Išvados peršasi dvejopos. Pirma, esant dabartiniam abiturientų skaičiui Lietuvoje valstybinių universitetų yra per daug. Šis perteklius neigiamai veikia net ir sąlyginai stiprius šios sistemos dalyvius ir smukdo bendrą universitetų mokslinį potencialą. Antra, valstybė švaisto ir taip kuklias biudžeto lėšas dosniai atseikėdama vis labiau į išgyvenimą orientuotoms aukštosioms mokykloms. Tokia strategija ir toliau alina mūsų aukštojo mokslo sistemą trukdydama jai konsoliduotis.
Šie teiginiai reikalauja įrodymų, kuriems ir skirsiu likusią straipsnio dalį. Pradėkime nuo bendrų abiturientų priėmimo rezultatų per paskutinius trejus metus. Iš žemiau pateikto grafiko matosi, jog bendras studentų skaičius kai kuriuose universitetuose sparčiai mažėja. Pavyzdžiui, Šiaulių universitete per tris metus pirmakursių sumažėjo beveik perpus – nuo 467 iki 247. Panašias (nors ir ne tokias dramatiškas) tendencijas galima pastebėti Mykolo Romerio, Klaipėdos, Vytauto Didžiojo ir Lietuvos Edukologijos universitetuose.
Taip, jūs teisingai perskaitėte, VDU taip pat patenka į šį sąrašą, nes jame per trejus metus pirmakursių skaičius sumažėjo net ketvirtadaliu. Vilniaus universiteto, kuris sėkmingai išlaiko daugmaž vienodą stojančiųjų srautą, į grafiką neįtraukiau dėl didelio studentų skaičiaus atotrūkio nuo kitų universitetų.
Šiuo metu vien Kaune dėl panašaus profilio studentų, kurių su kiekvienais metais mąžta, iš dalies konkuruoja dar du universitetai – VU Kauno skyrius ir KTU. Tokiu būdu vyksta fragmentacija, menksta katedros ir tuo pačiu – jų mokslinis potencialas.
Sparčiai mažėjantys stojančiųjų srautai, kurie, kaip matome, ne visada susiję su universitetų kokybiniais parametrais, kelia klausimų ir dėl lėšų panaudojimo efektyvumo. Kasmet valstybė skiria universitetams bazinį finansavimą, kuris iš dalies dengia jų išlaidas personalui, administravimui bei infrastruktūros priežiūrai. Jei atidžiau panagrinėsime šių lėšų ir stojančiųjų abiturientų santykį, pamatysime ryškius skirtumus tarp universitetų.
Kad būtų skaitytojams aiškiau, paminėsiu, jog informaciją apie bazinį finansavimą paėmiau iš 2015 m. valstybės biudžeto projekto, kuriame detalizuojamas maksimalių asignavimų mokslo ir studijų išlaidų paskirstymas. Sudėjęs visas lėšas, skirtas universitetų bazinėms išlaidoms (išskyrus išlaidas stipendijoms ir studijoms), ir padalinęs jas iš pirmakursių skaičiaus gavau jau minėtą santykį – valstybės bazines išlaidas, tenkančias vienam pirmakursiui. Išlaidų stipendijoms ir studijoms neįtraukiau, nes jos tiesiogiai siejasi su studentų skaičiumi universitete.
Rezultatai gana netikėti. Daugiausiai bazinių išlaidų vienam pirmakursiui tenka Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – net 10 863 eurai. Toliau seka Vilniaus dailės akademija ir Šiaulių universitetas. Čia pastebėtina, jog, pavyzdžiui, Šiaulių universitetas gauna 7,5 karto daugiau bazinių lėšų vienam pirmakursiui nei „pigiausiai kainuojantis“ MRU ir beveik tris kartus daugiau nei VDU! O juk visi jie orientuojasi į socialinius ir humanitarinius mokslus.
Tai nereiškia, kad visuose universitetuose turi būti vienodas darbuotojų ir studentų santykis. Jis kažkiek skirsis dėl studijų specifikos. Tačiau akivaizdu, kad kai kurie universitetai turi neadekvačiai išpūstą darbuotojų skaičių. Keista, jog nei Vyriausybė, nei Švietimo ir mokslo ministerija neturi su tuo problemų ir aklai finansuoja šias schemas. Turint omenyje kuklius mūsų biudžeto asignavimus aukštajam mokslui (palyginus su kitomis ES šalimis), toks lėšų švaistymas yra nepateisinamas. Mes nesame tokie turtingi, kad galėtume subsidijuoti mokslo įstaigas, orientuotas į darbuotojų išlaikymą. Tuo labiau, kad kai kurios iš jų demonstruoja labai kuklius mokslinius rezultatus, nežiūrint jiems skirtų neadekvačiai dosnių lėšų.
Taigi nėra jokių abejonių, kad Lietuvos aukštajam mokslui verkiant reikia naujos ilgailaikės strategijos, kuri užtikrintų ne kiekvienos individualios institucijos išgyvenimą, o viso sektoriaus konkurencingumą globaliu mastu. Bazinio finansavimo korta leidžia Švietimo ir mokslo ministerijai imtis universitetų konsolidavimo klausimo siekiant sumažinti alinančią vidinę konkurenciją, padidinti finansinius resursus kiekvienam konsoliduotam vienetui ir užtikrinti efektyvesnį lėšų panaudojimą.
Kol ledai nepajudės šia linkme, mūsų aukštasis mokslas vis labiau panašės į trečiojo pasaulio šalių, kur keli procentai rinkos dalyvių maudosi pertekliuje, o kiti vargsta bandydami sudurti galą su galu.
Tuo tarpu ŠMM ministrė Audronė Pitrėnienė savo šimtadienio proga pareiškė, jog ji nenori įeiti “į švietimo istoriją kaip ministrė, uždarinėjanti universitetus.”
Iš tokio pareiškimo susidaro įspūdis, kad gerb. Pitrėnienė, sekdama geriausiomis Darbo partijos tradicijomis, visų pirma rūpinasi savo įvaizdžio formavimu, o ne optimaliausių sprendimų paieška.
Jei ir toliau ministrė vadovausis tokiu moto, Lietuvos švietimo istorijoje ją bus galima apibūdinti britų istoriko David Starkey žodžiais skirtais karalienei Elžbietai II: “Ji nepadarė ir nepasakė nieko, ką vertėtų atsiminti.”