Kitaip niekas nė neįsivaizduoja. Tiesa, buvo nedrąsių šnekų, girdi, Žemės ūkio ministeriją galima iškelti kur nors į Dotnuvą, ten jie bus arčiau prie žemės, bet viskas tomis šnekomis ir baigėsi.
Ir viskas liko kaip buvę: tūkstančiai valstybės tarnautojų gyvena Vilniuje, dejuodami dėl per didelių būsto kainų, dėl mokyklų ir vaikų darželių stygiaus ir užkimšinėdami Geležinio Vilko gatvę automobiliais. Ir niekas nesikeičia, nes juk kas tau norės šituos dalykus daryti savanoriškai.
Tuo tarpu privatus verslas seniai suprato, kad taip nereikia, taip per brangu ir taip yra beprasmiška. Skambučių centrus stato kur nors provincijoje – Jolantų ir Lukų, kurie atsiliepinės telefonais, gali ir Ukmergėje, ir Pakruojyje rasti. Internetas ir elektra visur yra, ačiū Dievui, ne balanos gadynė.
Tuo tarpu ministerijos ir kitokios valdžios įstaigos įsikūrusios geriausiose sostinės vietose, su fantastiškais vaizdais pro langus, kas yra smagu, bet visiškai nebūtina. Maža to, ten dirbantys žmonės dažniausiai nė automobilio neturi kur pasistatyti.
Aš turiu pasiūlymą, ir jis toks radikalus, kad jums gali patikti. Ne koncentruoti viską reikia, o kiek galint labiau išskirstyti valdžią po Lietuvą. Niekas iš darbuotojų savanoriškai už tai nebalsuos, kaip kalakutai ir žąsys niekada nebalsuoja už tai, kad greičiau ateitų Kalėdos ir juos paruoštų šventiniam stalui, bet valdininkams galima pateikti pasiūlymą, kurį jie galės apgalvoti. Tavo darbo vieta išsikelia. Tu gali keliauti į Uteną, Kelmę ar Ariogalą ir dirbti ten, ir gauti tokį patį atlyginimą, butą Vilniuje parduosi ir ten nusipirksi provincijoje dvarą už tuos pinigus (kainos ten kitos, tikrai kitos, patikėkite manimi), arba, jeigu tau tai nepatinka, tai tikrai rasim kažką į tavo vietą. Nepakeičiamų nėra, net jei ir pereinamasis laikotarpis nebus lengvas, ir kažkokių problemų bus.
Sakai, reikia rengti daug tarpžinybinių pasitarimų, ir reikės labai daug lakstyti po Lietuvą? Pirmiausia, tam tau ir duotas tarnybinis automobilis, o antra, kaip tik bus gera proga permąstyti, kiek tų tarpžinybinių pasitarimų yra tikrai reikalingi. Turi elektroninį paštą ir internetą, pats laikas išmokti juo naudotis: greičiau reikalus spręsti, o ne pasitarimuose kėdes trinti.
Didžiulis privalumas valdžios darbui bus tai, kad visi ne žodžiais, o darbais atsiras arčiau paprasto žmogaus. Šiuo metu valdžios žmonės važinėja pas žmones kartą per ketverius metus, kai artėja rinkimai, o paskui vėl viską užmiršta, ir mirksta Vilniaus gyvenime, su brangiais restoranais ir dideliais prekybos centrais ir transporto kamščiais, o kaip ten jūs tame savo Kalabybiškyje, tai žinote, laikykitės, kaip išmanote. Mes vėl pas jus atvyksim, kai jūsų balsų reikės. Tie patys Seimo nariai turės progą dažniau į provinciją nuvažiuoti ir viską savo akimis pamatyti nebūtinai savo rinkimų apygardoje, pas savo rinkėjus.
Nėra jokios priežasties, kodėl, tarkim, Valstybinė mokesčių inspekcija negalėtų būti įsikūrus Marijampolėje. Jie ten, Suvalkijoje, dar ir kietesni iš savęs yra, daugiau į biudžetą surinktų. Kultūros ministerija galėtų būti Varėnoje (vien atėmus iš jų pastatą Vilniaus J. Basanavičiaus gatvėje ir pardavus arba išnuomojus, galima būtų valstybei gražaus pinigo surinkti). Be to, dzūkeliai dvasingi ir gal primintų kultūros valdininkams, kad ir už Vilniaus ribų žmonėms reikia kultūros, renginių ir dvasios peno.
Švietimo ir mokslo ministeriją, žinoma, apgyvendinčiau Pagėgiuose, Mažojoje Lietuvoje, istoriniame knygnešių krašte. Jausdami iš už Nemuno Rusijos kvėpavimą, gal geresnius vadovėlius mokykloms parūpintų. Labiau patriotiškus. Sveikatos ministeriją, naudodamasis proga, norėčiau įkelti į gimtąjį Žaliakalnį Kaune, prie Klinikų. Ten ir daktarų aplinkui daug, ir šiaip maloni Kauno dalis.
Užsienio reikalų ministerija, tiek jau to, galėtų likti kur buvusi: pirmiausia, jos pastatas prie Lukiškių aikštės, buvusi LSRS Ministrų taryba, yra tokio baisumo, kad kam tu ją parduosi, antra, visos ambasados vis tiek turės likti sostinėje, kaip ir Seimas – čia jau tokia tradicija.
Aš jau įsivaizduoju Teisingumo ministeriją kur nors Žemaitijoje, pavyzdžiui, Telšiuose. Žmonės ten kalba nedaug, yra kieti, daugiau veikia, ir kaip mat baigtųsi visokie ten dalykai su mobiliųjų telefonų mėtymu per kaliūzių tvoras ir su kalinių skambučiais pensininkams „jūsų sūnus į avariją papuolė“. Žemaičiai reformą padarytų kai mat.
Tas pats galiotų ir visokioms maisto ir veterinarijos priežiūros institucijoms (aš siūlau juos į Kelmę, malonus miestelis, žmonės geri), ir visiems begaliniams valstybės finansuojamiems kromeliams. Tuo pačiu pasitikrintume: jei lygių teisių kontrolieriaus neapsimoka iškelti į Skuodą, gal mums apskritai nereikia tos pareigybės?
Jei jau rimtai šnekant, taip lygiau po šalį pasiskirstytų valstybės pinigai, atgytų provincijos miesteliai, kur dabar dažnai tėra vienas bankas, vienas prekybcentris, penki skudurynai ir darbo birža. Tai gal net tos darbo biržos nebereikėtų. Mokyklos irgi atgytų, nes atsirastų naujų mokinių. Aš nematau, kaip čia galima pralaimėti.
Ir paskutinis pageidavimas: visos komisijos ir institucijos, kurios svarsto skundus prieš žurnalistus, ir kur mums tenka kartais būti, gal galėtų būti iškeltos į Nidą? Aš būčiau nieko prieš. Tikrai žurnalistai noriai susirinktų į svarstymus, kartu ir trumpas atostogas pasidarytume.