A. P. Virbickaitė. Ar tikrai „Vamzdis“ - didžioji Vilniaus problema?

Jei pasirinkote skaityti šį tekstą – sveikinu, jūsų gyvenimas pasisekė. Jūs turite daug laisvo laiko ir mažai problemų. Darbai nudirbti, namai tvarkingi, vaikai ir šunys pavedžioti, artimieji pabučiuoti. Todėl norite skirti dėmesio meno reikalams. Pastarosiomis dienomis turbūt vis diskutuojate, ar skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus kūrinys pavadinimu „Krantinės arka“ yra geras menas ir ar apskritai – menas. Jėga, pagaliau! Vakarų pasaulyje žmonės tuo užsiima gerus 500 metų.

Ar Michelangelo nuogalius vaizduojančios freskos Vatikane neskatina gašlių minčių ir neturėtų būti uždažytos? Ar Turnerio paveikslai nėra tiesiog teplionė, pasityčiojimas iš žiūrovų? Ar tai, ką daro impresionistai galima vadinti menu? Norite lietuviško konteksto? Ir M. K. Čiurlionio, ir V. Eidukevičiaus, ir visų „arsininkų“ kūrybos lietuviška publika nesuprato ir nemėgo. Kiekvienas drąsesnis judesys dailės istorijoje sulaukia amžininkų klausimų: ar tai menas ir ar tai leistina. „Krantinės arkos“ atvejis stebina tuo, kad ji visai nėra radikalus kūrinys. Ne kas kitas, tik audringa publikos reakcija ryškiomis raidėmis įrašė šį kūrinį į Lietuvos dailės istoriją. Būtų mano valia – tai būtų visai kiti kūriniai, bet čia jau nieko nebepakeisi – ši skulptūra jau pateko į ateities mokyklinius vadovėlius, jai jau dabar išleista knyga „Vieno projekto apkalta“ (sudarytoja E. Lubytė).

„Garsių moterų“ baletas aplink Krantinės arką

Keista ne tai, kad daliai vilniečių nepatinka toji skulptūra. Blaivius argumentus suprantu, kai kuriems ir pritariu. Gąsdina, kaip lengvai manipuliuojama žmonėmis, suteikiant jiems tai vieną, tai kitą priešą (žodžiai „nekenčiu“, „visiškas šlamštas“ ir pan. gan dažnai pasitaiko tučtuojau skulptūrą griauti reikalaujančiuose komentaruose). Pasirodo, asmeniniu priešu gali tapti net grynai estetinis objektas, neturintis nieko bendro nei su politika, nei su religija ar ekonomika. Užtenka mažai kam žinomoms „garsioms moterims“ paskelbti karą skulptūrai ir mašina užsiveda. Džiaugiasi vasarą nuobodžiaujantys žurnalistai bei pagaliau dėmesio gavusios iniciatorės. Ir mums smagu – vietoje to, kad dirbtume arba eitume pasivaikščioti, galim ginčytis feisbuke.

Juk visi žinome, kad Lietuvos ar Vilniaus įvaizdį bjauroja visai ne ta skulptūra. Apleisti žmonės, pastatai ir gatvės – negi nei viena iš šių problemų neatrodo tiek reikalaujančios dėmesio, kaip „vamzdis“? Toli ieškoti nereikia. Štai krantinė, kurioje įrengta žymioji skulptūra. Patiltės dvokia, krantinės plytelės tiek ištrupėjusios, kad eidamas ja turi visą laiką žiūrėti po kojomis. Visa tai, pasirodo, ne tokia didelė problema.

Kodėl „garsios moterys“ nekelia triukšmo ir nerašo peticijų kad ir dėl daugybės išmaldos prašančių benamių mieste? Nes jos nenori būti „prie benamių“. Jos nori būti „prie meno“. Dabar tai madinga. O mes visi (tiek tos skulptūros gerbėjai, tiek nekentėjai) eilinį kartą gaištame laiką atlikdami balsingo choro rolę žaviam baletui žiniasklaidos puslapiuose. Prie šokio prisijungė ir Seimo narė Agnė Bilotaitė, matyt jau pamiršusi kolegės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės kovą su Romeo Castellucci spektakliu, pasibaigusia atsiprašinėjimais ir pralaimėtais rinkimais. Tai kodėl rašau šį tekstą? Dėl vienos paprastos priežasties – man neramu. Ne dėl tos skulptūros likimo, jis aiškus – būti metafora. Neramu dėl rėksmingos atmosferos ir akyse stingstančio kultūrinio klimato mieste. Juk ši peticija ir jos argumentai, triukšmas viešojoje erdvėje yra ženklas visiems kūrėjams – tavo kūrybą vertins ir lems „garsios moterys“ ir komentarų rašytojai.

