Na, pirmiausia, žinoma, prisipildytų konteineriai, gatvėse būtų tonos maišų su drabužiais, du kartus gyvenime panaudotomis sulčiaspaudėmis, kavos staliukai, prie kurių niekas niekada negėrė kavos, būtų paveikslai (taip pat ir siuvinėti), kurių niekas nemėgsta, bet teta atnešė dovanų, Kalėdoms dovanoti kvepalai, kurių niekas nenori uostyti, nes vieną kartą jau bandė, knygos, kurių niekada neskaitė, vaistai su pasibaigusiu galiojimu ir seni kompiuteriai, kuriuos kelerius metus žada pataisyti, ištrinti ir prikelti gyvenimui, kol galiausiai suvokia, kad jie paseno tiek, kad turi mažiau funkcijų ir skaičiavimo galios, nei orkaitė. Ir orkaitė gražiau rodo atostogų nuotraukas mažame ekranėlyje. Ir dar turi žadintuvą, chronometrą ir prognozuoja orus. Tiesa, tų funkcijų irgi niekas nenaudoja, bet jų atskrai neišlupsi, o pačios orkaitės kartais prireikia kokiam pyragui.
Gatvės būtų pilnos šlamšto, komunalininkai turėtų darbo, sąvartynai užaugtų kaip kalnai, uždengdami saulę, tačiau mūsų gyvenime niekas, absoliučiai niekas, nepasikeistų, išskyrus tai, kad būstuose būtų šiek tiek erdviau. Ir daugiau šviesos. Ir švariau. Ir kas gali pasakyti, kad tai blogas dalykas?
Ir aš čia nekalbu apie pasenusius vaistus, kurių jie prisigrūdę savo spinteles. Vaistai yra tik ryškiausias pavyzdys, nes ant jų parašyta galiojimo data, ir su data nepasiginčysi. Mama, kodėl laikai „briliantinę žalumą“ ir „citramoną“ nuo galvos, kurių galiojimas baigėsi atitinkamai 1977 ir 1981 mūsų Viešpaties metais? „Dabar tokių jau nebegamina, gali prireikt“, sako mama (čia ne apie mano mamą, jeigu ką, čia apie jūsų mamą). Beprasmiška aiškinti, kad tų žalių pragaro lašų negamina, nes jie nuo nieko nepadeda ir jais išteplioti vaikai atrodo kaip buvę koncentracijos stovykloje, ir su jais darė eksperimentus. Seni rusiški vaistai niekam nepadėdavo net tada, kai jie buvo nauji, ir nepadės dabar, kai jie prasivoliojo trisdešimt metų. Tau atrodo, kad senieji sovietiniai vaistai buvo geri? Gerai, tada pasakyk, kodėl tada mūsų vidutinė gyvenimo trukmė sovietiniais laikais buvo, kaip Ugandoje?
Vyresnio amžiaus mamos galvoja, kad nėra geresnio termometro, nei tas su gyvsidabriu, kurio jau nepardavinėja. Taip jos dažniausiai galvoja todėl, kad jos keletą jų sudaužė tais laikais, kai jie buvo parduodami, ir pakvėpavo gyvsidabrio garais. Nuo to pakvėpavimo jos ne tik išmano apie termometrus, bet ir joms pradėjo patikti Lietuvos radijo pirmoji programa ir sveikinimų koncertai.
Dar kartą: jos kaupia daiktus. Lietuvos Respublikos miestai ir miesteliai, kaimai ir vienkiemiai užstatyti pastatais, kurie yra pilni nebereikalingų daiktų (devyni iš dešimties – dar iš tų laikų, kai Lietuvos buvo okupacinė sovietų kariuomenė), visokių stiklainiukų su perrūgusiomis uogienėmis (kada nors gali prireikti), pridegusiais emaliuotais puodais su rožytėmis, kurių jau niekas nebenaudoja, bet gaila išmesti, ir knygomis, Dieve mano, knygomis. Tų knygų niekas neskaito ir dažnai niekada neskaitė (kai būsite pas vyresnio amžiaus gimines, paimkite kurią nors iš jų nuo lentynos, ypač jei tai kieno nors keturių tomų raštų rinkinys, ir pabandykite pavartyti – puslapiai nesukarpyti), bet jos teršia namus ir sudaro vaizdą, kad Sovietų Sąjunga niekada nesibaigė. Žmonės gyvena daiktų ir knygų kapinėse.
