Pradėkime nuo jo apibrėžimo, nes N. Putinaitė kritikuoja Tarptautinių žodžių žodyne randamą kolaboranto apibrėžimą ir siūlo savąjį variantą. Esminis skirtumas tarp jų yra kolaboranto santykis su vietine bendruomene.
TŽŽ kolaboravimą sieja su kenkimu vietos gyventojams, o tuo metu Putinaitė akcentuoja tokių žmonių siekį „suderinti okupacinės valdžios reikalavimus su vietinių žmonių lūkesčiais,” siekiant išlikti valdžioje. Jei valdžią suprantame labai plačiai, kaip tam tikros įtakingos visuomenėje pozicijos išsaugojimą, tada iš tiesų Justinas Marcinkevičius yra kolaborantas.
Taigi Putinaitė išplečia kolaboravimo apibrėžimą ir į jį įtraukia visus bandžiusius vienaip ar kitaip prisiderinti prie okupacinės valdžios ir išlaikyti įtaką visuomenėje. Bet tada neverta sustoti ties Marcinkevičiumi. Praktiškai visi tarybinės Lietuvos menininkai, rašytojai ir architektai, prisidėję prie tarybinio kultūrinio paveldo kūrimo, derino okupacinės valdžios reikalavimus ir vietos žmonių poreikius. Ką ten menininkai? Tą patį galima pasakyti ir apie aukštųjų, profesinių ir vidurinių mokyklų vadovus, kurių institucijos skiepijo vaikams ir jaunimui tarybinį mentalitetą.
Tai kas tada nėra kolaborantas? Pasak Putinaitės, tai lemia dabartinis žmogaus santykis su tarybine praeitimi. Toks atsakymas neįtikina. Tarkime, jog akivaizdus kolaborantas, organizavęs represijas prieš mūsų tautą, atėjus nepriklausomai Lietuvai, staiga pakeičia savo poziciją ir dabar jau gailisi dėl padarytų “žygdarbių.” Ar jo gailestis nuplauna nuo jo kolaboravimo faktus? Jokiu būdu. Mes galime suprasti tą žmogų, pagaliau atleisti jam, bet faktai lieka faktais. Jo vienintelė išeitis – įdėti kuo svaresnį indėlį į dabartinę visuomenę ir tuo kiek atversti praeities klystkelius. Tai būtų ir jo atgailos tikrumo įrodymas, nes vien tik žodžiai mažai ką pasako.
Autorė siūlo ir antrą atsakymą į tai, kas nėra kolaborantai. Tai - “paprasti” žmonės, kurie “siekė kuo geriau daryti darbą, kurį dirbo, kuo sąžiningiau gyventi.” Skamba labai romantiškai, bet jei šią kategoriją kiek detalizuotume, pamatytume, kad ten daug daugiau povandeninių slenksčių nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Pavyzdžiui, paimkime mokytojus. Kaip reiktų vertinti istorijos ar literatūros mokytojus, kurie sąžiningai skleidė tarybinės ideologijos pagrindus mokykloje? Arba ką daryti su gausiu būriu žurnalistų, kurie taip pat buvo tarybinės propagandos ruporais?
Čia gali kilti pagunda visą lietuvių tautą nurašyti kaip kolaborantus. Tai būtų taip pat kvaila kaip ir atvirkštinis variantas. Kolaboravimą reikėtų vertinti ne kaip kategorinį kintamąjį (yra ar nėra kolaborantas), bet kaip kalobaravimo-rezistencijos skalės vieną pusę. Tokios skalės viename ekstremume yra partiniai ir saugumo veikėjai, kurie aktyviai dalyvavo organizuodami ir vykdydami trėmimus bei represijas, o kitame - rezistentai ir disidentai, kurie aktyviai ir atvirai priešinosi okupaciniam režimui.
Visi kiti patenka kažkur tarp šių dviejų polių. Naudodamas “kažkur”, nesiekiu suniveliuoti visų, bet noriu pabrėžti, jog reikia vertinti konkrečius atvejus ir juos sudėlioti į konkrečias vietas šioje skalėje. Kadangi mano žinios apie Marcinkevičiaus veiklą tarybiniais laikais yra gana ribotos, galiu tik trumpai žvilgtelėti į savo šeimą ir pasverti jų rezistencijos ir kolaboravimo santykį.
Pradėkime nuo rezistencijos (plačiaja to žodžio prasme). Ji tikrai nebuvo atvira, bet tam tikras užslėptas formas galima lengvai užčiuopti. Visų pirma, mano tėvai aktyviai skatino mūsų su broliu patriotiškumą, ragindami ne tik mokytis lietuviškų dainų (mano tarifas buvo rublis už išmoktą liaudišką dainą, o brolio kartais siekdavo net penkis rublius), bet ir duodami paskaityti tokius veikalus kaip A. Šapokos “Lietuvos istoriją.” Kiekvieną vakarą mūsų namuose skambėdavo užsienio radijas, pradedant nuo Nemieckaja valna ir baigiant Amerikos balsu. Nepaisant spaudimo dėl jų užimamų pareigų, mano tėvai nebuvo komunistų partijos nariais. Tokia yra viena svarstyklių pusė, kurią galima būtų dar papildyti.
Kitoje svarstyklių pusėje reikėtų paminėti tai, jog mūsų tėvai neprieštaravo, kad mes būtume spaliukais, pionieriais ar komjaunuoliais. Beje mūsų klasėje buvo vienas mokinys, kurio tėvai atvirai nesutiko su jų vaiko naryste tokio tipo organizacijose. Toliau, neabejoju, jog būdamas sąlyginai aukšto lygio pareigose mano tėtis pasakė ne vieną kalbą prieš savo darbuotojų kolektyvą aukštindamas komunistų partiją bei jos pasiekimus Lietuvoje. Taigi remiantis Putinaitės apibrėžimu, tai galima vertinti kaip tam tikrą kolaboravimo formą. Įtariu (nors tiksliai nežinau), jog jam turbūt teko dalyvauti ir tarybiniuose paraduose.
Kas nusveria ką, spręskite patys, bet akivaizdu, jog galutinis vertinimas negali būti vienpusiškas. Gyvendami tarybinėje Lietuvoje mano tėvai darė tam tikrus kompromisus norėdami išlaikyti turimas darbo vietas ir užtikrinti vaikų ekonominę gerovę. Ar jie buvo kolaborantai? Toks klausimas provokuoja, bet suteikia mažai supratimo apie jų sąmoningumo lygį ir būdus išlaikyti tam tikrą santykį tarp rezistencijos ir kolaboravimo.
Būtent taip, mano nuomone, reikėtų vertinti ir Marcinkevičiaus asmenybę ir atidžiai pasverti jo rezistencijos ir kolaboravimo santykį. Vien todėl, kad jis buvo tarybinis poetas, tai dar nereiškia, jog jį per jėgą reikia grūsti į vieną pritemptą kategoriją. Tokiu atveju kolaborantų etikėtėmis galime lengva ranka apklijuoti ir tarybinius žurnalistus, architektus, muzikantus, skulptorius, mokytojus, akademikus...
Pabaigoje tik pridursiu, jog nesu Justino Marcinkevičiaus kūrybos fanas. Net ir Putinaitės teigiamai vertinamą “Grybų karą” neprisiverčiu skaityti savo dukrai. Istorija apie tai, kaip įnoringa ir kaprizinga žmona (paliepė) manipuliuoja savo pasyviai agresyviu vyru (baravyku) atsiduoda pašvinkusiais stereotipais, kurių savo dukrai nenoriu skiepyti.