A. Navys. Mūšis dėl neužmirštuolės

Artėjant Laisvės gynėjų dienai, mūšis dėl neužmirštuolių iš socialinių tinklų persikelia į ginčus prie pietų stalo. Tie, be žydrų gėlyčių, imami uiti dėl paniekos žuvusiems. „Žydomasonai“, atsikerta trispalviai begėlyčiai, ir praeinantiems pro šalį su įsegtomis atlapuose popierinėmis neužmirštuolėmis atiduoda nacių pagarbą: „Heil...“

Rūkantieji išsiskiria į dvi stovyklas, demonstratyviai ignoruodami vieni kitus. Susijaudinę tautos puoselėtojai priekaištauja akcijiniams, neva šie išdavę tikrąjį laisvės kovotojų simbolį – trispalvę.

Seimo narė feisbuke dalinasi metų senumo nuotrauka, kurioje ji pavaizduota Adolfo Hitlerio amplua. Internetine žiniasklaida pretenduojantys vadintis portalai, paprastai noriai, su džiaugsmu ir lietuviškai taisyklingai skleidžiantys Kremliaus propagandą apie rusų pasaulio gėrį, ima svaidytis įžeidimais apie „nezabudkas“.

Virtualių ir realių simbolių artilerija be atvangos skalbia mūsų smegenis.

Stipriausias, efektyviausias ir mažiausiai kainuojantis. Taip, tai – simbolis. Gali būti valstybės. Lietuvos. Arba vatnikų. Taikos – tai pat. Po savo vėliava suburia gretas pakalikų. Sekėjų. Patriotų. Idiotų. Mūsų galvose dalinantis į „mes“ ir „jie“. Puikiai atitinkantis psichoperantų iš rytų planus, kai iš esmės nieko nedarant, tarpusavyje supjudomi Lietuvos patriotai ir nelabai, kariai, kasininkės, žurnalistai. Meistriukas Algis garažėly krapštantis mirštančią mano „bulką“.

Nes simbolis turi būti bendras visiems. Žinomas iki skausmo, ateinantis iš pasąmonės, kaip Vytautas. Kaip Žalgirio mūšis. Jame negali būti vietos abejonėms ir aiškintojams.
Akselrodams, kurie kažkada kiršino mus su artimiausiais kaimynais lenkais, o dabar – vienus su kitais.

Neužmirštuolės akcija, gražiai sugalvota, vedina geriausių ketinimų, kaip simbolis, man, visų pirma, sako du dalykus. Deja, būtent tuos, neapgalvotai prisiimtus, nors spalva ir derančius prie partijos, o komunikacijos prasme – pražiūrėtus dalykus.

Vienas, kad mes, Lietuva, mūsų ryžtas, mūsų kova, mūsų laisvė esame mažyčiai ir gležni, kaip ta laukų gėlelė. Krošečnaja strana Priblatiki (mažytė Baltijos šalis), anuomet mėgdavo sakyti partorgai ir kiti svarbūs kompartijos dėdės.

Ir kitas, dar mažiau pastebimas, gal netgi keistas ar sunkiau suprantamas, nors ateinantis iš paties pavadinimo. Ne-už-miršti. Neiginys, lyg ir a priori nusakantis, kad mes už-mirštame, kaip užmiršome Oršą, Opšrūtus ar Sibirą. Bet aš, tu, jūs – atsimename.

Ir niekada neužmiršime. Todėl simbolio, negatyvu teigiančio mūsų užmaršumą, komunikacijos prasme, aš tikrai niekam nepatarčiau naudoti. O ypač – valstybei ir jos piliečiams vienyti.
Simboliai įgauna prasmę per laiką, sakysite. Iš tiesų. Per labai ilgą laiką. Tą prasmę greitai galime iškreipti, paneigti, netgi uždrausti. (Ach, žmonių vaikų žaidimai.) Uždrausite baltišką saulę. Žalčius.
Simboliai kvepia kaimiška duona, kurios aš niekada neragavęs. Motinos šilta ranka. Sukelia nostalgiją lyg gergždžianti šulinio svirtis.

Lyg aitrūs dūmai ir arši liepsna, taip niekada ir nesudegintos Maskvos. (Agirdas, na, žinoma).
O neužmirštuolė?

Lietuva, mūsų ryžtas, mūsų kova, mūsų laisvė esame mažyčiai ir gležni, kaip ta laukų gėlelė? Krošečnaja strana Priblatiki (mažytė Baltijos šalis), anuomet mėgdavo sakyti partorgai ir kiti svarbūs kompartijos dėdės.

Aurimas Navys

Krikščioniškuose pasakojimuose, palikta Ievos ir Adomo Rojuje, sušukusi: - Nepamirškit manęs!
(Bet, man rodos, daugelis pamiršo, jog jie buvo išvyti.)

Tai mažojo Jėzaus, sėdėjusio Marijai ant kelių ir žiūrėjusio jai į akis noras, kad kiekvienas žmogus galėtų pamatyti tą nuostabų žydrumą.

Germaniškuose mituose, pamiršta Dievo, mažytė ir nereikalinga. Dievo pavadinta neužmirštuole, kad ir vėl nepamirštų (bevardė).

Viduramžiais Europoje – amžinos moterų ištikimybės simbolis.

Arba riterio, nuskynusio puokštę bevardžių lauko gėlių, ir puolusio į upę pas damą kitame krante, bet šarvų svorio nuskandinto, prieš tai dar spėjusio sušukti: – Neužmiršk manęs! Ir bul bul, priburbuliavusio, simbolis.

Anglijos karaliaus Henriko IV tremties simbolis.

Po Pirmojo pasaulinio karo rinktų aukojimų vargetoms, gėlės. Arba Kanadoje, liepos pirmąją, mokinių nešamos, skirtos atminti aukoms, žuvusioms tame pačiame, Pirmajame, kapų gėlės.
Masonų ženklas. Arijų grynumo simbolis. Nacių gėlelė. Mėlynos akelės.

Armėnų genocido, sergančiųjų Alzhaimerio liga, tarpusavio ryšio, nepavaldžiam laikui, simbolis.
Mitai ir legendos, pasakojimai, istorinė tiesa (kur ji?), pramanai ir realybė susipina neužmirštuolės simbolio prasmės aiškinimuose.

O išnarpliojus, lieka išgryninta, pasaulyje plačiai naudojamos bevardės laukų gėlytės simbolio prasmė: privalome niekada nepamišti savo pareigos vargšams ir ištiktiems nelaimių, privalome tikėti, kad po juodžiausios nakties išaušta aušra, kad gyvybė, žmonių gyvenimas visada sukasi ratu. Privalome atminti tuos, kurie buvo prieš mus.

Ir nesileisti supriešinami.

Nes neužmirštuolė – taip pat ir broliškos (seserų) meilės, tiesos ir palengvėjimo simbolis.
Visų, kritusių už mūsų laisvę, simbolis.