Na, tokie patys niekada nebūtume. Armėnija neturi jūros, o mes turime. Mes nesame jau daugelį metų iš nieko atsikovoję teritorijos, tuo tarpu Armėnija turi atėmusi iš Azerbaidžano Kalnų Karabachą ir turi jį sau (tiesa, turi ten laikyti ir daug kariuomenės, kad neatimtų atgal). Tiesa, prie Armėnijos yra atskirta Azerbaidžano dalis, Nachičevanė, per kurią azerbaidžaniečiai neleidžia armėnams važinėti į Iraną. Čia tokios post-sovietinės realijos Kaukaze tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų, kur visi vieni su kitais persirieję ir nelaimingi dvidešimčia įvairių būdų (tiesą, jei manote, kad Armėnijoje blogai, pažiūrėkite, kas darosi šiaurės Kaukaze – Čečėnija ar Dagestanas, ten išvis niekas nevažiuoja).

Į Armėniją nors turistai važiuoja. Tiesa, ne visai įprastiniai turistai (nors ir būna priplaukusių keliautojų su labai didelėmis kuprinėmis, bet labai retai – šitie tik kolekcionuoja šalis ir nelabai ką gali papasakoti, nes kuo baisesni nakvynės namai, tuo labiau panašūs vieni į kitus).
Taip jau gavosi, kad labai daug armėnų XX amžiuje paliko savo žemę ir išsikraustė į kitas šalis, daugiausia į JAV ir Prancūziją. Šiandien jie (o gal dažniau jų vaikai) grįžta atgal, truputį panašūs į mūsų emigrantus, kai jie parvažiuoja iš Anglijos ir Norvegijos į gimtuosius kaimus ir žiūri į viską iš aukšto, nes jie jau tokie civilizuoti, o giminaičiai prie gimtosios žemės tokie lėti ir atsilikę. Nors ir pasilikėliai, ir parvykėliai kažkuo labai panašus vieni į kitus, tik drabužiai skiriasi.

Ypatingai prasisiekę emigrantai grįžta ir Jerevane pastato už savo pinigus kokias nors skulptūras. Vietiniai žiūri į jas skeptiškai, nors ir nepyksta.

Žemės ūkis, kaip kelias į vargą

Kai kuriems mūsų Lietuvoje irgi kažkada atrodė, kad mes galime būti turtingi iš žemės ūkio. Gerai, kad ne visiems taip atrodė.

Armėnija kažkada Sovietų Sąjungoje turėjo nuostabų talentą gaminti viską, ko reikėdavo visiems ir ką sunku būdavo gauti. Todėl gyveno puikiai ir garsėjo turtais ir baltais automobiliais. Kaip ir gruzinai, armėnai vežiodavo po visą Sovietų Sąjungą visokius saldžius vaisius ir vynuoges ir pardavinėdavo turguose už didelius pinigus. Sovietinė pramonė negalėdavo gaminti normalios avalynės? Armėnai pagamindavo panašesnės į žmonišką: ilgai nelaikydavo, bet tie batai buvo gražesni ir minkštesni, nei „Raudonojo Spalio“ fabriko mėšlabridžiai.

Armėnija turėjo ir šiokią tokią elektronikos pramonę, ir net savą pedagoginės literatūros rašytojų mafiją: didesnė pusė sovietinių anglų kalbos vadovėlių buvo kuriami autorių armėniškomis pavardėmis. Ir dar turėjo armėnišką brendį, kurį tais laikais vadino konjaku (šiandien „Ararato“ brendžio fabrikas rusiškai vis dar vadinamas „konjako fabriku“, ir nemanau, kad kas nors dėl to pyksta).

Konjakas buvo su žvaigždutėmis (jaunesnis ir pigesnis) arba su pavadinimais (kolekcinis), ir jis buvo deficitinis. Vaikystėje prie namų konjaką pilstydavo nedideliame bufete dabartinių J.Basanavičiaus ir Teatro gatvių sankryžoje, ir apie ten dirbusią bufetininkę buvo kalbama, kad ji iš konjako stiklelių per dieną uždirba daugiau, nei kiti per mėnesį dirbdami žmonišką darbą. Mes su klasiokais į tą bufetą užeidavome bandelių. Bufetininkė gal ir tikrai neblogai vertėsi, nes jos pirštai negalėdavo vienas su kitu susiliesti dėl aukso žiedų gausos.

