Baltaodė blondinė pavargusiu veidu, maskuojanti jį didžiuliais tamsiais akiniais ir storu makiažo sluoksniu, sunkiai lipa stoties laiptais. Rankose kavos puodelis, burnoje smilkstanti cigaretė. Tuoj atvažiuos traukinys. Žmones sujuda. „New Jersey local express“,– praneša konduktorė traukiniui priartėjus. Šiaip taip randu laisvą vietą. Visi traukia į Niujorką. Į miestą, kuris niekada nemiega.
Mano iPhone’as groja jau iširusios britų grupės „One Direction“ dainą „Istorija“ (History). Net jai pasibaigus, negaliu išmesti iš galvos priedainio žodžių: „Mes su tavimi turime daug bendros istorijos./ Todėl galėtume būti pati geriausia komanda, kurią kada nors matė pasaulis./ Mes su tavimi turime daug bendros istorijos./ Todėl nepaleiskime jos vėjais,/ mes galime daug daugiau,/ galime gyventi amžinai“. Daina sumyšta su vagone sėdinčių amerikiečių kalbomis: „Viskas tiesiog puiku. Jos partneris nedirba, sėdi namie visą dieną, storas kaip paršas... Puiku, tiesiog puiku...“ Nuskęstu vagono triukšme, bet nekantriai laukiu Niujorko „Penn“ stoties įvariaspalvių garsų.
Popkultūra ir jos triukšmas – neišsemiamas sociologo ar sociologės tyrimų šaltinis. Analizuodami popkultūrą, galime suprasti tai, kaip eiliniai piliečiai išgyvena skausmą, pesimizmą, susvetimėjimą, siaubą ir nuobodulį. Arba tai, kaip jie tvarkosi su varginančia kasdienybe ir išlaiko aistrą gyventi šalyje, kurioje reikia itin daug pastangų plūduriuoti „normalaus“ gyvenimo paviršiuje.
Be to, popkultūra energingai sieja mūsų gyvenimus su gaminiais, įžymybėmis, žvaigždėmis, elgsenos būdais ir kalbėjimo formomis. Jei nusipirksiu „Dolce & Gabbana“ džinsus, gal kas nors pamanys, kad priklausau lietuviškam elitui; jei pasikvėpinsiu Tomo Fordo kvepalais „Black Orchid for Men“, nors trumpam prisišliesiu prie tokių įžymybių, kaip Mantas Petruškevičius, Alexas Monaco ar Alebastra Dūdėnaitė. Laimingas šunsukis?
Dainoje „Visa, kas svarbu“ (All that Matters) Justinas Bieberis liūdnai kartoja: „Oi, oi, man reikia, kad tu nušviestum mane taip ryškiai,/ kaip žvaigždės danguje,/ ir ne tik dabar, bet ilgam laikui, patikėk manimi. /Taip, taip, kam reikia didžiulės lovos, jei joje nėra karalienės?/ Be tavęs aš neegzistuoju,/ tu užpildai mane,/ tu visa, kas man svarbu“. Paprasti, net banalūs dainos žodžiai. Bet jie verčia mane susimąstyti apie tai, kas reikšminga mano ar kitų gyvenimuose: kokiu vyru ar moterimi būti, kokius santykius užmegzti ir puoselėti, ką apdovanoti dėmesiu, kaip kuo ilgiau palaikyti romantinį jaudulį, ką pamiršti ir kaip susiplanuoti savo jausmus kitai savaitei.
Šiek tiek perdedant galima sakyti, kad sociologui nėra banalių dainų. Yra tik daug politinio ir socialinio triukšmo, kurį reikia narstyti, ardyti, narplioti ir paaiškinti, kodėl jis svarbus: kieno interesai slepiasi už šio triukšmo, kas didžiausias triukšmadarys ir ką visa tai reiškia. Ar kas nors gali būti įdomiau už tai? Na, nebent vakarienė su Bieberiu Kauno restorane „Višta puode“.
Prof. dr. Artūras Tereškinas yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorius, 2015 m. Lietuvos mokslo premijos laureatas, knygų „Vyrų pasaulis“ ir „Popkultūra“ autorius. Jis dėsto VDU „Taikomosios sociologijos“ magistro ir „Sociologijos ir antropologijos“ bakalauro programose.