Lietuvos miestų, miestelių, kaimo ir miesto tipo gyvenviečių daugiabučių lentynos užtvindytos literatūriniu šlamštu, kurį reikia ne šiaip išmesti į konteinerius, o saugiai deginti didelėse aikštėse. Kodėl? Nes išmetus į konteinerius, juos iš ten ištrauks kavinių ir barų savininkai, kurie savo paprastas įstaigas dekoruoja, prigrūsdami lentynas klaikios sovietinės grožinės literatūros, publicistikos ir marksizmo-leninizmo vadovėlių, ir visų tų dalykų, kaip ir „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ kažkas kažkada neišmetė, nes juk tai turtas ir palikimas, gal kam nors kada nors prireiks. Kam prireiks? Kada? Koks nors proanūkis sugalvos mokytis marksizmą-leninizmą? To juk nebus. Net jei toks ir atsirastų, pilnos bibliotekos to šlamšto, net Vilniaus Universiteto prabangioji ir modernioji biblioteka MKIC, „Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras“, yra prigrūsta knygų, kurias reikėtų bendros talkos metu pavežėti iki Pavilnio vienkiemių krosnių, prakuroms. Tai sovietinės knygos, išėję iš galiojimo vadovėliai, kurių niekas neskaito ir niekas niekada neskaitys. Tai bibliotekos, kurios apsimeta bibliotekomis, o iš tiesų yra tos pačios mamų ir močiučių palangės, apstatytos pasenusios uogienės slovikučiais, uogienės, kurios niekas nebevalgys, nes net šviežiai išvirta ji nebuvo tokia jau skani.
O kur dar ironiškos vinilo plokštelės su 1980-ųjų italų estrada ir Alos Pugačiovos dainomis, kurias dabar stato į lentynas, nes visiems atrodo, kad tai labai ironiška ir yra sveikas santykis su praeitimi. Panašiai, kaip sovietinių okupantų paminklai, kurių nenuverčia, nes neva, girdi, tai istorija. Ar susimąstėte kada, kad jų nenuverčia (ir tuos nurodymus duoda tos pačios moteriškės, pasiekusios tą amžių, kai jų mėgstamiausios iškylos yra kelionės su grėbliukais ant kapų) dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mamos ir močiutės laiko beveik neveikiančius radijo imtuvus, turi pasikabinusios užpraeitų metų kalendorius (nesutampa, bet vis tiek kažkas ant sienos turi kaboti), ir dar turi pilnus skladukus visokio barachlo, kurio irgi kažkada kažkam gali prireikti, bet niekada neprireikia. Ir tie dalykai tempia į praeitį mus visus, ir neleidžia tvarkytis, neduoda vietos ir dusina, naikina ir žlugdo.
Negali būti „žinių ekonomikos“, kai lentynose stovi rusiški vadovėliai apie jau nebeegzistuojančius mokslus. Tik dėl tų praeities liekanų, pavertusių šalį muziejumi, šalyje vis dar dešimtys tūkstančių žmonių, kurie mano, kad vis dar yra toks mokslas „kibernetika“, kurio iš tiesų jau keli dešimtmečiai kaip neliko, o tie, kas gali paaiškinti, apie ką jis buvo, jau mirė.
Žinote tuos žmonės, kurie, atrodo, nesensta? Tos šešiasdešimtmetės, septyniasdešimtmetės moterys, kurios yra modernios, keliauja, viskuo domisi ir nevažinėja po poliklinikas? Jos visos yra tokios tik todėl, kad kažkada, kažkaip, išmėžė iš namų visą šlamštą. Ir liko laisvos, ir gyvena šia diena, o ne pasmirdusia praeitimi, kurioje prisimena, kaip gyvenimas buvo partijos sekretoriaus Petro Griškevičiaus laikais.
Senieji daiktai, senosios sovietinės knygos, senieji drabužiai yra mūsų priešai ir nuodai mūsų kraujyje. Nuo jų ateina atsilikimo ir kolūkinės nostalgijos kultas, nuo jų Lietuvą užvaldė klumpėmis avintys bukapročiai. Išsivalysime tada, kai kiekvienas išliuobsime savo namus, ir suliepsnos po Lietuvą beverčių sovietinių knygų laužai, ir bus perpildyti konteineriai šlamšto, ir tada prasidės mūsų apsivalymas. Galime pradėti jau šiandien, kiekvienas nuo savęs.