Palydėsim metus ir prisiminsim amžinas tiesas – „nesmerk kito, jei nesi pabuvęs jo kailyje“. Ir dėl ligoninėse keičiamų kraujo mėginių nebestresuojam – „Dievuliau, papuolė žmogus į bėdą, negi nepadėsi, savas gi. Juk norėjo atsilyginti, varge tu mano, eurus siūlė, tai matai anas neėmė, erodas bjaurybė“.
Palydėsim metus sklidini gerumo, nes telemaratone paaukojom penkis eurus tiems, kuriems reikia labiau ir dabar galėsim širdyje jaustis šiltai ir jaukiai iki kito telemaratono ir kitų penkių eurų.
Palydėsim metus trankiai, svirduliuodami miestų aikštėse ir nutaikę su 40 proc. nuolaida pirktas petardas į artimą savo. Taikytume ir į tolimą savo, bet taip toli gali nenulėkti.
Palydėsim metus. Su sielą graužiančiu nerimu.
Ar nejaučiat jo? To kirbančio nerimo? Tarsi būtumėm užsipylę kuro lygiai už „dvacoką“, kiek buvo piniginėj, važiuotume greitai, bet širdyje jaustume, kad tikslui pasiekti kuro už „dvacoką“ neužteks? Kad važiuosim visą naktį, įveiksim gūdžiausią tamsą, bet iki ryto pritrūks penkių minučių?
Penkių minučių drąsos. Penkių minučių sąžinės. Penkių minučių energijos. Kol knaptelsim veidu į vairą. Namų, šeimos, verslo, valstybės. Nes mes irgi ne geležiniai.
Paklausykite jo dainos skaitydami toliau.
Juk jis visiškai teisus. Juk tai jie ateis ir liks po mūsų. Jie užpils kuro. Jie neleis užmigti pavargusiam vairuotojui, o jeigu jau bus visai blogai, patys atsisės už vairo.
Ne kartą esu sakęs ir dar pakartosiu – tai jie yra geriausia investicija. Geriau už auksą, akcijas, nekilnojamąjį turtą ir netgi Kroatijos vertybinius popierius.
Mūsų vaikai.
Jie, kurie ateis ir liks po manęs.
Esu ramus ir dėl savo bendražygių ir bendraminčių vaikų, ten viskas bus gerai. Esu ramus dėl energingų, degančių, idėjų kupinų, nekantraujančių stverti savo ateitį abiem rankomis gimnazistų, su kuriais teko bendrauti Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, Gargžduose ir dar daugelyje Lietuvos miestų. Kai po susitikimų išeini ir sakai sau „kaip bus man gerai, kaip bus gerai visai valstybei, kai už vairo atsisės šitas jaunimas“.
Bet nerimas išlieka, nes, deja, šito jaunimo per mažai.
Nes yra ir kitų vaikų. Ir jų gerokai daugiau.
Yra vaikas, kuris žiūri į tave, kalbantį apie užsienio universitetus, kaip į beprotį, nes jis šiandien kol kas valgė tik vieną kartą, o ar pavyks antrą kartą, priklausys nuo to, kiek smarkiai bus ištroškę vyresnieji.
Yra kitas vaikas, kuris ateina ruošti pamokų į biblioteką, nes namuose už skolas vėl išjungta elektra ir šiaip ten niekas nelaukia.
Yra trečias vaikas, kuris bukomis akimis žiūri į sieną, nes visi kala į galvą, kad jis niekam tikęs, nieko nemoki ir dar šitoje šalyje tu visiškai nieko nepasieksi.
Yra ketvirtas vaikas, kuriam dar tik trylika, bet jis jau seniai suaugęs, nes turi rūpintis penkiais mažesniais broliais ir seserimis.
Yra penktas vaikas, kuris diena iš dienos ujamas mokykloje dėl prastesnių drabužių ir diena iš dienos darosi vis piktesnis.