Andrius Užkalnis

Net mano studijų laikais – kurie buvo jau nepriklausomoje Lietuvoje, Vytauto Didžiojo Universitete - mes gaudavome konjako tik Kauno menininkų namų bufete. Neblogi buvo studijų laikai, kiek prisimenu. Jei studentai geria brendį, reiškia, su jais viskas tvarkoje. Čia jau paskui brendžiukai pasirodė visokie lietuviški ir latviški ir tapo nebrangaus gėrimo sinonimu. O senais laikais konjakas nebuvo lengvai gaunamas dalykas ir armėnai iš to gerai gyveno.

Šiandien, išskyrus tą patį brendį, Kaukazo resupublika negamina nieko, ko labai reikėtų kam nors už jos ribų, arba už ką mokėtų gerus pinigus. Vaisiai pigūs, visokie riešutai – irgi. Batus rusai atsiveža iš kur tik nori pasaulyje, tik ne iš Armėnijos. Vadovėlių mafija išėjo į pensiją arba į geresnį pasaulį.

Vaikštau po Ararato brendžio gamyklos muziejų (čia lankytojų neleidžia žiūrėti gamybos, tik parodo statines ir labai senus butelius, tačiau ekskursijos eina viena po kitos – gal todėl, kad pabaigoje degustavimas). Vienoje salėje sudėtos ąžuolo statinės, kurių kiekviena paskirta apsilankančioms įžymybėms. Randu statines ir su Dalios Grybauskaitės, ir su Rolando Pakso, ir su Valdo Adamkaus parašais – jie čia irgi lankėsi, ir, norėčiau tikėti, irgi ragavo brendžius. Man statinės pasirašyti kol kas neduoda, bet ką padarysi.

Rusiški automobiliai ir leopardiniai raštai

Jerevanas pilnas rusiškų automobilių – ne tik senų, bet ir naujai pirktų. Sunku patikėti, kad tuos muziejinius dalykus dar kažkas gamina. Dar sunkiau patikėti, kažkas ima baltą Ladą ir ant jos uždeda lietinius ratlankius. Stilius atrodo radikalus ir keistas, bet ne radikalesnis, nei kai kurie žmonės Jerevano gatvėse. Kai kurie jaunuoliai nori atrodyti kuo panašesni į Boratą, ir jiems tai pavyksta su kaupu. Kiti aukštai ant dilbio užsitraukia švarko rankoves ir atrodo kaip dainininkas George Michael jaunystėje.

Vyriški rankinukai (ne tie, modernieji, ant siauro dirželio – ne, senieji, trumpa rankena, nešiojami prie delno), vadinamosios pederastkės, vis dar naudojami ir nešiojami išdidžiai. Kaip ir leopardinio rašto rankinės, kurias nešioja moterys – labai tinka prie akinamai baltų aulinių batų. Ir moterys vaikšto brutalaus radikalumo aukštakulniais batais, vakariniu makiažu ir piršlienių šukuosenomis nuo pat ryto.

Kad čia – ne Europos Sąjunga, lengvai primena vienas didžiųjų prekybos centrų. Be treningų parduotuvių (kažkuo reikia juk vakare žmonėms apsivilkti) ir vestuvinių suknelių salonų, kuriuose neapsakomo sudėtingumo jaunamarčių tortai iš nėrinių ir batisto, pačiame centre suklastotų kvepalų parduotuvė. Vienodi buteliai pažymėti žinomais prekių ženklais. Pardavėja prišvirkščia į mažą buteliuką jums patinkančio, medicininiu švirkštu. Šeši eurai, ir kai kurie net primena originalus. Kiti primena kvapu vonios gaiviklį, gal ir teisingai, nereikia sukčiauti ir pirkti klastočių. Originalai – gretimoje parduotuvėje. Ten tą patį gali nusipirkti už šimtą eurų, bet niekas neperka.
Kiekvieną vakarą centrinėje Jerevano aikštėje vyksta fontanų, muzikos ir šviesų šou – muzikos pasirinkimas kiek netikėtas (mišinys iš operų uvertiūrų ir iš tų melodijų, kurias Lietuvoje leidžia per „European Hit Radio“), bet visiems, atrodo, labai patinka. Žmonių prisigrūda, kaip Vilniuje, Katedros aikštėje, Naujųjų Metų naktį, arba kaip Gedimino prospekte, kai būna kokia nors mugė. Tik čia šaukštų neparduoda.

