toks grėsmingas pats savaime. Baisus yra palaikančiųjų skaičius. Dar baisesnės yra gretos tų, kas nenori patikėti (nepaisant visų įrodymų), kad kūrėjai nesišaipė iš sovietmečio.

Tarybinio raugo kultūros veikėjos tiesiog įgyvendino savo svajonę: iš didelės scenos darsyk išgirsti ir pamatyti tokius mielus sovietų laikų vaizdus. Vaikus aprengti okupantų uniformomis, kuriomis jie (tiksliau, jos - sovietijos garbinimo vakarėlis buvo moterų sumanymas) patys ir pačios rengėsi kažkada. Prisiminti, kaip ir jų strėnose buvo ugnis ir iš slėpsnių nebyrėjo pelenai. Rusiškų propagandos laikų melodijos buvo tik muzikinis fonas tam trumpam laikotarpiui, kai dabartinės zombės jautėsi gyvos, ir jos nori tai atkurti.

Ne, ne, čia visai ne tai, sako jos. Čia juk buvo humoras, susizgribusios ir pasimetusios teisinasi jos. Tas šou buvo ironiškas, sako jos. Čia mes tik parodijuojame tuos laikus, sako jos. Čia mes šaipomės iš praeities, sako jos.

Keturiasdešimetis – ko? Okupantų represinės struktūros padalinio? Propagandos taromato, rinkusio ano meto kultūrines-agitacines šiukšles? Anų laikų kultūrnamiai buvo smegenų plovimo tinklo dalis, ir su kultūra turėjo tiek pat bendro, kiek marksizmas-leninizmas, dėstomas aukštosiose mokyklose, turėjo bendro su mokslu.
Andrius Užkalnis

Ar negirdit savo pačių nusišnekėjimo? Gana, užsukite mėšlo ir melo kranelį. Tiek pat ironiška, kiek ir naujųjų nacių maršai bet kur Europoje. Jei skustagalviai žygiuoja su svastikomis, saliutuoja iškelta aukštyn ranka ir rėkia „Sieg Heil“, galiu jus patikinti, kad nacizmo pašiepimas nėra jų renginio tikslas. Ironija nėra jų raiškos dalis. Ten ne pašaipa, ten garbinimas. Taip pat ir su Ignalinos kultūros veikėjomis. Jos teisindamosios meluoja, nes pačios nesuvokia, kas gi blogai jų sumanyme.

Andrius Užkalnis
Andrius Užkalnis
© DELFI / Domantas Pipas

Iš kur žinau? Nes Ignalinos zombės ramiu veidu aiškina, kad čia juk viskas gerai, minimas įstaigos keturiasdešimtmetis. Prisiminėme šaknis.

Alio, alio, ar yra kas namie? Šviesos dega, bet visi išėję? Skambinom toms tetoms į jų smegenis, bet ragelyje tik įrašas: „aparatas išjungtas arba abonentas už priėmimo zonos ribos“. Keturiasdešimetis – ko? Okupantų represinės struktūros padalinio? Propagandos taromato, rinkusio ano meto kultūrines-agitacines šiukšles? Anų laikų kultūrnamiai buvo smegenų plovimo tinklo dalis, ir su kultūra turėjo tiek pat bendro, kiek marksizmas-leninizmas, dėstomas aukštosiose mokyklose, turėjo bendro su mokslu.

Taigi ką ten bandėte švęsti? Okupacijos iškasenos jubiliejų?

Tetos iš Ignalinos, jūs didžiuojatės savo kultūrnamiu ir jo praeitimi? Rimtai? O gal dar paminėkime ir sukaktį, kada Vilniuje dabartinė Pilies gatvė buvo pavadinta M. Gorkio gatve? Buvusiuose KGB rūmuose esantis teismas, atrodo, neplanuoja švęsti sukakties, kai tame pastate pradėjo kalinti ir kankinti disidentus. O gal galėtų?
Andrius Užkalnis

Tetos iš Ignalinos, jūs didžiuojatės savo kultūrnamiu ir jo praeitimi? Rimtai? O gal dar paminėkime ir sukaktį, kada Vilniuje dabartinė Pilies gatvė buvo pavadinta M. Gorkio gatve? Buvusiuose KGB rūmuose esantis teismas, atrodo, neplanuoja švęsti sukakties, kai tame pastate pradėjo kalinti ir kankinti disidentus. O gal galėtų?

