A. Užkalnis. Pagaliau mes galime didžiuotis savimi

Atrodė, kad nėra buvę liūdnesnio vasaros laukimo, nei šiemet. Kaip skyrybos atskleidžia žmonių blogiausius bruožus (taip sako psichologai), taip Lietuvoje anksti prasidėjusi rinkimų kampanija kone kasdien šaudė šiukšlių ir gėdos fejerverkus.

Daugel savaičių viskas buvo kaip didelis, purvinas muzikos festivalis sąvartyne „Pamazgų dienos 2016“, kur guminiai batai ir pirštinės neapsaugo nuo smarvės ir nuo nemalonių veidų scenoje. Klausytojai ilgai lindėdavo plastikinėse tualetų būdelėse, prie kurių nusidriekdavo ilgos eilės. „Kiek tavęs galima laukti, ką ten darai?“ „Palauk, noriu atsigauti. Čia geresnis kvapas ir lengviau kvėpuoti, negu lauke.“

Ne kartą nekantraujantys mažo ir didelio reikalo imdavo siūbuoti išviečių būdeles, kad užsirakinusius išprašytų, ir jas apversdavo, iškrapštydama per ilgai buvusius, bet kartu visą šikininko turinį išlaistydama aplink, ant žolės, pilnos primėtytos nuorūkų, ir aptaškydama gretimai pastatytas palapines.

Scenoje buvo įvairūs žanrai (mat festivalis taikė į labai plačią auditoriją) grojo vienos po kitų grupės, kurių pavadinimus žino visi, bet niekas nepirktų jų kompaktinių plokštelių: kaimo kapela „Vijūnėlė“, liūdnojo džiazroko ir lengvosios satanistinės muzikos valstybinis ansamblis „Vyrai be kiaušų“ prie LR Vyriausybės (atliekantis mėgiamus kūrinius „Šaudė tu šaudė“, „I am Satan“), jaunas pankroko kolektyvas „Liberaliųjų žulikų skandalas“, garsėjantis nesutarimais, kur grupės lyderis net per festivalio dienas pasikeitė tris kartus, agitbrigada „Kairysis sparnas“ ir šmaikščius juokus skaldanti jos kūrybos vadovė Birutė.

Ir čia tik pagrindiniai muzikantai: visi žanrai atsiuntė kažką savo, surinkę beviltiškus, nusidainuojančius, įkyrėjusius, pabodusius, desperatiškus.

Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad daugumas klausytojų nieko geresnio ir nenusipelnė: scenoje pasirodančius nevykėlius jie pasitikdavo tingiu švilpesiu, aukų dūsavimais ir savęs gailėjimu. Žiūrovai žadėjo nebepirkti bilietų kitąmet, nors žinojo, kad pirks, nes patys yra nevykėliai, be vaizduotės, ir, be to, visą šou reklamavo per radiją ir TV, tai nėra kaip nevažiuoti.

Festivalio metu vyko antakių piešimo flomasteriais konkursas, susirinkusieji baisėjosi siūlomo maisto kainomis („plėšikai, brangininkai, vagys“), nors pirkti buvo tik virti kalafiorai su trešnių spragėsiais ir nealkoholinis blaivininkų alus, bjauraus skonio „Žaliasis Valstietis“ (ant etiketės pavaizduotas pažaliavęs iš pykčio negėręs kolūkietis, visiems grūmojantis kumščiu). Dalis festivalin atvykusių kalbėjo, kad lengviau sėsti į mikriuką ir vykti į tuo pat metu vykstantį festivalį Lenkijoje, kur viskas tikrai pigiau, ir ten dainuos Pugačiova, kaip ir kasmet.

Kiti organizavo protesto akciją „Nepirksiu nieko ir neklausysiu muzikos tris dienas, tik visiems gadinsiu nuotaiką ir zysiu kaip gaištanti musė“, tačiau patys akcijos nariai paslapčiomis vis tiek viską pirko, ir iš akcijos liko tik niekinis rezultatas ir savigrauža, kad mes nieko negalime padaryti, net nepirkti nesugebam. Akcijos iniciatoriai išėjo ieškoti sau naujo patvorio: pasakų šalies, kur pigios prekės, didelis minimumas ir kur nevykėliams sekasi.