Bet čia tik Jerevanas – o visai kita Armėnija prasideda už sostinės ribų. Čia iškart matyti, kad šalis yra kalnuose: rausvos uolos, beveik jokių medžių, ir tik Ararato slėnyje - vynuogynai. Raudonųjų vynuogių čia nėra ypač daug ir sauso vyno itin gausiai negamina, nors ir visi prisimena, kad po Biblijoje dokumentuoto didžiojo tvano Nojus savo didįjį laivą pririšo prie Ararato kalno ir pirmų pirmiausia pasodino vynuoges (nors mes su jumis žinome, kad pirmiausia jis turėjo pasiimti mokesčių inspekcijoje individualios veiklos pažymą).

Daugiausia vynuogių – baltos, itin saldžios (nusiskini, ir prisirpęs, kone medaus skonis – beveik kaip desertinės), iš kurių paskui gamina brendį. O pats dvigalvis Ararato kalnas, vaizduojamas ant visko iš eilės (ir vardas naudojamas beveik visur, nuo cigarečių iki mineralinio vandens iki kavinių pavadinimų), kuris šalies džiaugsmas ir šventenybė, yra lyg simbolis to, kas Armėnija galėjo būti, bet taip ir netapo: šis šalies simbolis yra net ne jos teritorijoje, o Turkijoje. Tačiau matyti giedrą dieną ir iš Jerevano.

Lietuvai irgi taip galėjo nesunkiai atsitikti. Mes galėjome nueiti lengvatikių keliu, tikėti, kad mums geriausia yra knisti žemę ir auginti tai, ką visada augino protėviai, nekomplikuoti sau užduočių visuokia Europos sanglauda, apsieiti baltarusiškais traktoriais (armėnai ligi šiol apsieina – žemės ūkyje autoparkas gal vidutinio 35 metų senumo), ir tikėtis, kad padės Motina Rusija.

Armėnijai padėjo – tam tikra prasme. Pusvelčiui (arba dar pigiau), kai armėnai neturėjo pasirinkimo, supirko beveik viską, iš ko šalis būtų galėjusi užsidirbti (na, jei bandytų užsidirbti): skirstomuosius tinklus, ryšių bendroves, geležinkelius. Ir čia ne Lietuva, nereikia slėptis po vietos prekės ženklais. „Rostelekom“ ir „Beeline“ veikia Armėnijos rinkoje kaip užsienio operatoriai, ir armėnai problemų dėl to neturi. Antra vertus, ką čia besiskųsi, kai beveik viskas vis tiek priklauso Maskvai. Nebent pabėdosi patiems sau, o jie į praeitį nesidairo.

Iš Jerevano skrydžiai į Rusijos sostinę – kaip autobusai iš Vilniaus į Klaipėdą, kai kada kas pora valandų. Į Vilnių galima atskristi tik su persėdimu – Vienoje, Minske, Paryžiuje, Maskvoje. Lietuvių čia beveik nežino ir nepažįsta (pasakai „Lithuania“, jie tau sako „Latvija?“, aš žinau, pavargęs pavyzdys, bet čia jis vis dar gyvas). Mėgstantieji pakalbėti rusiškai susišnekės absoliučiai su visais (ne taip, kaip kokiame Azerbaidžane ar Uzbekistane, kur jaunoji karta dažnai jau nebemoka rusiškai, visai kaip pas mus).

Vizų lietuviams, kaip ir kitiems europiečiams, vis dar nereikia (didis džiaugsmas – anksčiau tekdavo atskridus užsiimti beprasmiškais formalumais, karpyti nuotraukas, gaišti laiką atvykus oro uoste ir dar mokėti pinigus). Skristi nepigu, bet gyvenimo kaštai nesikandžioja. Aplankykite, jei norite pamatyti, kur galėjo būti Lietuva, jei nebūtume už skalbimo miltelius nubalsavę dėl narystės Europos Sąjungoje*.

* Balsavome, žinoma, ne už skalbimo miltelius, bet daugelis iš jūsų vis tiek taip galvoja, tai pagalvojau, kad jums patiks.