Vienas JAV diplomatinės tarnybos padalinys Vienoje, Austrijoje, yra įsikūręs gražioje viloje, kur Antrojo pasaulinio karo metais buvo Vienos miesto nacių Geštapo, Geheime Staatspolizei (slaptosios policijos) būstinė. Ten ant sienos nėra tam šauniam faktui skirtos paminklinės lentos (buvau, ieškojau jos ir įsitikinau), o įstaigos darbuotojai neorganizuoja septyniasdešimtmečio proga inscenizuotų spektaklių SS uniformomis. Kaip manote, kodėl?

Sovietinės nostalgijos užkratas yra labai stiprus, jis beveik nieko nebijo. Žmonės, kuriems grožio ir draugystės standartas buvo 1980 metų olimpinės žaidynės Maskvoje ir daina apie meškiuką Mišą, šiandien nėra nematę pasaulio ar vien rusiškus TV kanalus žiūrėję. Per nepriklausomybės laikus jie aplankė kelis žemynus, kai kurie jų net ir susišnekėti pasaulyje moka ne tik rusiškai, skaitę knygų, matę filmų – tačiau ką ištatuiravo jiems gimstant tėvai, mokykla ir aplinka, tas ir liko: „prie ruso buvo geriau“.

Juozas Baltušis per sovietų televiziją lemiamais metais dergė Lietuvos nepriklausomybės siekį. Apžiojęs Kremliaus ruporą rėkavo, kad negali būti jokios laisvos Lietuvos. „Neteisingai suprato aktualijas, nepriėmė pasikeitimų“, sakote jūs. Kurgi ne, tada parašykime dar, kad Henrikas Daktaras neteisingai suprato baudžiamąjį kodeksą, o tie, kas vaikus mėtė į šulinį, tiesiog ne iki galo suvokė šulinio paskirtį ir nepriėmė šiuolaikinės pedagogikos. Apsigraibykit gal?
Andrius Užkalnis

Net ir Juozo Baltušio slaptų dienoraščių paskelbimas jiems tapo ne literatūros istorijos papildymu, o galimybe pagaliau išteisinti išdaviką, nes bestuburiai LTSR gerbėjai jo nei išdaviku nelaikė, kaip ir Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos ar Liudo Giros. Vėl prisidangstoma budinčiomis frazėmis – laikai buvo sudėtingi, jie ir tada dirbo Lietuvai. Svaigiame reabilitacijos dūmelyje Baltušis, šiaip jau vartęsis literatūrinės nomenklatūros grietinėlėje kartu su Vytautu Petkevičium ir Eduardu Mieželaičiu, jiems tampa vos ne disidentu, slapčia savo tekstais artinusiu nepriklausomybę. Alio, alio, ar tikrai liftas kelia į viršutinius aukštus? Ar jūs ne tik patys durni, bet ir kitus laikote tokiais? Juozas Baltušis per sovietų televiziją lemiamais metais dergė Lietuvos nepriklausomybės siekį. Apžiojęs Kremliaus ruporą rėkavo, kad negali būti jokios laisvos Lietuvos. „Neteisingai suprato aktualijas, nepriėmė pasikeitimų“, sakote jūs. Kurgi ne, tada parašykime dar, kad Henrikas Daktaras neteisingai suprato baudžiamąjį kodeksą, o tie, kas vaikus mėtė į šulinį, tiesiog ne iki galo suvokė šulinio paskirtį ir nepriėmė šiuolaikinės pedagogikos. Apsigraibykit gal?