Tai štai tokiame fone ir tokiose nuotaikose Stokholme vyko kasmetinė Eurovizija, apie kurią daugelis kalbėjo, kaip ir kiekvienais metais, kad tai mums nesvarbu, kam mums apskritai tas blogos muzikos konkursas, bet ruošėsi šiemet rūpestingai, kaip niekada.

Veidmainystė būdinga mums, lietuviams, kaip ir daugeliui: čia visai kaip mergina, aiškinanti, kaip jai nesvarbus aplinkinių dėmesys, tačiau negyvai susikremtanti, jei turi bent mažiausią įtarimą, kad dėmesio gavo nors kruopelyte mažiau už kitus, ir publikuojanti po penkias asmenukes per dieną ir kas minutę tikrinanti, kiek susirinko „patinka“ prie kiekvienos iš jų (daugelis spaudžia „patinka“ net ne iš gailesčio, o todėl, kad antraip paskui teks aiškintis, kodėl nepaspaudei). Tačiau, kad ir kokios motyvacijos mes buvome spiriami, pasiruošėme tikrai puikiai, ir rezultatas atspindėjo pastangas.

Nesvarbu, kad Lietuvos žiūrovų buvo apgailėtinai nedaug. Tikrai per maža, turint galvoje, kad Švedijos sostinė už valandos kelio ir kad tiesioginiai skrydžiai kelis kartus per dieną, o bilietus gali nusipirkti kiekvienas, kas turi interneto prieigą ir mokėjimo kortelę.

Kai vaikštai po areną su lietuviška trispalve ir jautiesi, kad tavo nešama vėliavėlė sudaro gal 10 proc. visos lietuviškų trispalvių armijos, norisi, kad daugiau būtų palaikytojų ne tik internetų komentaruose, bet ir veiksmo vietoje. Norisi, kad lietuviai savo mandrumą ir vakarietiškumą patvirtintų savo buvimu ir savo išleistomis kronomis.

Gal juos išgąsdino, kad po koncerto už taksi iki viešbučio reikės mokėti 25 eurus ar daugiau, o už tiek galima daug Lenkijoje prisipirkti neskanaus maisto. O gal kitais metais Kijeve mums pavyks geriau.

Šiemet ne tik Donatas Montvydas pasirodė visiškoje aukštumoje (aš negaliu nustoti gyręs ir jo, ir dainos, ir viso pasirodymo – mes buvome ne tarp autsaiderių, o su suaugusiais, pagrindiniais žaidėjais, kaip ir anais metais su Monika Linkyte ir Vaidu Baumila).

Maža to, ir Lietuvos žiūrovai suaugo, ir paniekinami vertinimai ir nedraugiški palinkėjimai mūsų atlikėjams liko tik marginalų ir atmatų lūpose.

Reikia atskirai pasidžiaugti ir šalies nuomonių lyderiais: užuot varžęsi, kas išradingiau užvažiuos ir užstums ant savų ir parodys išdidaus kaimo aristokrato originalumą ir panieką, susirinkdami populiarumo iš amžinos nuskriaustųjų ir zyzlių minios (tai sliekų duobei kuo blogiau, tuo geriau), šį kartą lyderiai pasielgė kaip lyderiai, parodė brandą ir atsakingai, stipriai ir kilniai palaikė savo šalį ir savo atlikėją.

Palaikė, nes tai – mūsų, tai Lietuva, ir mes turime būti lojalūs ir besąlygiškai remiantys saviškius, nes kada nors mums patiems reikės tokios pagalbos ir palaikymo.

Aš labai laukiu, kada Lietuva išmoks nesistebėti, kaip amerikiečiai sako „mano prezidentas“ net apie tą šalies vadovą, už kurį jie nebalsavo ir kuris nebuvo jų pasirinkimas. Ne tik išmoks nesistebėti, bet ir išmoks sakyti ir galvoti taip pat.

Tikiu, kad taip ir bus, nes praėjusią savaitę Lietuva mokėjo palaikyti Donatą Montvydą kaip mūsų atlikėją, mūsų atstovą, ir tuo momentu, Stokholmo scenoje jis buvo Lietuva, o mes buvome jis.

Ir todėl Euroviziją laimėjo mūsiškiai – ukrainiečiai. Ir lietuviai visi galėjo vieni kitus sveikinti „Už Doncę ir Ukrainą“, kas man pasirodė kaip gražiausias dalykas pasaulyje. Šią vasarą galim savimi didžiuotis.