Protingi ir išsilavinę žmonės žino, kad meninis skonis ir supratimas gali būti įvairus. Skirtingų pažiūrų žmonės apie meną gali diskutuoti per naktį. Jie rungiasi erudicija, taikliomis metaforomis, argumentais. Ar diskusijoje argumentas „bet juk visi galvoja taip, kaip aš“ jums atrodo rimtas? O tiesiog garsesnis rėkimas ir kumščio daužymas į stalą? Turbūt ne.

Taip ir su „Krantinės arka“. Liudvikui ji patinka, Anetai – ne. Bet Anetai patinka „Bėdų turgaus“ skulptūra, kuri labai nepatinka Liudvikui. Ir jiems abiems nepatinka skulptūra E. Balsio skverelyje, tačiau ją dievina Romas ir Lina. Štai kodėl kartais negražiai kalbu eidama pro man nepatinkančią skulptūrą, bet nereikalauju, kad ją nugriautų. Suprantu, kad gyvenu mieste, kur šalia manęs gyvena įvairūs žmonės su įvairiais skoniais ir skirtingu išsilavinimu. Taip buvo, yra ir turbūt niekada nepasikeis.

Rožinė Vilniaus be „Krantinės arkos“ vizija

Nepasikeis ir mūsų su jumis gyvenimas nugriovus „Krantinės arką“. Bet gerokai pakis miesto kasdienybė! Juk sužinojus, kiek parašų reikia surinkti norint, kad į „miestiečių reikalavimus“ būtų atsižvelgta, prasidės parašų rinkimo lenktynės. Nuo kurios peticijos pradėtumėt jūs? Dreba ne tik Vincą Kudirką apsikabinę kunigaikščiai Mindaugas ir Gediminas, bet ir visi dar tik numatomi projektai – juk audringų diskusijų sulaukia kiekvienas mieste planuojamas paminklas ar skulptūra. O dabar diskutuoti nebereiks – užteks kuo garsiau rėkti ir tokiu būdu surinkti reikiamą skaičių parašų.

Ištobulinusi parašų rinkimo procedūras, visuomenė galėtų imtis ir miesto architektūros bei urbanistikos klausimų – juk statybos reikalus išmanome dar geriau, nei vaizduojamuosius menus. Suprantama, ilgainiui peticijas kontratakuos anti-peticijos. Tad kiekvienas internetą turintis pilietis – tiek septintokas, tiek filosofijos profesorė – lygiomis teisėmis prie rytinės kavos galės pasirinkti ir lemti, kas yra geras menas, o kas – ne. Taip pat peticijų būdu galėsime spręsti, kurias „garsias moteris“ norime matyti eteryje, kurių – ne.

Tokiu būdu išgrūsime iš šalies paskutinius čia likusius talentingesnius menininkus ir gal net tapsime paskutine Europos valstybe įsileidusia į miestą šiuolaikinį meną. Čia likę apsukresni meistriukai projektus derins su „garsiomis moterimis“, kurios šiems negailės skonio ir stiliaus patarimų. Tik tada pagaliau imsime didžiuotis savo valstybe, o jaunimas nenorės niekur iš čia važiuoti. Nes niekur kitur nebus taip gražu, kaip Vilniuje.

Apibendrinant – liūdna, kad eikvojame jėgas ir laiką tokiems niekams kaip į akligatvį vedančios peticijos. Todėl nesiimsiu organizuoti „anti-peticijos“ ir vargu ar to imsis kiti kultūros rato žmonės. Ne todėl, kad neatsirastų kitų visuomenei žinomų ir gerbiamų asmenų, norinčių pasipriešinti agresyviam puolimui. Pirma, tikiu, kad savivaldybėje dirbantys žmonės mąsto plačiau nei mažai kam žinomos „garsios moterys“. Ir antra, svarbiausia – nes žinau, kad vietos mieste užteks visiems. Todėl kurkime tai, ką mokame geriausiai, džiaukimės tuo, kas mums patinka labiausiai ir leiskime gyventi tiems, kurių estetinis skonis mums atrodo keistas.