Komunistinis režimas buvo nusikaltėlių režimas, Lietuvos laisvės priešai buvo ne suklaidinti pasakų seneliai, o ciniški pakalikai, padarę pasirinkimą, kurio pasekmės lydės juos ir į pragarą.

Komunistinis režimas buvo nusikaltėlių režimas, Lietuvos laisvės priešai buvo ne suklaidinti pasakų seneliai, o ciniški pakalikai, padarę pasirinkimą, kurio pasekmės lydės juos ir į pragarą.
Andrius Užkalnis

Pergalė prieš Vilniaus Žaliojo tilto balvonus tebuvo laimėjimas loterijoje, kvailio sėkmė – kvailio, nes laimėjusieji patikėjo, esą karo eiga jau pasisuko jų naudai.

Ne, darbo liko dešimtmečiams. Naiviai sakoma: turi išmirti karta. Išmirs ta karta, bet ji jau turi vietoje savęs priveisusi lygiai tokių pačių bestuburių, prisirinkusių darbinių frazių apie tai, kad „istorijos neperrašysi“.

Pergalė nebus lengva: kiekvienas bandymas reabilituoti ir romantizuoti praeitį (o tokių bandymų bus) turi sulaukti negailestingo, neproporcingo, žiauraus atkirčio viešojoje erdvėje. Pašaipų lavinos, ir tokios, kad užjautrintieji susigūžtų ir bijotų net cyptelėti apie savo nuomonę. Diktatas? Taip. Neskanu? O kaipgi. Tik jie švelniai nesupranta, todėl reikės nešvelniai. Keiksmažodžiai? Taip, jų reikia, nes kitokia kalba jiems neprieinama ir nepaveiki.

Kai policijai įtariamieji per minutę neatidaro durų, jie išspiria duris ir eina vidun. Taip pat ir su kai kuriomis makaulėmis: jei pasibeldus girdisi tik tuščios kaukolės garsas, ginčytis neimsime. Pasakysime jums, kaip ir ką reikia galvoti, nes patys nesusitvarkote.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Valatka. Ko esam verti kaip tauta, jei mus gaudo gimtosios kalbos policija? (453)

Seimui stuktelėjo 100 dienų. Vidaus reikalų ministras tik šast ant stalo įstatymo projektą, pagal kurį bet kuris, bare išgėręs mažą alaus, galės būti nuvežtas į nuovadą. Kaip pavojingas steriliai visuomenei elementas. Pagal sterilių 200 m nuo mokyklos įstatymą sutvarkius Vilnių, Vokiečių, Trakų ir kitos senamiesčio gatvės atrodys kaip po karo.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Pensionatas „Lietuvos Respublika“ užsidaro (485)

Kai Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis Seime surengtoje diskusijoje „Socialinė Europa – nauji iššūkiai“ pasakė, kad Lietuvoje egzistuoja dvi ekonomikos – gyventojais vis pasipildantis Vilnius ir regionai, virstantys ištisais pensionatais, man kaip tik pasitaikė proga stebėti Lazdijų degalinėje, vietos gyventojų vadinamoje „raudų siena“, su išvykstančiais emigrantais atsisveikinančių tėvų, motinų ir seserų minią.

Sekmadienio Evangelija. Pasitikėjimas Dievu (701)

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį?

A. Vaškevičius. Kol kas nieko geresnio už „Vamzdį“ nesukūrėme (326)

Tokie konkursai ne taip dažni, o čia net trys vienu metu supuolė. Jonui Basanavičiui Vilniuje, Vyčiui Vilniuje ir Stasiui Povilaičiui Palangoje. Visi vietinės reikšmės, nei vieno tarptautinio.

Istorikas sugriovė mitus apie „didįjį tėvynės karą“ (1030)

Leidykla „Briedis“ pristato šeštą Rusijos istoriko Marko Solonino knygą „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“, kuria baigiama Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi šio autoriaus knygų serija. M. Soloninas apibendrino daugelio metų istorinius tyrimus ir paskelbė, kad apie tai daugiau nerašys.