Yra šeštas...ir septintas...ir septyniasdešimtas...
Nuvažiuokit į Lietuvos provincijos mokyklas, pasiklausykit jų istorijų. Pasikalbėkit su socialiniais pedagogais, kuriems čiuožia stogai nuo krūvio, nuovargio ir nevilties. Išklausykit bibliotekininkus, darančius galybę jiems nepriklausančių darbų ir nieko už tai negaunančius. Išgirskite kraują ir mintis apie gražią šalies ateitį stingdančias socialinių darbuotojų istorijas. Pamatykite tuos negausius likusius žmones, kurie vis dar gina šviesos bastioną nuo atslenkančios tamsos. Ir jie nori tik žinoti, ar kam nors rūpi tai, ką mes darome? Ar kas nors mums padės?
Ką daryti? Apeliuoti į aukščiausius šalies vadovus, į švietimo ministrę? Galima, bet tai juk toks neglamūrinis, toks nereitinginis darbas. Ko tuos vaikus čia kiša, kryptels dailiu lanku nupieštas antakis, negi nepakanka, kad jau per rugsėjo pirmąją pasveikinau ir palinkėjau žinių? Deja, pildosi mano prognozės, kad kažkokių permainų švietimo sistemoje galime tikėtis tik 2017 metų rudenį, o rezultatų dar vėliau.
Palydėsim metus ir turbūt sudarysim pasižadėjimų sąrašą. Žadėsim sportuoti, mesti rūkyti, mesti svorį, ko nors išmokti naujo, daugiau keliauti, praleisti daugiau laiko su šeima, susirasti geriau apmokamą darbą, daugiau sutaupyti.
Ar turite tokį sąrašą? Jeigu neturite, tai sudarykite. Juk tokia smagi pramoga, kurios dar smagiau nesilaikyti.
O dabar paimkite jį, išbraukite vieną punktą ir įrašykite naują pasižadėjimą, kurį tikrai įvykdysite.
1. Bent kelis kartus per metus suorganizuosite užklasinės veiklos savo gimtojoje mokykloje.
2. Nupirksite ir nusiųsite knygų komplektą kelioms mažoms kaimo mokyklų bibliotekoms.
3. Pasiūlysite ir įgyvendinsite vaikų užimtumo idėjas savo arba sau artimos bendruomenės socialiniams darbuotojams ir pareigūnams.
4. Paskirsite laiko kelioms savanorystės programoms.
5. Apsiimsite globoti sunkiai besiverčiančią daugiavaikę šeimą.
6. Kartu su pažįstamais verslininkais suorganizuosite dienos ekskursiją į Vilnių atokios mokyklos vaikams, surengsite jiems susitikimus su žinomais žmonėmis.
Išnaudokite savo stipriąsias puses, kad padėtume silpnesniems sustiprėti. Investuokite savo laiką tam, kad sustiprėję jie padėtų jums tada, kai patys būsite silpnesni.
Raginti veikti kitus yra lengva, pačiam daryti – gerokai sunkiau. Tad pradedu nuo savęs. Braukiu iš savo sąrašo pasižadėjimą mesti svorį ir įtraukiu naują.
2016 metais pasižadu aplankyti 100 Lietuvos mokyklų, pasakoti apie galimybes, kurias suteikia mūsų valstybė, apie įrankius sėkmingai ateičiai pasiekti ir apie veiksmus, kurie tą ateitį sužlugdys. Ir siūlysiuosi atokiausioms, sunkiausiai pasiekiamoms mokykloms, į kurias nelabai kas turi laiko ir noro važiuoti. Neabejoju, kad pakeliui prisijungs ir mano bendražygiai, kurie jaučiasi skolingi savo valstybei.
O jūs? Ar jaučiatės jai skolingi? Ar pasižadėsite pradėti grąžinti skolas investuodami į tuos, kurie liks po mūsų?
Haiku
Gerume mūsų
Nesudek per Kalėdas
Rusenki toliau
